„Vabaliniai“ silikoniniai masalai ir jiems taikomos sistemėlės
Jeigu rašydamas straipsnį paminiu žodį „guminukas“, absoliuti dauguma skaitytojų jį įsivaizduoja kaip riperį arba tvisterį. Ir jie būna teisūs, kadangi šie viliokliai yra bene vieninteliai silikoniniai masalai iš daugelio, kuriuos plačiai naudoja mūsų spiningautojai. Visokia ten „egzotika“, kuriai priskirčiau silikoninius sliekus, vėžiukus ir neaišku kokių gyvių imitacijas, nors neatmetu galimybės, kad tokie padarai gamtoje egzistuoja, dažnai spiningautojų vertinami skeptiškai.
Nors veikiausiai apie tai derėtų rašyti būtuoju laiku, nes pastaruoju metu šių masalų paklausa išaugo, antraip argi vežtų mūsų žūklės prekių tiekėjai juos į Lietuvą.
Viskas čia normalu, nes koks bebūtų mūsų spiningautojas konservatyvus, jis bent jau iš smalsumo ką nors perskaito žvejybine tematika, pasidomi naujovėmis You Tube kanale arba paprasčiausiai pamato kitus žvejus kitaip (sėkmingai!) žuvaujančius. Ir kodėl tada pačiam nepabandžius?
Toli ieškoti nereikia. Aš pats anądien vakarop nulėkiau paspiningauti prie Neries. Juoda nekiba... Gaudau žinomoje vietoje, su daugsyk bandytais masalais, orientuojuosi į šapalus ar ešerius – anei barkšt. Ateina dar vienas vietinis spiningautojas, kalbamės, guodžiamės, kaip prastai kimba.
Bešnekant kitapus įlankėlės įsitaiso trečias žvejys su spiningu. Tik užmeta ir traukia krantan ešerį, antrą... Po to parsitempia dar ir „imamą“ šapaliuką. Galop – stambią kuoją. Ir visa tai vyksta mano panosėje. Nesu visiškas žioplys, matau su kokiu spiningu žuvauja, kokius masalus mėto – ultralight kategorija.
Vėliau užkalbinau, iš arčiau pažiūrėjau į įrangą, vilioklius. Na, taip – 0,08 mm paprastas valas, savadarbiai avižėlės svorio galvakabliukai, masalai degtuko storio, žodžiu, tai, ką kažkada esu panašaus (na, iki tiek visgi „nenusismulkinau“) bandęs, netgi labai sėkmingai, esu minėjęs savo rašiniuose. Bet jau bene septynerius metus, o gal ir daugiau tokią žūklę buvau užmiršęs.
Beje, šįmet atsinaujinau šios kategorijos masalų asortimentą ir vis ruošiausi prie ultralight spiningavimo sugrįžti. Tačiau vasara baigiasi, o taip ir nepabandžiau. Stimulas buvo akivaizdus, reikia dar kotą šiuolaikiškesnį nusipirkti, nes maniškis „seniai paseno“.
Bet grįžkime prie straipsnio temos, kaip supratote, ji apie tą vadinamąją silikoninę „egzotiką“. Kadangi nuolat eksperimentuoju, nes ir toks charakteris, ir toks darbas, visokius panašius masalus esu išbandęs. Reikia prisipažinti, kad pastaruosius guminukus dažniausiai bandydavau nesėkmingai, tačiau prieš keletą metų mano požiūris į tokio tipo vilioklius pakito kardinaliai. Supratau, kad esmė ne pačiuose masaluose, bet mokėjime juos teisingai panaudoti.
Eksperimentai tęsiasi
Norėdamas praplėsti savo akiratį, na, ir, suprantama, pagauti daugiau žuvų, pastaruoju metų vis išbandau karoliniškąją sistemėlę arba, kaip jau tapo įprasta pas mus vadinti Carolina Rig. Apie ją esu rašęs tikrai išsamiai, tą straipsnį galite rasti tiek Salmo internetinės parduotuvės svetainėje, tiek mano facebook paskyroje. Tai tikrai perspektyvus spiningavimo būdas žuvaujant visais tais iš silikono gamintais padarais, tinkamas ir įprastiniais tvisteriais bei riperiais, ypač viliojant ešerius, nors kitąsyk neblogas būna ir gundant sterkus.
