Upė ir lydekos. Toli nuo kranto
Įsibėgėjus vasarai būna dienų ar net savaičių, kuomet upėse lydekos tarsi išnyksta, nes retai vandenyje išvysi šias grobuones besivaikančias smulkias žuveles. Paprastai taip nutinka tuomet, kada nusistovi itin giedri ir vėjuoti orai. Tiesa, tuomet vėjas, kas būdinga būtent šiems metams, paprastai pučia iš rytų ir šiaurės, o tai reiškia, kad daugumoje mūsų upių pasroviui...
Jei lygintume Lietuvos upes su kitų šalių upėmis, pamatytume, kad mūsiškės nėra labai jau greitos, o vasarą dar ir gerokai nusenka, dėl ko jų tėkmė tik labiau sulėtėja. Visgi tas vandens greitis yra sąlyginis jau vien dėl to, kad skirtingose upių atkarpose jis bus nevienodas. Na, o kada dar ir stiprus vėjas stumia paviršinį vandens sluoksnį, ne su bet kokiu masalu bus galima sėkmingai spiningauti kai kuriose upių ruožuose.
Apskritai vėjuotos dienos nepatinka daugeliui meškeriotojų, aš neišskirčiau nė vienos žūklės būdo mėgėjų, bet spiningautojams tokie orai yra ypač nepalankūs. Dėl šios priežasties didelė jų dalis nė nebando žuvauti tekančiame vandenyje, jie ieško ežerų, tvenkinių, kurių įlankose galima rasti užuovėjų.
Nekimba ar nerandam?
Tokie orai ne tik nėra geri spiningauti, tačiau dar ir plėšrūnės nenori ragauti masalų, todėl visiškai suprantama, jog tuo metu upių pakrantės ištuštėja, čia retai išvysi žvejį. Na, nebent anksti ryte, vakarėjant, kuomet vėjas rimsta, o saulė būna dar neįkopusi į žydrą dangų arba jau bando lįsti už aukštesnių medžių viršūnių.
Totali, jei taip galima išsireikšti, giedra savaip veikia vandens gyventojas. Tuo metu žuvys ieško bent menkiausio šešėlio – plėšrūnėms jis tinka pasalai, o taikiosios žuvys ten bando slėptis. Tad paprastai dauguma visų rūšių žvynuotųjų tuo metu susirenka upių vingiuose, netoli stačių krantų, po aukštais šalia vandens augančiais medžiais, jei, suprantama, saulė šviečia taip, kad ant vandens gula pavėsis.
Kita vertus, tokios vietos dar geros ir tuo, jog čia mažiau vėjas šiaušia vandenį. Nors išties šis „gerumas“ labiau liečia žvejį, o ne žuvį, nes žvynuotosioms banguojantis upės paviršius ir pagreitėjusi tėkmė – jokia problema, jos puikiausiai jaučiasi esant tokioms sąlygoms.
Jau daugsyk minėjau, kad tai, ką mes matome nuo kranto arba įsibridę – apgaulingas vaizdas, nes upių tėkmė yra sudaryta tarsi iš trijų sluoksnių: viršutinio, vidurinio ir apatinio. Greičiausias jų yra vidurinis, kiti du gali būti žymiai lėtesni, bent kažkiek – visada.
Kadangi dabar kalbu apie itin vėjuotas dienas, kai vėjo kryptis sutampa su srovės kryptimi, reiškia, jog ir paviršiuje srovės greitis bus didelis, nors faktiškai jis neviršys po juo esančios vandens srauto greičio. Bet padugnėje situacija nekinta net ir tokiu oru, todėl gana daug žuvų leidžiasi žemyn, ten maitinasi, ilsisi.
Dar vienas faktorius, kuris verčia žvynuotąsias leistis į apatinius vandens sluoksnius yra vandens temperatūra. Vasarą ji gali būti gana aukšta, kartais tokia, kad viršija kažkurioms žuvų rūšims optimalios temperatūros kraštines ribas, žuvys ieško vėsos gelmėje. Suprantama, be perstojo spiginanti ryški saulė, ką jau minėjau, irgi tam turi įtakos.
