Vasario ledas, „apsirūkę“ ešeriai ir švytuoklės
Kuomet vandens telkinius surakina storas ledas, o ant to ledo užsikloja dar ir kone pusmetrinio sniego sluoksnis, kas pastaruoju metu pas mus nutinka nebent vasario mėnesį, ešeriai „pameta“ galvas. Iš tiesų šie plėšrūnai su savo galvomis nesiskiria, tačiau kas jose dedasi – žvejui atspėti labai sunku.
Faktas, kad tokiomis sąlygomis ežeruose ir tvenkiniuose ima stigti deguonies, vyrauja aklina tamsa ir tas „pridusęs“ bei „apakęs“ ešerys veikiausiai nežino, kur dėtis. Noriu pasakyti, kad šiandien ryte plėšrūnai galbūt kimba kur nors sekliau ties povandeninių augalų juosta, vakarop maitinasi dideliuose gyliuose netoli duobių šlaitų, o rytoj nebus nuostabu, jei šias žuvis aptiksime apskritai niekuo neišsiskiriančiose vietose ir dar pakilusias kone prie pat ledo.
Kai žuvys ir žvejai „pasimetę“
Reikėtų pridėti tą nemalonų faktorių, kad ešeriai tampa išsibalansavę iki tokio lygio, jog kitąsyk smulkūs degtuko dydžio dryžuočiai nori didelių blizgių, o stambesni egzemplioriai mieliau griebia visai mažas avižėles. Suprantama, kad taip nutinka dideliuose ežeruose ir tvenkiniuose, kur ešeriams yra galimybė rodyti savo kaprizus visais įmanomais būdais, kadangi čia gelmės, dugno sudėtis ir reljefas labai įvairūs.
Viena vertus, žuvauti didelio ploto telkinyje lyg ir geriau tuo atžvilgiu, kad jei ne vienur, tai kitur susirasi minėtas žuvis ir vienaip ar kitaip sugebėsi įsiūlyti masalą, bet gali dienos ir tam neužtekti. Kita vertus, mažesniame ežere arba tvenkinyje gal ir lengviau būtų aptikti ir suvilioti laimikį, tačiau jei jau ešeriai nuspręs nesimaitinti, kas šiuo metų laiku visiškai nenuostabu, – tik pasportuosi begręžiodamas eketes ir atgaivinsi deguonimi savo prarūkytus plaučius. Todėl aš visgi rinkčiausi plačius ledu ir sniegu užklotus vandens plotus, kur ir bandyčiau įsiteikti tam orientacijos netekusiam ešeriui...
O koks masalas geriau – avižėlė ar blizgė? O gal koks nors „velnias“ arba bent jau „velniukas“? Manding, kad geriausias bus tas, su kuriuo geriausiai mokate žvejoti. O jei jau įvaldę vienodai visus poledinės žūklės būdus, perpratę visų vilioklių pliusus ir minusus, tuomet pasiūlysiu pablizgiauti. Nes šiame straipsnyje taip ir darysiu, todėl, prašom, – galiu priimti draugėn.
Paprastai pas rimtą blizgiautoją namuose yra gera šimtinė įvairių blizgių. Ir aš visai neperdedu, kadangi kalbu ir apie vertikaliąsias blizgutes, ir apie švytuokles. Jau vien pirmųjų reikia turėti mažų ir didelių, sunkių ir lengvų, o formų ir spalvų gama išverstų „iš koto“ bet kurį pradedantį poledinės žūklės mėgėją.
Jei ešerys gelmėje ir aktyvesnis – siūlomos didesnės ir sunkesnės, mažiau nuo vertikalės nusklendžiančios blizgės, kuriomis didelį gylį galima pasiekti greitai. Žuvaujant tokiais masalais, jų žaidimas būna gana agresyvus, meškeriotojo rankų judesiai išraiškingi, viskas vyksta greitai, kad per žuvų aktyvumo protrūkį žvejys sutaupytų laiko pasiekti maksimalių rezultatų. Kada plėšrūnas mieguistas, kaip yra šiuo atveju, arba kimba nelabai giliai, arčiau ledo dangos – reikalingos plokštesnės, labiau išlenktos, galbūt netgi visai mažos blizgutės. Tokie masalai planiruoja toli, daromos ilgos pauzės, kitąsyk kibimas juntamas tik sargelio pagalba, žodžiu, vyksta kažkas tarpinio tarp žūklės avižėle ir tikro blizgiavimo. Įranga taip pat atitinkama...