Tačiau labiausiai Carolina Rig pasiteisindavo akmenuotose vietose, kur daug kliuvinių ir paprastai per dieną dugne palikdavau visą šūsnį įprastų galvakablių su guminukais. Visgi ši sistemėlė turi vieną galbūt ir nelabai didelį trūkumą – norint ją surišti, reikia turėti visokių karoliukų, „kulkų“ ir panašiai. Galbūt galima gaudyti taip pat sėkmingai, bet sistemėlę supaprastinti?
Klausimas veikiau retorinis, nes jau pradėjęs spiningauti Carolina Rig žinojau kitas paprastesnes jos variacijas, tik pradėjau nuo sudėtingiausios. Tiesą sakant, neaišku kuri iš tų sistemų yra „motininė“, o kuri tik „dukterinė“. Bet tai ne taip ir svarbu, kaip galbūt nėra svarbus ir tikslus jų pavadinimas, kuris visada baigiasi žodžiu „Rig“, kas reikštų įrangą, įtaisą, o mūsų atveju – sistemėlę. Tai gali būti ir California Rig, ir Texas Rig, žodžiu, kiek JAV valstijų, tiek yra sistemėlių spiningavimui.
Juokauju, suprantama, nes valstijų – net 50, juolab Carolina Rig viena, o toje šalyje yra ir Šiaurės, ir Pietų Karolina. Nors veikiausiai mano juokelyje rastume ir tiesos, nes minėtų sistemėlių kai kurie elementai kinta, jas konstruojant pridedami nauji arba sistemos supaprastinamos, yra hibridinių variantų. Todėl bandant visas spiningines „Rig“ teisingai klasifikuoti... Na, čia kaip tame posakyje – velnias ragus nusilaužtų.
Trumpiau tariant, ieškodamas mažiau sudėtingos alternatyvos grįžau prie jau gerai žinomų ofsetinių galvučių su žymiai paprastesniu montažu. Beje, naudojant ofsetines galvutes, nors ir nedaug, tačiau padidėja užmetimo nuotolis, jos niekada nesipainioja. Carolina Rig taip pat retai susiraizgo, visgi tokių atvejų man yra pasitaikę.
Tad viskas labai nesudėtinga – tiesiog prie ofsetinės galvutės pritaisytas ofsetinis kabliukas, jis sujungtas žiedeliu, suktuku ir segtuku (1 pav.).
Galima tiesiog kabinti prie ofsetinės galvutės kabliuką, galima nusipirkti tokių galvučių, kurios turi savotiškus segtukus. Bet tada kabliukas bus pritaisytas beveik nejudomai, nes kabliuko auselė yra siaura, o ofsetinės galvutės segtuko viela stora.
Žodžiu, nelabai vykęs pasirinkimas, praktiškai mažai kuo skiriasi nuo galvakablio. Juolab plūdrūs silikoniniai masalai, kurie turi savybę pauzių metu kelti uodegas arba kone stati atsistoti dugne, esant tokiam kabliuko tvirtinimui tai darys labai vangiai, neišraiškingai, galbūt visiškai nekils nuo dugno, nes turi įtakos ir kabliuko svoris.
Kita vertus, ši sistemėlė su žiedeliu, segtuku ir suktuku yra gruboka, todėl labiau tinkama agresyvesniam gaudymui, kai masalas nuolatos juda. Arba tada, kai žuvys labai aktyvios. Pastaruoju atveju išties pasiteisina. Grįžtant prie gaudymo su plūdriu silikonu, reikėtų akcentuoti, kad žiedelis, suktukas, segtukas sveria daugiau nei paprasčiausias valas, tad tai irgi gali turėti neigiamos įtakos masalo „atsikėlimui“ nuo dugno.
Kitas variantas – Carolina Rig naudojamas kulkos formos volframinis svarelis pakeičiamas tiesiog laisvai valu slankiojančių paprasčiausiu dugninei skirtu švininiu gramzdu (2 pav.). Geriau, kai šio svarelio forma yra labiau panaši į kriaušę, kaip šiuo atveju, negu į kūnelio viduryje turinčią svorio centrą slyvutę. Su kriaušės formos gramzdu lengviau animuoti masalu.
