Tas sunkiai pagaunamas šamas. Pirma dalis
Jei suskaičiuotume, kiek pas mus yra lašišautojų ir tikslingai gaudančių šamus, veikiausiai žvejų santykis būtų veikiausiai šimtas prie vieno. Tačiau pirmųjų ir antrųjų žuvų kiekio rodiklis – visiškai priešingas, ir tai yra kažkoks sunkiai paaiškinamas paradoksas.
Be abejo, kalbu apie šamus, kurių svoris prasideda bent jau nuo 10 kg. Nors 5–7 kg jauniklis irgi jau pakankamai rimtas priešininkas, ypač, jei jis užkibo, kas dažniausiai pasitaiko, visiškai netyčia spiningaujant su stambesnių žuvų gaudymui nepritaikyta įranga. Tačiau pirmiausiai išsišnekėsiu apie tą paradoksą...
Lašiša ir šlakis, žvejų akimis, yra „kilmingos“ lašišinės žvynuotosios, o šamas – tarsi koks buržua atstovas, besistengiantis prasimušti į pačius aukščiausius žuvų visuomenės sluoksnius. Taip yra todėl, kad ilgaūsis plėšrūnas – įprasta mūsų vandenų žuvis, kuri gyvena tiek stovinčiuose, tiek tekančiuose vandenyse. Jeigu jau taip, tuomet, regis, gaudančių šamus meškeriotojų turėtų būti daug. Bet situacija, pasikartosiu, priešinga.
Turbūt nesuklysiu pasakęs, kad lašišinių žuvų žvejyba labai populiari dėl kelių priežasčių.
Kodėl lašiša, bet ne šamas?
Pirmąją priežastį jau minėjau – tai išskirtinės žuvys, nes priklauso lašišinių „luomui“, kas išsyk pakelia jų vertinimo kartelę aukščiau visų kitų žvynuotųjų. Ir čia kalbu ne apie kulinarines žuvų savybes, kas nežvejojančiam atrodytų savaime suprantamas dalykas, bet apie ką kitą, juolab, kad lašišas ir šlakius dabar daug kas paleidžia. Kai kurių spiningautojų supratimas toks: jei pagavai „kilmingą“ žuvį, tuomet ir pats tarsi patekai į kitą – aukštesnį žvejybinį lygį.
Apie antrąją priežastį irgi užsiminiau – lašišų ir šlakių nėra tiek daug, kiek norėtųsi. O be to šios žuvys į gėlus vandenis migruoja iš jūros, todėl jų žūklės sezonas gana ribotas. Nors iš tiesų, jei lyginsime su šamais, šių lašišinių žuvų žvejybos laikas nė kiek netrumpesnis. Stebina? Paaiškinsiu. Šamai dažniausiai pradeda kibti balandžio antroje pusėje ir masalus čiumpa iki spalio vidurio. Kartais jie spininginius masalus griebia ir vėliau, esu pagavęs šamų netgi sausio mėnesį, bet tai jau bus veikiau išimtiniai atvejai.
Dabar paskaičiuokite, kiek laiko galima žvejoti minėtas lašišines žuvis (upėse likusių šlakių ar jūroje žvejojamų lašišų „nepliusuokite“) ir pamatysite, kad vargu ar jas gaudome trumpiau nei ilgaūsius plėšrūnus.
Trečioji priežastis – lašišos ir šlakiai yra itin stiprios žuvys, todėl jų gaudymas siejamas su pačia ekstremaliausia žūkle. Tiesos tame, suprantama, yra. Bet šamas – irgi ne iš kelmo spirtas. O jei palyginsime pačias stambiausias mūsų vandenyse sužvejotas lašišas su didžiausiais šamais, tuomet labai abejoju, kam reikėtų įteikti stipriausios žuvies prizą.
Manding, kad patys didžiausi šamų egzemplioriai mėgėjiškos žūklės įrankiais taip ir nebuvo pagauti, jie tebeplauko mūsų vandenyse. Ir taip nutiko dėl elementaraus dalyko – jų meškeriotojai nesugebėjo ištraukti. Neištrauktas laimikis – joks laimikis, galima nebent rankomis skėsčioti...
