Upė ir lydekos. Prie pat kranto

Esant saulėtiems ir vėjuotiems orams nebūtina tik braidžioti kone viduriu upės. Yra ir daugiau žūklaviečių, kur galime rasti lydekų. Tiesą sakant, vietų gana daug, bet dabar kalbu apie tas, kuriose aš esu įpratęs žvejoti.

Už aukštų kranto žolių

Pučiantis stiprus „pasrovinis“ vėjas ties kranto iškyšuliais nuslopsta, jei pakrantė apaugusi aukštesniais krūmais arba medžiais. Bet ne visose savo atkarpose upė vingiuota, tokios žūklavietės išskirtinės ir, deja, ten stambesnės plėšrūnės dažnai būna paprasčiausiai išgaudytos. Aišku, anksčiau arba vėliau vėl atplaukia didesnės lydekos, tačiau, mano manymu, šių žuvų geriau ieškoti mažiau meškeriotojų akims įsimintinuose ruožuose.

Visai neprastos vietos lydekų gaudymui gali būti ir prie beveik lygaus kranto. Tiesa, yra sąlyga – krantas turėtų būti apaugęs aukšta žole, labai gerai jei ten plyti nendrynai, švendrynai, pakrantė sunkiai praeinama. Jei pažiūrėsite į šias žūklavietes iš priešingo kranto, pamatysite, kad minėti priekrančių augalai senkant upei atsiduria sausumoje ir sudaro tankią sieną, kuri nėra visiškai lygi, nes kai kur matosi nuo kelių iki keliolikos metrų įlankėlės.

Paprastai ties tomis įlankėlėmis yra dugno pagilėjimai, galbūt kietesnis dugnas, nes kitu atveju priekrančių augalija terptųsi tolyn į upę. Senkant vandeniui tėkmė palei nendrių ir švendrių mišką daugmaž išsilygina, teka gana vienodai, tad meškeriotojams čia, regis, nėra ką veikti.

Bet tai klaidinga nuomonė, juk mes nematome dugno reljefo. Neretai šalia kranto esančiose duobėse, grioviuose, kur gylis gali būti iki 1,5 m vėjuotomis saulėtomis dienomis slepiasi lydekos. Kitaip nei anksčiau aprašytose toli nuo kranto esančiuose žolynuose čia rečiau pakliūva stambių egzempliorių, tačiau neatmesčiau varianto, kad pasitaikys ir iki 3 kg sveriančių aštriadančių plėšrūnių.

Ir nebūtinai jos tūnos prie to kranto iš kurio šviečia saulė, o aukštos žolės meta šešėlį, nes dugno pagilėjimuose grobuonės ras tamsesnę vietą ties tolimesniu nuo kranto duobės ar griovio šlaitu. Stiprus vėjas nuo aukštų pakrantės augalų nupurto įvairius vabzdžius, jų parankioti susirenka smulkūs šapaliukai, aukšlės ir lydekoms čia visada atsiranda aukų.

Kita vertus, tokiose vietose spiningauti nuo kranto labai nepatogu, kadangi neretai žolynai siekia meškeriotojo juosmenį ar ne pažastis, valas kabinasi už augalų stiebų, užmesti masalą būna sudėtinga. Dar sudėtingiau, kadangi tenka jį traukti išilgai kranto. Laimei smarkus vėjas padeda nuskraidinti voblerį gana toli, bet traukiamą vilioklį tas pats vėjas stumia į krantą, tad geriau visgi įsibristi.

Šitokio tipo žūklavietėse spiningavimas ypatingas tuo, jog įsibridus neretai tenka užmesti voblerį atsistojus beveik nugara į vagos pusę, nors, kaip sakiau, vobleris sviedžiamas išilgai kranto. Tai sudaro kai kurių problemų, nes gylis per visą masalo užmetimo nuotolį gali smarkiai kisti ir todėl sunku pasirinkti tinkamo panirimo vilioklį. Ramią dieną geriausiai būtų naudoti paprasčiausias sukriukes, bet dabar jos plauks pernelyg sekliai, nes pasroviui pučiantis vėjas blizges kels į viršų.

Todėl tenka rizikuoti bandant įvairaus panirimo gylio voblerius. Norint apsidrausti pradžioje mėgini neriančius iki maždaug 30 cm, po to siekiančius, tarkim, 0,5 m gylį, o vėliau, jei jie nekliūva už dugno, žolių, ir dar „gilesnius“.