Bet aš pabūsiu madingas ir imsiu į žvejybą švytuokles. Nors mada čia gal ir niekuo dėta, nes esant mano aprašytoms žiemos sąlygoms, kiek pastebėjau, tokio tipo blizgėmis visgi lengviau pataikyti ešeriams „į taktą“.
Švytuoklių, jei jau rimtai žiūrima į šią žvejybą, taip pat reikėtų turėti kokius 30 modelių. Čia panašiai kaip ir su vertikaliosiomis blizgėmis – daug lems masalo dydis, svoris, spalvinė gama ir t. t. Tačiau horizontaliosios blizgės turi keletą privalumų, jei jau lyginu abiejų tipų masalus.
Jei imtume lyginti švytuokles ir vertikaliąsias blizges
Visų pirma švytuoklės pagal savo animacijos braižą agresyvesnės. Gal pasirodys keista, kad tai pabrėžiu dabar, kuomet ešeriai patys nežino, ko nori, tačiau Motina Gamta į jų genus įspraudė neįtikėtiną smalsumą. Netgi būdami visiškai pasyvūs ešeriai atplauks bent jau pažiūrėti, kas čia drumsčia jų ramybę, makaluojasi netoliese vandenyje ir pan. O ar žuvis suviliosime, čia jau kitas klausimas.
Manding, kad visiškai įmanoma, nes vieną švytuoklę galima pakeisti kita ir galbūt galiausiai sulauksime kibimo – juk ešeriai teikėsi susidomėti tais masalais. Juk būna, kad mojuoji, mojuoti ranka švytuoklę į eketę įmerkęs ir nė barkšt. Užkabini kitą – porą mostų ir... ešerys ant ledo. Todėl ir tos trys dešimtys švytuoklių mums bus reikalingos, o kai kada netgi būtinos.
Kitas švytuoklių privalumas – šitie masalai visgi yra dar ne taip seniai pasirodė mūsų vandenyse. O tai reiškia, kad plėšrūnai (ir ne tik jie – taikiosios žuvys taip pat ant jų kimba) dar ne taip prie švytuoklių įpratę. Ir tai įsitikinau praktiškai ežeruose ir tvenkiniuose, kur žvejų tiek, kiek šventoriuje davatkų per atlaidus, o vandens telkinio ledas atrodo tarsi korys – eketė prie eketės...
Trečias, mano akimis, svarbus aspektas yra švytuoklių spalvinė gama. Na, tai kas, kad po ledu tvyro tamsa, žuvys, o juolab ešeriai, spalvas skiria. O kaip kitaip – juk net ta degtuko galvutės dydžio avižėlė gali būti kibi, jei ji yra, tarkim, vario spindesio, bet visiškai žuvų ignoruojama – kada švino spalvos arba atvirkščiai.
Kaip žvynuotosios „atgamina“ spalvas – dabar nesigilinsime, bet praktika rodo, jog masalo apipavidalinimas iš tiesų turi reikšmę. Ir netgi tas smulkmeniškas, pavyzdžiui, dėmelės ant švytuoklės kūno, papilvės ir nugarėlės kontrastingumas, netgi apatinio trišakio kabliuko papuošimas „akute“ ir panašūs dalykai įtakos žūklės rezultatus. Ir tai – ne žvejo įsitikinimas, bet realybė.
Jei vertikaliosios blizgės paprastai yra metalo blizgesio, retai kurios dažytos emale, su hologramos lipdukais, tai švytuoklės šioje srityje gerokai įvairesnės. Juk jos būna ir metalu blizgančios, būna išmargintos tarsi velykiniai kiaušiniai. Ir čia, pasikartosiu, pastarųjų masalų privalumas.
Kaip supratote iš mano pagiriamojo žodžio švytuoklėms, dabar siūlyčiau rinktis būtent jas, bet ne tas nuo senų laikų žinomas blizges. Kažkas veikiausiai pasakys, jog pradedančiajam žvejui išmokti gaudyti švytuoklėmis bus sudėtingiau nei paprastomis vertikaliosiomis blizgėmis. Ir čia aš ginčyčiausi, nors galbūt tai tėra vien tik mano nuomonė.
Esmė tame, kad vertikaliosios blizgės turi daugiau formų ir kiekvienai jų tenka taikyti skirtingą rankų mostų „seriją“ ir ją atkartoji nuolatos labai tiksliai, t.y. nuolatos daryti tą pačią patraukimų ir pauzių visumą. Juk visiškai kitaip žvejosime su jau mano minėtais giluminiais sunkiais „vinukais“ ir lengvomis toli planiruojančiomis blizgutėmis. Pakeitus vertikaliąją blizgę kitu tos pačios grupės modeliu – tenka staiga keisti ir judesius. O tai sunku net patyrusiam žvejui, nes, pasikartosiu, viską reikia atlikti su šveicariško laikrodžio tikslumu, bet ne padrikai.
