Upėtakių gaudymas sukriukėmis. Pavasario pradžia ir vidurys

Prieš dvidešimt metų net nenumanėme, kas vyks dabar. Tuo metu upėtakinėse upėse apgulties nebuvo. Pulkelis „maniakų“, kuriems upėtakis teikė gyvenimo džiaugsmą, pasiskirstydavo po „medžioklės plotus“, retai net susitikdami. Tikrai nesuklysiu sakydamas, kad tie, kurie tuo metu spiningavo, beveik visuomet naudodavo tik sukriukes – tuos „neišpuikusius“ vilioklius, uoliai besisukančius bet kokiomis sąlygomis.

Vėliau, atsiradus daugybei kitų masalų, lyderės savo pozicijas turėjo užleisti. Nemanykite, jog esu konservatyvus žmogus, kuris, kaip ir senais laikais, tebegaudo tik sukriukėmis. Anaiptol, visuomet stengiuosi išbandyti kažką naujo, įdomaus. Tik niekaip nesuprantu, kodėl toks šaunus masalas daugelio be reikalo ignoruojamas.

Be abejo, susuktas valas erzina daugelį. Čia jau niekur nedingsi: tenka rišti vieną, kartais du suktukus. Po žūklės įrankių, juos numesdamas į bagažinę, neatsikratysi: ištempi valą, patrauki per žolę keliasdešimt metrų ir jis atgauna savo pradinę išvaizdą.

Jeigu kalbame apskritai apie upėtakių žūklę, galiu drąsiai pasakyti, jog populiariausias dabar yra vobleris. Patogus masalo pateikimas, nesudėtingos manipuliacijos kotu padaro šį vilioklį universalių. Visgi būsite neteisūs, jei manysite, jog tai nepakeičiamas masalas. Tam tikromis situacijomis ir senoji geroji sukriukė gali šį tą nuveikti.

Kovas

Pradėkime nuo ankstyvo pavasario. Upeliuose sujudimas – upėtakiai kimba! Atrodytų, jog Lietuvoje per tuos porą mėnesių tik šių žuvų ir tepagausi. Bet kuriuo atveju, tendencija visur išlieka panaši: vandens lygis aukštas, jis podrumstis, o temperatūra žema.

Didžioji dalis upėtakių tūno gilesnėse vietose, privengia pagrindinio upės srauto. Šiam metų laikotarpiui, atsižvelgdamas į sąlygas, renkuosi tik sunkesnius kūnelius turinčias sukriukes. Geriausias ir, ko gero, vienas iš nedaugelio galimų variantų – varpo formos kūneliais Blue Fox blizgutės arba į jas panašios. Pasunkintas kūnelis turi racijos.

Paimkime, tarkim, Nr. 2 sukriukę įprastu kūneliu ir tą, kurios korpusas sunkesnis. Pirmoji svers 4 g., o antroji – 6 g. Tie 2 gramai, patikėkite, turės nemažą įtaką.

Pasirinkti tinkamas spalvas nėra sunku. Senieji gerieji metalų atspalviai visada tiks. Prisimenu savo, kaip spiningautojo, karjeros pradžią: pirkau viską iš eilės. Šitą masalą rekomendavo draugas, anuo praeitą savaitgalį kaimynas pagavo puikių ešerių. Dar tos pardavėjų pasakos apie „superstebuklingą“ vilioklį...

Taip ir kaupiasi „balastas“, kurio panaudoti nėra kada. Upėtakių žūklė jau tokia – kibimai sąlyginai reti, dėl to daug neprieksperimentuosi. Ko gero, pati universaliausia spalva – žalvario. Papildomi taškiukai, brūkšniukai nebūtini, čia jau daug kas priklauso nuo žvejo asmeninių įsitikinimų.

Antruoju smuiku groja variniai atspalviai. Jie ypač tinka saulėtomis dienomis. O ir keletas sidabrinių masalų neužims daug vietos – juos ant valo kabinu, kuomet vanduo būna drumstokas ar oras netikėtai stipriai apniunka.

Štai ir viskas – tos trys spalvos ir yra mūsų piniginių turinio saugotojos. Patikėkite, žinau, ką sakau.

