Tas sunkiai pagaunamas šamas. Antra dalis

Tikrai nepaneigsiu fakto, kad šamai naktimis čiumpa masalus. Tuo paros laiku pats esu pagavęs ne vieną ir ne dešimt ilgaūsių. Tačiau sutemus paprastai kibdavo nedideli šamukai. Ir kažkodėl žuvaujant dugnine bei plūdine meškere natūraliu masalu – naktiniais sliekais arba gyvomis žuvelėmis. Spiningaujant, kaip nekeista, šamai vilioklių beveik neliesdavo, tai buvo nebent vienetiniai atvejai, nors naktinį spiningavimą ypač mėgstu ir tikrai tuo metu žuvauju itin dažnai.

Įdomu tai, jog dauguma spininginių vilioklių yra būtent žuvelės imitacijos, tačiau stambūs plėšrūnai nežinia kokiu būdu gebėdavo suprasti apgaulę. O gal tuo metu mažiau maitindavosi. Nors pastaroji versija veikiausiai netinka, kadangi būdavo naktų, kuomet girdėdavau besimaitinančius šamus, jų medžioklės garsai įspūdingi – regis, kažkas į vandenį įmeta betono bloką...

Voblerių daug ir dauguma jų... kibūs

Šamai, bent jau remiantis ichtiologų aiškinimais, savo aukas aptinka ir jas identifikuoja šiek tiek kitaip, nei, tarkim, lydekos ar sterkai. Aišku, ir jie turi šoninę liniją, kuria „pagauna“ praplaukiančių aukų sukeltus vandens virpesius.

Tačiau šie grobuonys remiasi dar ir „cheminiais“ vandens sudėties parodymais, taip pat turi ilgus ūsus, o pabarzdėje – trumpesnius ūselius, dėl ko gali skirti ėdamus dalykus apčiuopomis. Galimai tamsoje jie labiau pasitiki vienų jutiminių organų parodymais, o šviesoje – jau kitų. Paradoksalu, tačiau kaip kitaip paaiškinti? Bet tai tik mano tokia versija.

Todėl suvilioti stambų šamą spiningu didesnė tikimybė bus giedrą vidurdienį, o ne tamsų vidurnaktį, kas, regis, ne visai logiška. Visgi geriausiai šamai kimba anksti ryte arba vėlyvą popietę iki visiškos tamsos. Sakyčiau, kad brėkšma ir prietema yra optimaliausias paros variantas, kuomet spiningu nori sužvejoti šį grobuonį.

Šamas, kaip ir ungurys, teigiamai reaguoja į staiga kritusį atmosferinį slėgį, kuomet ima niauktis, ir net fiziškai jauti, kad tuoj, tuoj bus audra. Porą valandų iki jai prasidedant yra itin puikus metas gaudyti šiuos plėšrūnus.

Ir šitas laikotarpis, sakyčiau, kone šimtaprocentinis, jei tik žinai vietą, kur šamas gali atplaukti maitintis ir, suprantama, pasirenki tinkamą spininginį masalą. Pirmoje straipsnio dalyje kalbėjau apie vartikles, bet jos gal ir nėra patys geriausi ilgaūsiams skirti viliokliai. Ta prasme, kad šie masalai – ne patys universaliausi.

Kita vertus, kiekvienas vilioklis turi savų privalumų ir minusų. Nors galbūt vobleriai unikalūs tuo, jog jais vienodai sėkmingai galima spiningauti ir gelmėje, ir pačiame vandens paviršiuje, tik reikia susirasti tinkamus modelius.

Šamų žūklei paprastai naudojami giliai ar bent jau giliau neriantys vobleriai, nes, kaip bebūtų, didžiausiai tikimybė šiuos grobuonis sugundyti palei dugną. Tai gali būti bet kokio tipo šios rūšies masalai – minnow, shad ar crank. Taip pat neturi reikšmės ir jų plūdrumas – skęsta, plaukia ar laikosi „neutralumo“. Taip yra praktiškai. Nes teoriškai crank tipo ir plaukiantys modeliai bus patys agresyviausi. Tačiau modelis nelygus modeliui, tad ir sakau, jog visi tie teoriniai dalykai nueina tarsi į antrą planą. Nors, mano galva, minnow tipo masalai visgi bus prasčiausias pasirinkimas.

Voblerių, kuriais gaudomi šamai, spalvų spektras gali būti labai įvairus. Jei dabar pasakyčiau, kad jie geriau kimba ant ryškiai dažytų voblerių arba tų, kurie nuspalvinti imituojant natūralias žuvų spalvas, abiem atvejais būčiau teisus.