Nieko baisaus, jei masalas ir užkliūva už žolių arba šiekštų – reiškia, kad čia negilu ir voblerį galima nubridus išsiimti. Bet ne visada ir ne visur, nes kai kur visai šalia krato (o tai ir yra perspektyviausios vietos) gali būti ir giloka duobė. Pasitaiko upės ruožų, kur tuojau pat už nendrių ar švendrių krantas leidžiasi net ir į labai nemenką gylį, nes netoli tįsta vaga – tai itin geros žūklavietės.

Maži masalai nemažam laimikiui

Atskira kalba apie voblerių modelius. Kaip supratote iš pasakojimo, jie turėtų būti negiliai neriantys, nors pageidautina, kad pasiektų bent jau vidurinius vandens sluoksnius. Tiesa, galimos išimtys, jei modelis yra itin agresyvus – lydeka nepatingi pakilti nuo dugno arba „šauti“ iš toliau. Dėl to tokioje žūklėje yra nepamainomi crank vobleriai, nors galima naudoti ir kai kuriuos shad tipo modelius.

Gal aš klystu, tačiau mano supratimu, stiprus vėjas, bangavimas, o ypač priekrantėje, vandenį pripildo pašalinių garsų, virpesių, kas trukdo lydekoms pajausti savo aukas ir spiningautojo masalus šonine linija. Upėje ir šiaip jau vanduo teka garsiai, čia apstu akmenų ir kitų kliuvinių, į kuriuos atsimušęs upės srautas blaško plėšrūnių dėmesį, o esant tokioms oro sąlygoms „triukšmo“ padvigubėja. Tad ir vobleriai pasirenkami dirbantys labai agresyviai. Ir čia labiausiai tinka visi mums žinomi „šapaliniai“ modeliai.

Reikėtų veikiausiai pridurti, kad vasarą net ir stambios lydekos neretai susigundo smulkiais masalais, tai jokia naujiena.

Beje, žvejodamas šapalus ne kartą esu įkirtęs didelių lydekų, tačiau dažniausiai joms pavykdavo pasprukti dėl dviejų priežasčių. Pirmoji – „išsikratydavo“ mažų masalų smulkius trišakius sau iš gerklės. Antroji priežastis – nukąsdavo voblerius, nes šapalus paprastai gaudau naudodamas gana plonus fluorokarboninius pavadėlius. Todėl išsiruošus lydekauti verčiau nerizikuoti ir rišti atitinkamus pasaitėlius.

Deja, kai kurie šapalams skirti crank vobleriai gana „jautrūs“ storam fluorokarbonui ir prastai dirba, išsimuša iš ritmo, nepanyra iki reikiamo gylio. Galima būtų naudoti plonus volframinius pavadėlius, tačiau tada iškyla kita problema – jie labai greitai garankščiuojasi.

Bėda ta, kad žuvaujame arba prie žolių, arba visai palei krantą, kur kliuvinių daug ir masalas nuolat už ko nors užsikabina. Iš žolynų paprastai išlupdavau voblerį be nuostolių, jo nenutraukdavau, bet metalinis pavadėlis jau būdavo susisukęs taip, kad vargu ar mažas ir palyginti lengvas masalas galėdavo normaliai dirbti.

Tad iš dviejų blogybių teko rinktis vieną – naudodavau storo fluorokarbono pavadėlius, dėl ko teko atsisakyti kai kurių perspektyvių crank „mažylių“.

Bet ne visiems vobleriams tai turi neigiamą įtaką. Tarkim, Lucky John Chubby 4F, Lucky John Pilot X-F, Illex Chubby 38F, Pantoon21 Red Rag 36F SR puikiausiai dirbdavo ir su tokiais pasaitėliais.

Apskritai chubby rūšies (manau, kad šiuos voblerius galima grupuoti) modeliai yra vieni geresnių žvejojant tėkmėje tiek šapalus, tiek ir lydekas. Nors, aišku, pastarosioms plėšrūnėms galima siūlyti ir didesnius panašius modelius, pavyzdžiui, Jackall Cherry 44, kurie yra tarsi padidintas chubby variantas ir neria giliau – iki 1,5 m.

Spiningaujant toli įsibridus prie žolių (apie tai išsamiau rašiau pirmajame rašinyje), juos gana dažnai naudodavau. Kaip ir į panašią gelmę neriančius ilgaliežuvius chubby modelius, tokius kaip neseniai pasirodžiusius Lucky John Chubby 4DR F ar seniai žinomus Illex Chubby 38.

