Ten, kur pirmiausiai dengiasi ledo pluta...

Vienas tokių žvejams gerai žinomas, ten nuolatos pamatysi daugybę meškeriotojų. Įdomiausia, kad jis randasi ne Šiaurės ar Rytų Lietuvoje, kur, pasak meteorologų, visada šaltis sukausto vandens telkinius pirmiausiai, tačiau pietvakarinėje mūsų krašto dalyje – Suvalkijoje, apie 8 km nuo Lekėčių miestelio. Faktiškai tai yra pelkė, ornitologinis draustinis. Supratote, kad kalbu apie Novaraistį.

Bet nežadu plėstis pasakodamas apie šios pelkės (ar užpelkėjusio ežero?) vandenis, nes panašių į juos mūsų šalyje yra ir daugiau – kalbėsiu bendrine prasme.

Kuo ypatingi anksti užšąlantys ežerai

Kuo ypatingi tokie ežerėliai jau sakiau, bet ne viską. Paprastai šiuose vandens telkiniuose didžiausias gylis vargu ar siekia 2,0 m, paprastai maksimali riba yra tik 1,5 m, o kai kuriuose nerasite net tiek. Bet tai – maksimumas, nes dažniausiai gaudoma vos 0,5–0,8 m gylyje.

Pagrindinė žuvų masė, bent jau žiemos žūklėje, bus ešeriai, pasitaikys galbūt lydekų, išimtiniais atvejais viena kita kuoja, bet labai galimas variantas, kad žvejosite tik dryžuotus plėšrūnus.

Dar viena šių ežerų ypatybė yra lėkštas dugno reljefas. Jis nuolaidus, tolygiai gilėjantis į vidurį, paprastai be didesnių išraižymų. Aišku, yra viena kita duobelė, bet ir jos šlaitai paprastai būna nedideliu kampu besileidžiantys į vidurį.

Tokių ežerėlių ešeriai mane visada žavėdavo savo spalvomis: tamsūs tarsi degute išvolioti, su juodais dryžiais ir akį rėžiančiais oranžiniais pelekais. Dygliuotieji plėšrūnai prisitaiko savo spalvomis prie gyvenamosios vietos, tad visai nenuostabu, jog dumblėtame, durpėtame dugne, kuriame veši daug augalų ir pakliūva mažai šviesos, jų kūnas įgauna tamsius atspalvius.

Užsiminiau apie lydekas, todėl reikėtų pasakyti, jog ir pastarosios čia būna kažkokios pajuodusios, tačiau kitaip nei ešeriai – neturi ryškesnių kūno dėmių, pamarginimų, nugaros ir šonų spalva yra tarsi vientisa. Bet žvejams nerūpi spalvos, juos labiau domina žvynuotųjų svoriai.

Deja, būtent lydekos tokiuose ežeruose stambios neauga. Galbūt ir yra viena kita, bet daugumoje vyrauja „peiliukai“, kurie taip pat sėkmingai, kaip ir jų stambesnės sesės, geba akimirksniu nurėžti ant plono valo pririštą avižėlę.

O ešeriai gali būti „pusė bėdos“, kai kuriuose ežeriukuose netgi visai normalaus dydžio. Aišku, pirmasis ledas ir pirmi žieminės žūklės įspūdžiai žuvis tarsi padidina, juolab ir pasirinkimas čia yra gana menkas – kokie kimba, tokius ir gaudai. Geriausiai masalus čiumpa smulkesni, tad daug nemąstęs juos trauki ir trauki...

Pirmasis ledas visada pasižymi geru kibimu, o jei vandens telkinys užšąla palyginti anksti, tai ir jo ledas yra „pirmas iš pirmųjų“, todėl tuose telkiniuose ešeriai išties masalus graibsto be didesnių problemų. Tačiau taip ilgai netrunka, nes galbūt po poros savaičių, o už mėnesio – garantuotai, daugumoje šių ežeriukų kibimas nurims iki tokio lygio, kad nevertės net ekečių gręžti. Tai normalu, nes nepratakiuose, sekliuose, žolėtuose ir dumblėtuose vandens telkiniuose žuvys greitai pajus deguonies stygių.

