Užtemdyti eketę ar ne? Antra dalis

Temdydami išgręžtas eketes, žvejai kartais jas uždengia fanerinėmis lentelėmis arba plastiko plokštelėmis išpjaudami jų šonuose griovelius, o pačiame viduryje – nedidelę skylutę. Tačiau dauguma meškeriotoju nesitąso į žūklę panašių daiktų ir elgiasi paprasčiau – eketes apibarsto sniegu ir pagaliuku, sniegui valyti samtelio kotu ar net pirštu prabado toje vandens ir sniego masėje kelių centimetrų dydžio „akutę“.

Eketės dengimas tikrai yra geras dalykas, kadangi ertmė lede ne tik aptemdoma, tačiau ir ne taip greitai užšąla. Po lentele esantis oro sluoksnis būna keliais laipsniais aukštesnis nei aplinkos temperatūra, be to, į vandens paviršių nepučia šaltas vėjas, kuris ypač staigiai „užtraukia“ eketes. Taip pat nepripustoma sniego, kas labai trukdytų tinkamai dirbti lengva avižėle.

Aš ir pats mėgstu panašius patobulinimus, tam reikalui naudoju specialias plastikines lenteles eketėms uždengti, paimtas iš vėliavėlių komplektų. Beje, jos tam reikalui ir skirtos. Tos plastikinės apvalios lentelės yra juodos, o tai irgi į naudą, nes, kaip jau žinome, juoda spalva pritraukia šviesos spindulius, todėl giedrą šaltą dieną taip uždengta skylė ypač menkai ledėja.

Plastikas mažiau įšąla į ledą nei medis ar kokia kita medžiaga. Beje, tuose apvaliuose plastikiniuose „dangčiuose“ yra griovelis ir skylutė valui, į kurią telpa avižėlė ir net nedidelė blizgė. Griovelio bei skylutės kraštai lygūs, glotnūs, tad netgi ploniausias valas, kitaip nei į apledijusią pirštų ar samtelio kotu prabadytos skylės kraštus, tikrai nenusipjaus.

Laboratorinis darbas Nr. 2

Pasak teoretikų, siauras plyšys, pro kurį prasiskverbia šviesa, veikia lyg koks lazeris, t. y. jis nukreipia šviesos srautą, kuris ypač išryškėja tamsioje aplinkoje. Logiškai mąstant, užpiltoje sniegu ar uždengtoje lentele eketėje esanti siaura skylutė koncentruos šviesą, tad galbūt temdydami eketes mes elgiamės neteisingai?

Kadangi pirmasis bandymas, apie kurį rašiau praeitame straipsnyje, ir taip jau sugaišino pusdienį, nutariau išsiaiškinti dar ir šią versiją. Juolab kad jokių naujų „prietaisų“ tam neprireikė.

Pripyliau į nedidelį akvariumą vandens iki pat viršaus ir lentelę su skylute paguldžiau ant vandens taip, kad ji uždengtų visą vandens paviršių. Patalpoje, suprantama, buvo visiškai tamsu. Šviesos šaltinį priglaudžiau prie pat skylės, šviesa švietė stačiai.

Spindulys vandenyje buvo labai ryškus, siauras, nors, kaip ir praėjusio bandymo metu, į apačią platėjantis. Žibintuvėlį pakėliau maždaug 10 cm aukščiau ir vėl jo spindulį nukreipiau stačiai į plyšį dangtyje. Dabar jau spindulys vandenyje buvo gerokai blankesnis, jo šviesa ne tokia ryški, indo dugnas gerokai mažiau apšviestas.

Tiesa, pats šviesos srautas išliko to paties pločio, bet dėmė baltame dugne buvo truputį mažesnė, labiau išplaukusi. Kai žibintuvėlį, laikomą tokiame pat aukštyje, nukreipiau į skylę kampu, šviesos srautas po vandeniu krito irgi įstrižai, bet išliko toks pats neryškus, tapo netgi siauresnis, o dėmė dugne dar labiau sumažėjo ir nublanko.

Po to nupyliau iš akvariumo dalį vandens ir vėl jį uždengiau. Šį kartą tarp lentelės ir vandens paviršiaus buvo apie 10 cm oro tarpas. Čia panašu į tą variantą, kai eketė uždengiama lentele su joje esančia skylute, kuomet ledas būna labai storas.

Priglaudžiau žibintuvėlį prie pat plyšio. Dabar šviesos spindulys vandenyje atrodė gerokai platesnis nei aną kartą ir labai jau blyškus. Dugnas buvo apšviestas itin silpnai, nors dar buvo įmanoma suprasti, jog šviesa krenta koncentruotai.

Kada žibintuvėlį pakėliau aukščiau, spindulys akvariume apskritai prarado bet kokius kontūrus, pakreipus žibintą kampu, koncentruotas šviesos srautas vos matėsi. Pastaraisiais atvejais indo dugno dalis pašviesėjo taip, tartum į vandenį šviesčiau ne pro skylę, bet apskritai nuėmęs dangtį.