Ir trečiasis variantas – jau minėta Texas Rig, kada naudojamas kulkos formos gramzdas, bet be karoliuko tarp kabliuko ir svarelio, kas įprasta tokioms sistemėlėms (3 pav.). Beje, volframiniai svareliai dažnai būna nudažyti, nebūtinai pilkos metalo spalvos. Puiku, nes pats kartais dažydavau švininius, kad žuvims mažiau kristų į akis, nekontrastuotu su guminuku. Tiek šioje, tiek ir antrojoje sistemėlėje iš plūdraus silikono pagaminti masalai kuo puikiausiai dirbs pagal savo paskirtį.
Apie Texas Rig nesiplėsiu, kadangi dabar pasakoju apie tuos paprastus ir čia pat ant kranto padaromus spiningavimui silikoniniais vėžiukais, lervomis ir kitais panašiais masalais tinkamus sistemėlių montažus.
Kulkos formos svarelis, slyvutė, ofsetinė galvutė sumažina galimybę užkliūti masalui, net jei rišamas ne ofsetinis, o paprastas kabliukas, žuvaujant šiekštuotose, akmenuotuose vietose, kur įprastas galvakablis įstrigs. Galbūt retai spiningaujant arba tiesiog mažai kreipiant dėmesį to nepastebėsite, nes skirtumas atrodys mažai reikšmingas. Bet jis visgi bus, teks patikėti tuo, ką sakau, arba patiems labai ilgai ir nuobodžiai eksperimentuoti lyginant nutrauktų masalų skaičių.
Kaip matote iš 2 ir 3 pavyzdžių, tarp kabliuko ir slyvutės bei kulkos formos svarelio nėra karoliuko, kuris ant valo maunamas Texas Rig arba Carolina Rig tam, kad apsaugotų pririštą kabliuką, t. y. jo mazgą nuo dažno daužymo svareliu. Taip pat tas karoliukas dar yra ir papildomas viliojimo elementas, čia jo atsisakyta.
Teoriškai svarelis gali susilpninti ir galop visai „nudaužyti“ surištą valą. Jei naudosite savadarbius švininius kulkos formos svarelius arba švinines „slyvutes“, „kriaušes“ be viduje esančių apsauginių silikoninių vamzdelių – garantuotai suplėšysite mazgą, ypač, jei tie svareliai bus sunkūs.
Bet aš gaudau su firminiais iš volframo pagamintais kulkos formos gramzdais arba kokybiškomis ir apsaugotomis nuo tų neigiamų pasekmių plastikiniais kembrikais slyvutėmis, tad praktiškai taip nėra nutikę.
Tiesa, pamiršau paminėti dar vieną svarbų dalyką. Antroji ir trečioji sistemėlės rišamos iš monofilamentinio arba fluorokarboninio valo, su pagrindiniu pintu jungiamos mažu suktuku. Pirmojoje ofsetinė galvutė gali būti pririšama tiesiog prie pagrindinio valo arba prikabinama segtuku. Bet aš vis tiek naudoju fluorokarboninį pavadėlį, įprotis toks...
Ofsetinių kabliukų privalumai ir trūkumai
Veikiausiai daug kam iškils klausimas, kam šiose sistemėlėse siūlomas ofsetinis kabliukas, kada galima tokius vilioklius mauti ir ant paprasto? Išties galima, kitąsyk taip ir darau.
Visgi ofsetinis mažiau kabinasi už dugno kliuvinių, nes tuomet masale būna paslėptas kabliuko gylys. Net jei jis yra ir nepaslėptas, ko nerekomenduočiau gaudant ešerius, kadangi bus pernelyg daug tuščių kibimų, vilioklis vis tiek menkiau klius už žolių ar akmenų, šiekštų vien todėl, kad kabliuko gylys smarkiai prigludęs prie masalo nugarėlės. Kai kurie silikoniniai viliokliai nugarėlėje turi specialias išilgines išpjovas, kuriose pasislepia ofsetinio kabliuko smaigalys, tada nebūtina gylio besti į masalo nugarėlę, na, tarsi slėpti po „oda“.