Maži ir tamsūs masalai

Todėl žvejai ir stengiasi išnaudoti tą pirmledį šiuose ežerėliuose. Yra gaudančių blizgutėmis, gal net ir horizontaliosiomis, tačiau pastarosios tokiuose telkiniuose bus bene prasčiausias pasirinkimas. Tai dėl tankios augmenijos ir menko gylio. Vertikaliąsias dar įmanoma patrūkčioti, bet reikia rinktis pačias mažiausias, lengviausias. Nebūtinai toli planiruojančias, gal netgi geriau tas, kurios skęsta virpėdamos, besisukiodamos į šonus, bet nedaug nukrypdamos nuo vertikalės.

Geresnės vertikaliųjų blizgių spalvos bus tamsios, masalai neypatingai blizgūs. Gali būti vario, geltonos, kurios „apmusijusios“ nuo dažno naudojimo, tačiau ne spindinčios, geros ir balto, nors veikiau pilko metalo, dvispalvės blizgutės.

Jei blizgės pernelyg spindi, jas nesunku patamsinti. Aš, tarkim, aptepu majonezu ir pernakt tas tviskesys pradingsta. Galima netgi padaryti dryžuotas, bet tada klijuoju izoliacinės juostos juosteles ir tose vietose blizgė išlieka tokia pati šviesi arba bent jau šviesesnė.

Tas pats ir su avižėlėmis. Aišku, žiūrint kaip pagamintos, nes dabartinės technologijos leidžia metalui išlikti spindinčiam neribotą laiką. Ypač tai liečia naujausios kartos volframines avižėles. Na, tada tokias atidedu į šalį, nes paprastai šių ežeriukų ešeriai mieliau griebia juodas, tamsinto balto metalo, rudas varines.

Tiesą sakant, jei jau minėjau volframą, šiuose ežerėliuose volframinės avižėlės bus geresnės už švinines, nes galima pasirinkti smulkias, bet sunkias. Kodėl tai aktualu, manau, kad suprasite skaitydami straipsnį.

Rašydamas apie avižėles išties net kažkiek „pasimečiau“, kadangi mintyse „perkratydamas“ visus galimus spalvinius variantus, prisiminiau... praktiškai visų metalo spalvų kadaise buvusias ar dabar esančias kibias avižėles. Noriu pasakyti, kad tinka praktiškai visos, jei jos yra ne itin šviesios. Bet ne visur tokios pat, nes kiekvienas ežeras irgi turi savitumo, nepaisant to, kad juos „suplakiau“ į vieną grupę.

Logiškiausia, kad avižėlės spalvos pasirinkimą lemia bendras telkinio apšviestumas: ledo skaidrumas, dienos debesuotumas, dugno sudėtis ir vandens skaidrumas. Pastarasis faktorius gal būtų netgi svarbiausias, tačiau esant skaidriam ledui ir turint omeny faktą, kad gylis menkas, manding, daugiau įtakos spalvų pasirinkimui turės meteorologinės sąlygos.

Jei atsižvelgtume į vandens spalvą, tuomet durpinguose ežeriukuose, kur vanduo gelsvas, net vos rusvas, geriausios bus geltono metalo ir varinės, o jei vanduo kaip vanduo, tada rinkčiausi juodas dažytas arba „seno“ švino atspalvio, tamsinto sidabro ir panašiai.

Tarpuose tarp vandens augalų

Kadangi gylis čia nedidelis, yra vienas niuansas, kuris kartais glumina pradedančiuosius žvejus. Jiems atrodo, kad vietiniai ešeriai labai agresyvūs arba (ir) stambūs, nes žuvaudami plonyčiu 0,06–0,08 mm diametro valu nutraukia avižėles. Iš tiesų čia nieko stebėtino, jei meškerėlės strypelis trumpas, standus, o gylis menkas – gija kimbant žuviai beveik neamortizuoja.