Ir kokios gi išvados? Aišku, kad esant plonam ledui (žinoma, jei jis užsnigtas) saulėtą dieną šviesa pro mažą skylutę į vandenį sklis labai koncentruotai – plonu ryškiu srautu. Tai iš tiesų labai neįprasta ir tikrai tikėtina, jog žuvims toks „lazeris“ kels baimę.

Ankstų rytą ar vakarop, kai saulė šviečia daug nuožulniau nei vidudienį, tokio vandens apšvietimo gal ir nebus, juolab kad galima atsisėsti, nugara užstojant ryškią šviesą. Kada ledas storas, o žvejys eketę uždengia lentele, beje, jei daug sniego, aplink eketę susidarys dar ir aukšti jo kraštai, neigiamų šviesos efektų vandenyje nebus.

Turėkite omenyje ir tai, kad vandens paviršius taip pat atspindi šviesą. Kuo jis yra lygesnis, tuo veidrodinis efektas stipresnis, ypač jei šviesa krenta nuožulniai.

Aišku, ši pastaba svarbesnė žuvaujant atvirame neužšalusiame vandenyje. Nors galbūt kažkiek racijos turi ir žiemą. Turiu galvoje faktą, kad eketė gali būti gana didelė ir išvalyta nuo ledokšnių arba ji pragręžta seniai ir neužšalusi, kaip sako žvejai, yra „iškorijusi“.

Galimas daiktas, jog net neuždengę eketės lentele, bet užpylę ją sniegu irgi išvengsite nepageidaujamo vandens apšvietimo, nes storo ledo ir ant jo esančio sniego kraštai mes šešėlį ant siauros skylės lede. Na, nebent jūsų eketė bus labai plati ir aplink ją esantį sniego sluoksnį labai kruopščiai nugrandysite. Tačiau tada susidarys minėtas veidrodinis efektas...

Kaip geriau?

Visgi taip ir neatsakiau į pradžioje kilusį klausimą, užtemdyti eketę ar ne. Abiejuose straipsniuose pavyzdžiais tiesiog parodžiau, kas atsitinka, kai skylę lede bandome pritemdyti.

Padariau išvadą, kad esant skaidriam ledui to daryti tikrai nėra prasmės. Nematau reikalo pilti į eketę sniego ir tuomet, kai ledas tik vietomis apneštas sniegu ir yra neužpustytų jo plotų.

Beje, ne kartą teko įsitikinti, kad būtent šalia jų laikosi žuvys. Ypač tokias vietas mėgsta ešeriai, kurie grupuojasi prie apšviestų plotų, slėpdamiesi iš viršaus krintančiame šešėlyje. Kai eketės išgręžtos senokai (štai kodėl vakarykščios skylės lede dažnai būna sėkmingos!) arba dar gerai neprašvitus žuvys ne itin bijo apšviestų vietų.

Gaudant dideliame gylyje apsiniaukusią dieną ekečių temdymas dažniausiai irgi neturi racijos, kadangi vargu ar šviesa pasieks apatinius vandens sluoksnius. Pilti į skylę lede sniego nemėgstu dar ir todėl, kad šąlant jo gumulėliai limpa prie valo. Palikti ledokšniai taip pat trukdo žvejoti, nes tarp jų garankščiuojasi valas, ir taip imi nejausti kontakto su avižėle.

Žuvinguose telkinio plotuose visada rastumėm prigręžta daug ekečių. Kartais ledas atrodo lyg rėtis. Galima neabejoti, kad toje vietoje dugnas geriau apšviestas, tačiau kibimas dėl to nebūna prastesnis, veikiau jau priešingai.

Reikėtų turėti omenyje, jog ledas irgi nėra vienodo storio, tokio paties skaidrumo. Atskirose vandens telkinio dalyse jo plotos storis garantuotai skirsis, dėl įvairių vėjo atneštų nuosėdų, tarkim, dulkių, pluta bus mažiau permatoma, silpniau praleis šviesą. Ir tai ypač būdinga pirmledžiui, kuomet vyrauja sausi, bet šalti ir vėjuoti orai.

Pavasarėjant telkinių pakraščiuose, sraunumose properšos atsiveria savaime. Į seklias priekrantes suplaukia daug žuvų, nes čia ir vanduo šiltesnis, ir maisto daugiau. Netoli tokių properšų išgręžtos eketės visuomet būna sėkmingos.

Bėda tik, kad čia seklu, ir žuvys labai jautriai reaguoja į vaikščiojančius ledu meškeriotojus. Atvirose eketėse sunku ką nors sugauti, kadangi žvynuotosios paprasčiausiai mato meškeriotoją. Iš tiesų ne tiek jį patį, kiek nuo žvejo saulėtą dieną krentantį šešėlį. Manding, būtent jis, o ne pati šviesa, labiausiai gąsdina žuvis.

Galima ir to išvengti – tereikia pasirinkti tinkamą padėtį prie eketės, visu kūnu užstojant ryškią šviesą, ir, žinoma pasistengti nelakstyti nuo vienos skylės prie kitos kas penkios minutės. Beje, ant tirpstančio ledo tai dar ir pavojinga.

Tačiau šia tema reikėtų rašyti ne dabar, aš jau pernelyg įsivažiavau – žiema tik prasidėjo...

Romualdas Žilinskas