Taip, švytuokles priversti teisingai žaisti plačiąja prasme yra sudėtingiau, bet jei jau įvaldei tuos mostus – jie tinka praktiškai visiems šio tipo masalams. Dabar esmė bus tik pauzių trukmėje, nes ar tu gaudysi gelmėje, ar visai sekliai – iš principo atliksi labai panašius rankos judesius.
Trumpai apie dydį ir spalvą
Aišku, žuvaujant švytuoklėmis taip pat yra aibė niuansų ir jų patraukimuose, tenka jausti, kada kokia šio tipo blizgė pasiekia galutinį horizontalės tašką, kiek laiko juda, kada sustoja, apsigręžusi plaukia atgal ir t. t., ir pan. Bet tai – tik niuansai, kuriuos perprasti pakanka vieno sezono, kol įvaldysi pagrindinius techninius elementus – tuos plastiškus vienodo dydžio rankos pakėlimus. Vertikaliosioms blizgėms to mažai, nes, pasikartosiu, jau vien formos ir svorio santykis gali gerokai koreguoti net tokio pat tos rūšies masalo darbą.
Kadangi kalbu esamuoju laiku, reikėtų bent jau apytiksliai pasakyti, kokias švytuokles dabar geriausiai naudoti. Kiek rodo mano praktika, viduržiemyje universaliausios yra 40–55 mm dydžio tokio tipo blizgės. Bent jau aš tokiomis pradėčiau žūklę. Jei ešeriai nekimba, vėliau bandyčiau jas mažinti arba didinti, kadangi visiškai galimi atvejai, kuomet net ir šiuo nedėkingu žūklei metų laiku ešeriai nori... XXL dydžio švytuoklių. Nors dažniau įmanomas priešingas variantas, bet juk minėjau – dabar rainuotieji plėšrūnai lyg „žolės“ parūkę...
Reikėtų paminėti dar tai, jog švytuoklės dydis jos žaidimo neapsprendžia, nes šių masalų forma gali būti irgi įvairi, taip pat skirsis ir jų svoriai. Netgi vienodai iš pirmo žvilgsnio atrodančios skirtingų firmų horizontaliųjų blizgių animacijoje pajusime tam tikrų žaidimo niuansų, kadangi bus nevienoda vilioklių masė – skirtingi gamintojai gamins masalus iš kitokių medžiagų.
Kuomet pataikėte išsirinkti pagal ešerių norus pageidaujamą švytuoklę, o tai suprasite iš žuvų baksnojimų į šį masalą, bet niekaip nesiseka pakirsti, vadinasi, netiko vilioklio spalvinė variacija. Šiuo atveju, manau, problemų neiškils, jei, suprantama, turite tokių pačių modelių, bet jie kitaip dažyti. Panašiai elgiamasi tada, kai ešeriai staiga ėmė ignoruoti kibų masalą. Tuomet bandoma keisti tokią pačią švytuoklę į kitaip dažytą, o jei šitie „mainai“ nepadeda, tenka ieškoti kito modelio, kuris galbūt žuvims patiks.
Po storu ir apsnigtu ledu veikiausiai pirmiausia išbandyčiau švytuokles, kurios savo spalvomis primena ešerį arba gružlį. Kalbu apie žalių atspalvių su tamsiomis nugaromis, šiek tiek pamargintas švytuokles ir rusvų atspalvių pataškuotas, su juostelėmis šio tipo blizges. Taip pat efektyvios būtų ir metalo spindesio švytuoklės. Pastarosios tinkamiausios, kuomet visiškai apniukę. Mano mėgstama tokiomis oro sąlygomis yra balto metalo spindesio su juoda nugarėle blizgė. Beskaitydami šį rašinį veikiausiai matėte keletą pavyzdžių, tai būtų maždaug tokios spalvinės gamos švytuoklės ar kažkas panašaus.
Tikriausiai reikėtų pakalbėti dar plačiau, išsamiau apie gaudymą švytuoklėmis, atskirų jų modelių pritaikymą, bet atidėsiu tokio pobūdžio straipsnį kitam kartui, kai grįšiu iš žūklės, einu jau ruoštis. Iki...
Romualdas Žilinskas