Taip nutinka ir giliuose telkiniuose, jei ešeriai pakyla į aukštesnius vandens sluoksnius ir kimba prie pat ledo. Todėl nereikia kirsti lyg spiningaujant, judesys turi būti staigus, bet trumpas – tiesiog riešo kilstelėjimas.

Tokiuose ežerėliuose kažkokių ypatingų avižėlės virpinimų ar „figūrų“ ant ledo, kuomet meškeriotojas tai stojasi, tai tupiasi, tai ranką kelia, tai ją nuleidžia ir panašiai, nereikia. Čia panardinai avižėlę ir ją žuvis čiupo. Praktiškai griebė besileidžiančią. Bet čiupo, jei pataikei masalą nugramzdinti į augalų tarpą. Nes būna, kad gaudai vienoje eketėje, tačiau čia gylis tik gal kokie 50–60 cm. O kitoje jis siekia kone metrą. Tarp ekečių pusės metro tarpas. Kaip čia yra – staigus dugno nuolydis?

Nieko panašaus, toje „seklioje“ eketėje avižėlė (arba blizgutė) tiesiog gulasi ant povandeninių augalų ir jos tokiu atveju ešeriai paprastai net nemato, nejunta. O „gilioje“ vietoje, žvejys pataiko į laisvesnį nuo žolių plotelį arba tarp augalų lapų, ten ešeriai ir čiumpa masalą.

Beje, net ir toje pačioje eketėje, jei, kaip sakiau, šyptelėjo laimė nuleisti avižėlę iki dugno, nes kitąsyk gali ir nepataikyti – keli centimetrai į šoną ir ji kliudys kokio nors augalo lapus ar stiebą. Žodžiu, tokiuose ežeriukuose viena iš esminių problemų – išsigręžti eketę ten, kur nėra žolių arba bent jau jos retesnės.

Kuomet imi gręžioti skylę po skylės žuvaudamas, aplinkiniai meškeriotojai pradeda pykti – baidai žuvį. Ir jie būna teisūs, kadangi sekliuose vandenyse žvynuotosios, net jei ir ledas apsnigtas, yra baikščios. Tai normalus reiškinys, nėra ko šnairuoti į šalimai žuvaujančius. Atėjai – gręžk keletą ekečių išsyk ir po to labai netrepsėdamas vaikščiok nuo vienos prie kitos. Tokia taktika pasiteisina visada. O šiuose ežerėliuose ir dar ant pirmo ledo – ji yra praktiškai vienintelė geriausia.

Dabar ešeriai laksto po tuos telkinius, nuolat migruoja iš vietos į vietą, tad tenka ir meškeriotojui bandyti suspėti paskui juos. Tuomet tai jau tikrai tik laimės dalykas, kad pataikysi nuleisti masalą į žuvų būrelį, nes, kaip minėjau, telkinių reljefas čia gana vienodas.

Visgi nedidelių šlaitelių ties tais lėkštais pagilėjimais, arčiau ežero vidurio (neaišku, kokia konkretaus vandens telkinio dugno konfigūracija) galima rasti, tai ir bus perspektyviausios žūklei vietos.

Aišku, ne kasdien ir pirmasis ledas yra gero kibimo rodiklis, nes staigios slėgio permainos taip pat gali suaktyvinti žuvis arba priešingai – jos taps vangios, tad ir ant pirmledžio kitąsyk ešeriai būna pasyvesni. Tokiais atvejais jau tenka virpinti avižėlę, aktyviau žaisti blizgute. Bet viskas apsiriboja tankiais riešo pakratymais, nedideliu horizonto keitimu.

Bendrais bruožais apie žieminę žūklę ant pirmojo ledo būtų tiek. Gal rašinys ir abstraktus, gal nieko naujo neparašiau, tačiau poledinio meškeriojimo sezonas tik prasideda, tad bandysiu ir aš gaudyti įkvėpimą kitiems straipsniams.

Romualdas Žilinskas