Banguojantis upių vanduo trukdo spiningautojams įžiūrėti kuriose vietose plėšrūnės vaiko savo aukas. Juolab, kad pastarosios randasi giliau ir lydekos (straipsnis apie jas) atakuoja aukšlių, kuojų ar gružlių būrius priedugnio sluoksniuose, tad gal tik viena kita išgąsdinta žuvelė išduoda plėšrūnių buvimo vietą. Nors veikiau gal išduotų, nes saulėje mirguliuojantis vandens paviršius tai slepia. Meškeriotojui kažkiek padeda akiniai su poliarizuotais stiklais, bet ne visada.
Taip pat bangos upėse neleidžia matyti ir perspektyvesnių žūklei vietų. Pagal bangavimą galima daugmaž spręsti apie vandens gylį, patyrę žvejai skiria seklumas nuo upės pagilėjimų, tačiau kada bangos yra labai didelės, o vėjas gūsingas – neretai klysta ir jie. Kita vertus, suvešėję vandens augalai taip pat klaidina, nes stabdo bangas ir iškreipia realų vaizdą.
Kol kas aš kalbu gana abstrakčiai, reikėtų pereiti prie konkretesnių dalykų, kadangi net ir tokiu oru galima sėkmingai spiningauti. Beje, per patį vasaros vidurdienį – taip pat. Sakyčiau, jog mano apibūdinti orai netgi yra palankesni vidurdienio spiningavimui nei ramūs, tegul ir debesuoti ar visiškai apniukę, tačiau dabar labai svarbu rasti tinkamą žūklei vietą.
Už žolių guotų tėkmėje
Paskaitę mano išvedžiojimus veikiausiai nusprendėte, kad lydekauti tokiu metu ir esant panašiems orams geriausiai kur nors upės vagoje. Galbūt tai ir yra vienas iš variantų, tačiau pasiekti ten lydekas didelėje upėje galima nebent iš valties užsiinkaravus, velkiaujant, juo labiau, kad šoninis vėjas trukdys nuo kranto toli nusviesti masalus.
Todėl renkuosi du visiškai kitokius variantus, kurie man yra pasiteisinę daug metų. Tiesa, kalbu apie nežinomus upių ruožus, kadangi pažįstamose priekrantėse meškeriotojas visada susiras palankią spiningavimui žūklavietę.
Taigi atvykote prie upės, nesvarbu, Nemuno, Neries ar Nevėžio, ir nežinote yra čia lydekų ar ne. Vienas iš orientyrų gali būti, ką jau irgi minėjau, kranto landšaftas: upės išsivingiavimas, kranto reljefas, medžiai, krūmai, kurie yra krante arti vandens. Tačiau kraštovaizdis ne visada atspindi tikrąją padėtį pačioje upėje, nes ji gali būti, tarkim, smarkiai užžėlusi vandens augalais, nelabai aišku, kokio stiprumo yra tėkmė.
Todėl tenka bristi. Brisdamas jauti po kojomis dugną, matai iš arti vandens augaliją. Išsyk įspėsiu, kad braidymas būna gana pavojingas, tad nežinomoje vietoje tyrinėti priekrantę lendant giliau nei iki juosmens nepatarčiau – galima įsmukti į kokią nors duobę, o jūsų „kvėpuojančios“ bridkelnės prisipils vandens, kuris (žinau iš patirties) neleis net sulenkti kojų, kelnės taps tartum pripiltos švino.
Jei bent kiek pažįstate vandens augalus galite bristi drąsiau. Nors tokiu atveju gal net ir braidyti nereikės. Juk lūgnės, plūduriuojančios plūdės, papliauškos, mažažiedės ar paprastosios vandens lelijos jums aiškiai rodys, kad vanduo šioje vietoje yra ramus, dugnas dumblėtas, veikiausiai gana gilu. Nors tas gylis sąlyginis, kadangi minkštas grunto nuosėdų sluoksnis gali būti didesnis už vandens sluoksnį virš jo.