Kita vertus, dabar masalas traukiamas dažnai dugnu, daromos didelės pauzės ir teoriškai smarkiai iš guminuko išlindęs paprastas kabliukas gali atbaidyti atsargias žuvis. Sakau „teoriškai“, kadangi praktiškai didelio skirtumo nepastebėjau.
Kalbėdami apie ofsetinius kabliukus žvejai tarsi papūgos kartoja vieną ir tą patį jo privalumą, kurį parašiau aukščiau. Išties ofsetinis kabliukas nėra tobulas, tad net su juo kliuvinių neišvengsite. Bet jis turi kitą neabejotiną privalumą, jei lyginsime su įprastiniu kabliuku – pirmieji paprastai naudojami didesni ir dėl to mažiau pakirstų žuvų nuo jų nusipurto, o be to tai lemia ir ofsetinio kabliuko forma, konstrukcija.
Man nepatinka, kad kai kurie masalai, pamauti ant tokių kabliukų, traukimo metu ima plaukti šonu. Teoriškai ofsetinio kabliuko linkis turėtų būti vilioklio papilvėje, deja, praktiškai, jei vos greičiau trukteli masalą, tas linkis atsiduria šone, o tai reiškia, kad masalas irgi juda vandens storymėje ne taip, kaip turėtų judėti.
Paprastai taip nutinka žuvaujant su labai plono kūnelio viliokliais, kurie neturi savo žaidimo braižo arba su kai kuriais mano aprašinėjamų „vabalinio“ tipo atstovais, jei jų kūno balansas vandens plokštumoje yra labai menkas. Bet niekada taip nebus, tarkim, su riperiais, kadangi jų uodegėlė leidžia šio tipo masalams išlaikyti gerą pusiausvyrą, arba labai plokščio kūno guminukams, pavyzdžiui, vėžiukų imitacijoms. Nebent jūs neteisingai užmausite ofsetinį kabliuką.
Beje, pradėję naudoti tokius kabliukus, „broko“ neišvengsite, tačiau pakaks poros intensyvesnių žūklių ir įprasite. Įbedus ofsetinio kabliuko gylį ne į kūnelio išilginės ašies vidurį, o kur nors šone, masalas iš tiesų gali dirbti visai ne taip, kaip privalėtų, virs, kaip jau ir sakiau, ant šono.
Bet nereiškia, kad masalas su ofsetiniu kabliuku, dugne gulės ant pilvo. Jis negali taip gulėti, šito, deja, niekas niekada nemini, nebent bus labai minkštas gruntas, kadangi pati ofsetinio kabliuko konstrukcija neleis viliokliui išsitiesti prisiglaudus prie dugno plokštumos. Paprasto kabliuko kotelis yra vilioklio kūne, tad masalui netrukdo, bet ofsetinio kabliuko kotelis – išorėje ir dar smarkiai išlinkęs, jis remiasi į gruntą ir neleidžia viliokliui prie jo priglusti visa apatine kūno dalimi.
Ir tuomet imi galvoti, kad gal visgi paprastas kabliukas tokiu atveju geriau, kadangi ant jo užmovus guminuką, koks nors silikoninis vėžys ar lerva dugnu „ropos“ taip, kaip ropoja jų imituojami gyviai, bet ne „šliauš“ kreivai, pasvirę ant šono, žodžiu, nenatūraliai. Išties toks galvojimas yra logiškas, tad ofsetinių kabliukų galimybės, mano nuomone, išpūstos. Negaliu to nerašyti, kadangi žvejoju, matau, bandau.
Ir taip bebandydamas randu išeitį – imu nedidelį ofsetinį kabliuką, kuris teoriškai būtų galbūt per mažas tam masalui, bet tada leidžia dugne jam „užsiimti“ tokią poziciją, kokia atrodo natūrali silikoninio vilioklio imituojamam gyviui. Todėl patarimas – neperlenkite lazdos su ofsetinių kabliukų dydžiais, kada spiningausite juos animuodami pagal mano aprašytus būdus, kuriuos veikiausiai naudoju ne tik aš. Bet apie tai rašysiu jau kitame straipsnyje.
Tiesa, visa tai neliečia plūdrių masalų, nes jie vis tiek kažkiek pakils nuo dugno, tad tas masalo pilvo išorėje esantis ofsetinio kabliuko vielos linkis netrukdys.
Romualdas Žilinskas