Ketvirtoji priežastis – dideli šamai yra vienišiai. Jie netgi veja šalin iš savo medžioklės plotų panašaus dydžio giminaičius, nevengia ir kanibalizmo, tad smulkesni stengiasi nepakliūti didiesiems į akiratį. Rasti šamą nėra lengva, sugundyti jį irgi ne taip paprasta, nes šis grobuonis kitąsyk būna net labai kaprizingas. Ir kuo didesnis – tuo atsargesnis, išrankesnis. Maži šamukai gali kibti ir vienas po kito.
Nors žuvaujant spiningu man taip nėra nutikę. Bet gaudant dugnine, plūdine šitokie atvejai buvo ne kartą. Tačiau nepažįstu nė vieno spiningautojo (nors nesakau, kad tokių nėra), kada per vieną žūklę mūsų vandenyse jis sužvejojo daugiau nei du stambius šamus. Netgi du, kurie svertų, tarkim, po 25 kg ir daugiau, tai jau kažkas mažai tikėtino, nors taip tikrai yra nutikę.
Kuomet pataikai žvejoti ties migruojančių lašišų, šlakių „stovyklaviete“, gali per dieną sužvejoti ir penkis vienetus. Nesakau, kad visi jie bus „oi, kokio!“ dydžio, tačiau gali pasitaikyti pakankamai stambių egzempliorių. Aišku, su visomis žuvimis ta pati situacija – kuo jos stambesnės, tuo jų mažiau. Visgi nelyginkime mėgstančių vienumą ir būriais plaukiojančių žvynuotųjų.
Rasčiau ir daugiau priežasčių, kodėl pirmenybė atiduodama lašišinių žuvų, bet ne šamų gaudymui, tačiau gal pakaks.
Išbandykime daugsyk bandytas vartikles
Kuomet dar nebuvo atsiradę nei guminukų, nei voblerių, šamus spiningais žvejodavo blizgėmis. Tomis paprasčiausiomis vartiklėmis, kurios ir šiais laikais gali būti puikus masalas visų rūšių plėšrūnams. Dar daugiau – dažniausiai žūklaudavo nuo kranto.
Ežere toks spiningavimas nelabai pasiteisina, nes šamai tuose telkiniuose paprastai tupi toli ir giliai, bet upėse ir kai kuriuose tvenkiniuose šitaip žuvaudavo pakankamai sėkmingai. Reikėtų akcentuoti, kad didelėse upėse, nes vargu ar Mūšoje, Nemunėlyje, Dubysoje ir panašiose upėse yra labai stambių šamų. Nors nespjaučiau ir į jų vandenį, ką gali žinoti, gal plaukioja koks „apsamanojęs“ senelis...
Įdomu, jog net atsiradus tiems „nebuvusiems“ masalams, kokį dešimtmetį, gal šiek tiek trumpiau ilgaūsius plėšrūnus mūsų žvejai „iš inercijos“ tebeviliojo metaliniais viliokliais. Už visus negarantuočiau, bet mano pažįstami šamautojai elgėsi būtent taip.
Valą jau vyniodavo pintą, rites naudodavo neinercines, tačiau šamams siūlydavo vis dar tas pačias vartikles. Kalbu apie tą nedidelę grupę žvejų, kurie šamus gaudė, o gal ir iki šiol tebegaudo tikslingai.
Kuo ypatinga šamams skirta vartiklė? Visų pirma, ji turi animuoti agresyviai. Antra – privalo būti ne itin lengva, nes šiaip jau lengvesnės blizgės ir yra agresyvesnės. Tačiau žūklaujant šamus nuo kranto buvo stengiamasi užmesti kuo toliau, o vilioklį traukti padugne.
Tai, jog didelis šamai būtinai tupi giliausiose duobėse yra tik dalis tiesos. Galimai jie ten praleidžia didesnę paros dalį, tačiau maitintis išplaukia į seklesnius plotus. Ypač šilčiausiuoju metų periodu. Beje, spiningavimas blizgėmis nuo kranto turėjo (ir turi) vieną blogybę – paprastai vartiklėmis ilgaūsiai pradedami gaudyti tik labiau pašilus vandeniui ir baigiami žvejoti iki jis ima vėsti, todėl tai buvo vien vasarinė ir rudens pradžios žūklė.
Tęsiant pasakojimą apie vartiklių modelius, reikia pasakyti, jog reikiamai žaisdavo plačios ir labiau išgaubtos arba plačios ir smarkiau išlenktos blizgės. Antrosios labai panašios į dabar lašišų žūklėje naudojamas vartikles, tas vadinamąsias „trout“ variacijas, nors, tiesą sakant, kažkokių ypatingų sąsajų su upėtakiais aš šiuose masaluose apskritai nematau. Bet tai detalės, nesigilinsiu.