Norėčiau išskirti ir Lucky John Pro Haira Tiny 33LBF PF bei Lucky John Pro Haira Tiny ATG 33LBF PF „mažylius“, nes jie nyra iki optimalaus tokiomis sąlygomis gylio, yra agresyvūs ir be trikdžių animuoja su storais pavadėliais. Šie modeliai tinkami žvejoti tiek palei krantus, tiek stiprioje tėkmėje prie žolių. Įspėjimas – jų netraukite greitai prieš smarkią srovę, nes gali iššokti iš vandens.

Nors apskritai greitai vesti voblerius taip žuvaujant nerekomenduočiau. Čia reikalingas paties masalo žaidimas, bet ne jo traukimas, o tai reiškia, kad vobleris vedamas lėtai, net su pauzėmis (jei plaukiantis). Lydekos nėra tokiu metu labai aktyvios, jau sakiau, kad vėjuotą dieną yra daug pašalinių trikdžių, tad duokite plėšrūnėms laiko identifikuoti „auką“.

Ne ką mažesnę reikšmę turi ir masalų vizualinis apipavidalinimas. Kadangi, kaip ir sako rašinio pavadinimas, yra saulėta, giedra, vidurdienis, tai tiek teoriškai, tiek ir praktiškai į pirmą planą išeina geltonų, salotinių, rausvų spalvų deriniai. Aš kalbu apie šonų ir pilvelių dažymą, bendrą masalo spalvą, nes nugarėlės turėtų būti arba irgi tokios pat ryškios, arba visiškai iškristi iš konteksto, tarkim, vobleris su geltonais šonais ir juoda nugara.

Valui skirkime reikiamą dėmesį

Jei jau kalbu apie stiprų vėją, norėčiau pabrėžti dar vieną faktą. Tokiomis sąlygomis daug reiškia valo storis, nesvarbu, kad masalą mesite pavėjui arba beveik pavėjui. Esmė tame, kad jį trauksime prieš vėją iš gana toli, tad vobleriai ners menkiau nei gali, nes didelė gijos dalis guls ant vandens arba bus viršutiniuose upės sluoksniuose.

Tai reiškia, kad storas valas kels masalą į viršų, voblerio panirimas bus menkesnis nei ramią dieną. Spiningaujant su plona gija to beveik nesijaus.

Valo standumas, slidumas, pynimas irgi turi reikšmę. Kokybiška minkšta ir slidi aštuoniagyslė pinta gija mažiau priešinsis vėjui, vandens srautui. Na, taip – ji yra brangesnė, bet spiningavimas su tokiu valu tampa pilnavertis ir kainuoja mažiau nervų. Gūsingas vėjas neretai užpainioja valą ant žiedelių, ritės būgnelyje jis sugula nevienodai, tad kas iš to, jei pirksite pigesnę giją, tačiau supainiotą teks išmesti.

Vienas geresnių pintų valų šiuo metu yra Daiwa Tournament X8 Evo+ 135. Tikrai neprastos, o ir pakankamai nebrangios Owner Broad Pe X8 Kizuna Green in Dark 135, Daiwa J-Braid Grand X8 135 pintos gijos. Kaip jau minėjau, nereikia rinktis labai storo valo. Tiesa, itin plonas labiau painiojasi ekstremaliomis žūklės sąlygomis, čia jau yra pintų valų nuolatinė bėda.

Mano galva, 0,12–0,14 mm diametras bus pakankamas, kad be didesnio vargo išsitrauktumėte net ir viduryje upės stambesnę lydeką. Abejoju ar paklius rekordinio dydžio plėšrūnės, visgi aprašytos vietos nėra palankios upių monstrams, bet iki 5 kg aštriadančių gali pakliūti.

Žuvaujant toli nuo kranto tarp žolių nepamainomas trumpakotis graibštas. Pravers jis ir gaudant šalia kranto, nes paprastai dauguma spiningautojų tokio įrankio su savimi į žūklę nesineša. Tik reikėtų didesnio, nes ruošiatės gaudyti juk ne upėtakius.

Paskutinį sykį, kuomet užkibo stambi lydeka po ilgo varginimo ji vis tiek sugebėjo nusipurtyti nuo mažų voblerių kabliukų vien todėl, kad neturėjau graibšto ir stovėjau toli nuo kranto, o vilkti laimikį per žolių tankumyną buvo neįmanoma – ėmiau už sprando laimikį ranka, bet...

Romualdas Žilinskas