Pavasarinėje žūklėje dažniausiai tenka naudoti Nr. 2 besisukančias blizgutes. Visgi, keletas Nr. 1 ir Nr. 3 vilioklių nesutrukdys. Galbūt teks rinktis mažesnį ir seklesnį upelį, ar, atvirkščiai, patraukti į gilesnius duburius.

Upeliai ištvinę, prinešti įvairiausių šakų, todėl pirmieji bandymai paprastai būna nuostolingi. Dėl šios priežasties siūlyčiau arsenalą pasipildyti iškart keliais tokiais pačiais masalų modeliais. Taip būsite tikri, jog nutrauktą blizgę bet kada galėsite pakeisti lygiai tokia pačia.

Pirmosioms žūklėms paprastai keliauju prie gerai žinomų vietų. Čia kiekvienas posūkis pažįstamas, aišku, kurioje atkarpoje žuvys kimba pavasarį, o kur – vasarą.

Upelius iš esmės galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes: seklius ir platesnius, gilesnius ir siauresnius. Pastaroji kategorija šiuo metu sulaukia daugiau mano dėmesio, nes čia galima sugauti kur kas svaresnių žuvų. Be abejo, daug kas priklauso nuo konkretaus upelio, jo struktūros, maisto kiekio ir kitų svarbių veiksnių. Visgi, jeigu yra galimybė, manau, geriau rinktis gilesnes žūklavietes.

Mes jau vietoje. Prieš akis – čiurlenantis vanduo, nuotaika puiki. Aplink sučiulba paukščiai – pavasaris pačiame gražume. Jeigu tik yra galimybė, automobilį palieku taip, kad būtų patogu upeliu leistis žemyn. Ankstyvas pavasaris savo sąlygas diktuoja – nieko nepadarysi. Vanduo šaltas, upėtakiai ne itin aktyvūs, todėl tenka brukti masalus kone prievarta. Todėl kiekvieną žūklavietę tikrinu ilgai ir kantriai.

Visiška nesąmonė, kad upėtakis – „pirmo metimo žuvis“. Vidurvasarį gal ir taip, bet tik ne dabar. Ne kartą esu sulaukęs smūgio, kuomet į tą pačia vietą jau buvau užmetęs dešimt ar net daugiau sykių. Pavasarį žvejodamas nukeliauju kur kas mažesnį atstumą nei šiltuoju metų laiku. Geriau viską atlikti neskubant, bet kokybiškai.

Dažniausiai stengiuosi mesti sukriukę link kito kranto, priešais save, suprantama, jeigu upelis bent kiek platesnis. Poros sekundžių pauzė, ir švelniai trūktelėjęs, leidžiu srovei besisukantį masalą puslankiu atnešti iki mano kranto. Tuomet telieka blizgę prisitraukti iki savęs. Nesulaukus kibimo, metimą kartoju, tik šįkart leisdamas sukrei nuskęsti dar giliau. Taip procesą galima tęsti tol, kol vilioklis atsidurs ant dugno.

Gali iškilti klausimas, kodėl iškart masalo neskandinu žemyn. Tik taupumo sumetimais: po vandeniu gali pasitaikyti skersai srovės gulinti šaka. Vos blizgutė nuskęs, valas iškart įsitemps, ir teks su viliokliu atsisveikinti.

Kitas aspektas – mano manymu, upėtakis susidomi kažkuo praburzgiančiu virš galvos, bet, būdamas ne itin aktyvus, nesiryžta atakuoti. O vos tik vilioklis atsiduria žuvies lygyje, seka staigi ataka...

Jeigu aptinkate pakankamai lygią, dar gilesnę, upės atkarpą, verta ją „apgaudyti“ mano aprašytu būdu. Rezultatai neretai pranoksta lūkesčius. Tam įtakos turime ir mes patys: juk pirmiausia masalai skrenda į duburius prie posūkių ar kitas tipines vieteles. Žmogus jau toks padaras – jam norisi patogumo. Dėl to per pavasarinę „apgultį“ stengiuosi mąstyti kiek kitaip, nei dauguma kolegų. Atrodo, jog tai pasiteisina su kaupu.

Balandis

Vis kaitresnė saulė budina ne tik mūsų širdis, bet ir upeliuose gyvenančius upėtakius. Su kiekviena diena jie tampa aktyvesni ir agresyvesni. Mums, meškeriotojams, nuo to tik geriau: daugiau kibimų – daugiau teigiamų emocijų.