Blizgę reikėtų vesti kiek galima lėčiau, nes šamams patinka agresyviai vibruojantis, o šiuo atveju – smarkiai besivartantis masalas, tačiau plaukiantis negreitai. Ilgaūsio kibimas gaudant vartiklėmis paprastai yra labai akcentuotas – žiebia taip, kad gali išmušti iš rankų spiningą.
Net nežinau, kodėl jie taip čiumpa blizges, bet veikiausiai tokia elgsena nuo masalo nepriklauso – vasarą vanduo sušyla maksimaliai ir šamai, kurie priskiriami šiltamėgėms žuvims, būna itin aktyvūs ir agresyvūs, pilni jėgų.
Kokie masalai, tokie ir spiningai, juolab reikia atkreipti dėmesį į išsireiškimą „žiebia“ ir nepamiršti žuvies dydžio bei masės. Todėl kieti džiginiai kotai nebus pats geriausias pasirinkimas, sunkią blizgę normaliai svaidysime ir su iki 40–50 g testo spiningu, jei jis yra vidutinio standumo akcijos.
Dar vienas šiuolaikinių spiningų minusas – labai trumpos jų rankenos, o ir patys kotai vis „trumpėja“. Jei kas bandė galynėtis su stambia žuvimi bent pusę valandos, supras, kodėl akcentuoju rankenos ilgį – riešo po tiek laiko imsite nejausti, nes paprasčiausiai pavargs ranka. Ir varginti žuvį nuo kranto visada geriau ilgesniu, o ne trumpesniu meškerykočiu.
Tiesa, dar norėčiau grįžti prie vartiklių. Tai, kad šamai prastai mato – faktas. Bet jie nėra visiškai akli. Todėl nedideliu atstumu masalą visgi įžiūri. Reiškia, kad vilioklio spalva irgi reikšminga. Geriausios blizgių spalvos – natūralaus balto arba geltono metalo blizgesio. Kurią iš tų dviejų rekomenduotina rinktis, priklauso nuo vandens skaidrumo. Jei vanduo bus drumstas, tada geriau bus pagaminta iš balto metalo, o jei skaidrus – ilgaūsiai labiau vertins geltonas vartikles.
Yra tarpinis variantas, kuris turbūt universaliausias ir gal net pats geriausias. Imi vartiklę, kuri padengta balto metalo danga, tačiau pati pagaminta iš bronzos, ir pašveiti smulkiu švitriniu popieriumi paviršinį sluoksnį. Tada pro baltą metalą prasimuša gelsvas ar varinis atspalvis ir masalas tampa nei baltas, nei geltonas.
Žinoma, bronza bronzai nelygi, dėl to ir sakiau, kad gelsvas ar vario atspalvio, nes šis metalas yra vario lydinys su alavu, švinu, chromu, aliuminiu, siliciu ar beriliu. Todėl, priklausomai nuo priemaišų, spindi vis kitaip.
Jei jau prakalbau, kad šamai vasarą maitinasi nebūtinai labai giliai, derėtų pridurti, kad nebūtinai toli nuo kranto. Labai išalkęs ilgaūsis plėšrūnas kartais nepatingi pajudinti uodegą ir aktyviau paieškoti aukų. Tai nesyk regėjau savo akimis ir girdėjau savo ausimis, nes šamų medžioklė gerai matoma ir puikiai girdima – kilograminis šapalas ar poros kilogramų salatis skrenda oru kaip kokia aukšlė, juos persekiojantis grobuonis pūkšteli visu kūnu į vandenį...
Visgi tai retesni atvejai, nes paprastai šamai savo aukų kantriai tyko. Todėl bene esminis šamų žūklavietės bruožas – nelygus, šiekštuotas, dideliais akmenimis nusėtas dugnas arba netoli gilios duobės esantys seklesnio vandens plotai. O geriausiai, kuomet būna viso to „miksas“. Todėl upių ruožai šalia tiltų yra kone klasikinės šamų gaudymo vietos. Ir ne tik vasarą, tačiau ir sezono pradžioje, rudenį.
Bet apie tai, taip pat apie šamų spiningavimą kitokiais masalais skaitykite straipsnio tęsinyje.
Romualdas Žilinskas