Kadangi dabar vasara, vanduo šiltas, vargu ar ten saulėtą dieną bus daug žuvų. Nors gal ir rasite, juk šie augalai turi antvandeninius plačius lapus, tad sudaro tarsi stogą žuvims virš galvų. Tačiau panašiose vietose nėra daug deguonies, nors karpinių žuvų mailiui ir pakanka, bet labiau tikėtina, jog lydekos čia atplauks tik tada, kai suaktyvės, ir tik trumpam – ryte, vakare, gal prietemoje.
Kur kas perspektyvesnės vietos bus ten, kur dugnas žvyruotas, yra šiek tiek molio, nuosėdų sluoksnis nedidelis. Panašiame grunte įsitvirtina, pasak žvejų, žolių „kasos“, tai dažniausiai pasroviui tįstančios permautalapės plūdės, plunksnalapės, nertvės, kanadinės elodėjos ir panašūs augalai.
Tarp kai kurių iš šių vandenžolių būna gana platūs vandens takai, kur paprastai mėgsta lindėti šapalai, meknės, bet pasitaiko ir lydekų. Tačiau ne tokiu oru, nes dabar dantytosios plėšrūnės bus pakraštyje visų šių žolynų, o takuose likusios tik smulkios karpinės žuvys. Žolių miško šone rasite dugno pagilėjimą, veikiausiai ten bus ir gana smarki tėkmė.
Tegul negąsdina faktas, jog vanduo čia greitai teka, o pagilėjimas tesiekia vos 1,2–1,5 m. Upių lydekos įpratusios prie greitos srovės ir dabar jos bus prigludusios prie vandenžolių pakraščio, kuris nėra lygus kaip siena, o turi didesnius arba mažesnius išsišakojimus, o jie ne tik slepia plėšrūnes, bet ir kažkiek sumažina tėkmės greitį. Beje, žolių guotas gali būti labai didelis ir todėl teks bristi gana toli nuo kranto. Yra buvę, kad kartais tokie augalijos plotai išsidriekdavo kone iki trečdalio Neries pločio.
Galimas variantas, jog lydeka arba kelios lydekos tupės ir pabaigoje minėto žolyno, jei už jo yra staigus dugno nuolydis. Sakau „jei“, nes galimas daiktas, kad toliau tįs sekluma, tačiau jau dumblėta ir bent kiek didesnėms aštriadantėms plėšrūnėms tai nepatiks.
Atsistojus ant žolių krašto galima voblerius mesti pasroviui nedideliu kampu ir traukti praktiškai prie pat žolių miško lygiagrečiai dugno šlaitui. Galima sviesti didesniu kampu tolyn į gilumą. Nors gal toliau daug giliau ir nebus, nes, kiek rodo praktika, panašiose upių ruožuose už išvardytų žolių gana dažnai plyti lygus akmenuotas dugnas. Bet tai labiau būdinga Neriai, Nemuno dugno reljefas įvairesnis, tad gal ten išties rasite 2,5–3,0 m gylį. Juo geriau, bus daugiau galimybių suvilioti stambesnę plėšrūnę.
Man visada keista, ką ten veikia lydekos, nes teoriškai joms vietos lyg ir ne pačios tinkamiausios: greitoka srovė, link upės vidurio plytintis lygus akmenuotas dugnas, gana toli nuo kranto. Galimai plėšrūnės ten medžioja praplaukiančius gružlius, strepečius, mažus šapalus, nes kuojų arba aukšlių vargu ar rastų, pastarosios žuvys plaukios už žolių, kur tėkmė ramesnė.
Tęsinį skaitykite kitame straipsnyje...
Romualdas Žilinskas