Nors viskas priklauso nuo konkrečių metų, visgi balandžio mėnesį priskiriu pereinamajam laikotarpiui, kuomet upėtakiai pradeda skirstytis „įtakos sferomis“. Spiningaudamas šiuo metu niekuomet negali būti tikras, kokią vietą pasirinks upelių gyventojas. Galbūt jis tupės ramioje duobutėje už akmens, galbūt prisišliejęs prie medžio šaknies, o gal net lauks aukos greitoje srovėje.

Dėl to sukriukių arsenalą tenka plėsti. Prie keleto minėtų sunkiasvorių teks priglausti ir universaliąsias Nr. 2 comet. Man tai apskritai labai vykęs modelis, tiek prancūzų Mepps, tiek vokiečių Dam Effzet asortimente. Be abejo, vienu dydžiu apsiriboti nevalia. Teks paieškoti ir „pirmukių“ sekliems ruožams, ir „trečiukių“ duobėms išžvalgyti.

Spalvos, kaip ir ankstyvą pavasarį, – tik natūralios. Atsižvelgdamas į saulėtesnes dienas ir nuskaidrėjusį vandenį, patariu labiau orientuotis į žalvario ir vario spalvas. Tikimybė, kad jos tiks, yra 80 procentų. Svarbu susikomplektuoti tikrai dirbančius variantus, kurie užims nedaug vietos ir, svarbiausia, negulės masalų dėžutėje be darbo. Jei tik prasideda masinis visko pirkimas be jokios sistemos, tų pačių geriausių ir tinkamiausių vilioklių lieka labai nedaug.

Žinoma, tai tik mano asmeninė nuomonė, tačiau taip teigdamas remiuosi ne kokiais nors teoriniais paistalais, o sava, kartais kiek kartoka patirtimi.

Grįžkime prie upės. Balandį vykdamas žūklauti nusiteikiu ilgoms žuvų paieškoms. Tenka pasvaidyti vilioklius visur. Skirtumas nuo ankstyvo pavasario yra tas, jog vienoje vietoje ilgai „nedrožiu“. Keletas metimų – ir keliauji į kitą žūklavietę. Upėtakiai juk daug aktyvesni, todėl viliokliu susidomi greičiau. Be abejo, dar kartą pakartosiu, jog tai galioja tik esant įprastiniam, laiku atkeliavusiam pavasariui.

Kokios vietos dabar perspektyviausios? Kaip minėjau – pačios įvairiausios. Galbūt tik kliokiančias rėvas apeinu spartesniu žingsniu. Mano nuomone, daug svarbesnis klausimas, kokį upelio ruožą pasirinkti: aukštupį, vidurupį ar žemupį.

Jeigu vandens telkinys priklauso vadinamųjų „my...upių“ kategorijai, ko gero, geriau rinktis žemutinę jo dalį. Tokiuose upokšniuose, jeigu jie santykinai seklūs, ten turbūt realiausias šansas susikauti su rimtesniu „mohikanu“. Vėliau, orui dar labiau šylant, stambūs upėtakiai po truputį užleidžia savo pozicijas smulkiesiems gentainiams.

Vidutinio dydžio upėse paprastai spiningauju vidurupiuose, kur upės ruožai įvairesni. Universalios taisyklės čia nėra, kadangi kiekviena upė ar upelis turi savų dėsningumų, kuriuos pradedi perprasti tik dažnai juose lankydamasis įvairiais metų laikais.

Jei pirmoji žuvis užkimba greitesniame ir seklesniame upės ruože, tuomet tikėtina, kad žvynuotosios jau pakankamai aktyvios ir vaiko aukas srovėje. Tada dėmesį sutelkiu į panašias vietas. Daugeliu atveju tai pasiteisina.

Visgi ranką prie širdies pridėjęs galiu pasakyti, jog kartais dėsningumų tiesiog nebūna: upėtakiai kimba visuose įmanomose vietose, sugriaudami bet kokią teoriją. Esu įsitikinęs: jeigu šių karališkų žuvų mūsų upėse būtų daug daugiau, ko gero, jos kibtų labai intensyviai, sugriaudamos ne vieną mitą apie atsargumą ar išrankumą.

Bus daugiau.

Nerijus Rimkūnas