Ir ne todėl, kad šamai neturi labiau ar mažiau mėgstamų spalvinių variantų, nes jų rega prasta, tačiau dėl to, jog užkimba gana retai (kalbu tik apie didelius plėšrūnus) – net ir žvejodamas šias žuvis tikslingai vis tiek negali daryti vienareikšmiškų išvadų. Su vartiklėmis buvo paprasčiau, nes blizgių spalvinių variantų nėra daug, o vobleriai išdažyti visomis vaivorykštės spalvomis ir dar įvairiai išmarginti. Faktas, kad drumstame vandenyje labiau paklausūs bus ryškesni masalai. Tačiau tai būdinga gaudant visas plėšrūnes.

Žūklės iš valties ir nuo kranto skirtumai

Spiningauti nuo kranto šamus vobleriais sudėtingiau nei vartiklėmis, kadangi jie turi nustatytą panirimo ribą. Jei toli nusviestas vobleris plauks tinkamame gylyje, tai traukiant jį arčiau kranto, jau susiduriame su problema – masalas įsirėžia į dugno pakilimus, kabinasi už šiekštų, augalų, akmenų ir panašiai. Aišku, patyręs spiningautojas geba pravesti ir giliai neriantį voblerį taip, kad jis išvengtų priekrantės kliuvinių, bet tik ten, kur yra jam žinoma žūklavietė.

Todėl geriau šiais viliokliais žvejoti iš valties. Ežere ar tvenkinyje aš netgi nematau kitokio varianto. Ilgaliežuviai vobleriai nepasižymi puikiomis aerodinaminėmis savybėmis, tad laivas – juo labiau pravartus. Nors žinau ne vieną spiningautoją, kuris šamus gaudo braidydamas. Bet tai upėje, nes stovinčio vandens telkiniuose nesu girdėjęs, kad kas nors taip žvejotų šamus.

Tokia žvejyba irgi turi savo pliusų. Stambų šamą vargu ar pajėgsi vienas įsikelti į valtį, todėl galiausiai tenka sukti kranto link ir baigti varginti plėšrūną jau kojomis ramstant žemę. Tačiau lig tol šamo varginimas geresnis sėdint valtyje. Žinau atvejų, kuomet stambus šamas tiesiog traukdavo paskui save valtį kelis kilometrus, kol galiausiai žvejys jį pajėgdavo suvaldyti ir ištraukti jau stovėdamas krante.

Aišku, geriausiai vobleriais šamus žvejoti velkiaujant. Tačiau upėse neretai būtent braidantys ar gaudantys nuo kranto žvejai turi tą privalumą, kad gali patikrinti siaurus gilius griovius, nedideles, bet gilias duobes, nes velkiavimui ten paprasčiausiai per mažai erdvės. Nebent užsiinkaruoji ties tikėtina ilgaūsio buveine ir svaidai masalą...

Tiesiog stovint ir spiningaujant krante, kai didelis šamas „įsega“ voblerį, neretai belieka vienintelis būdas neprarasti laimikio – eiti ar net bėgti paskui jį krantu. Bet didelis šamas todėl ir didelis, kad sugebėjo išvengti žvejo žabangų arba buvo užkibęs, tačiau nutrūko – jis visada naudojasi dugno reljefu.

Dažni atvejai, kuomet nuplaukia į duobę ir gulasi ant dugno, pasileidžia ten, kur yra daug kliuvinių. Įsitaisęs tarp akmenų ar šiekštų grobuonis brauko valą į juos, tai galima net jausti. Arba daužo sau su uodega per snukį ir stengiasi išmušti iš nasrų masalą, tai irgi neretas atvejis.

Kas liečia voblerių dydį, galima pagalvoti, kad dideliam šamui reikia kone malkos dydžio modelių. Tikrai ne. 7–9 cm shad ar minnow, o crank gali būti netgi mažesni – tai optimalūs voblerių gabaritai, kurie labiausiai tiks ilgaūsių žūklei. Man stambių šamų yra užkibę ir spiningaujant „šapaliniais“ vos 3–4 cm dydžio vobleriais. Deja, jei masalo dydžius žinau tiksliai, tai užkibusių šamų gabaritų ir svorio pasakyti negaliu. Veikiausiai supratote – ne ta įranga ir ištraukti ilgaūsių neįstengiau.

Tikslingai žvejojant šamus, daugumos voblerių žiedelius, kabliukus tenka pasikeisti – jie tikrai nepaskaičiuoti tokio svorio ir tiek daug jėgos turinčiai žuviai. Kartais dėl to nukenčia masalo animacija. Bet jau geriau taip, negu žuvauti mėnesį, kol galiausiai pavyksta įkirsti tikrai stambų laimikį, tačiau jis ištiesina kabliukus arba atlenkia žiedelius. Arba paprasčiausiai atsikabina, nes kabliukai dorai neįsmigo į plėšrūno dantų „šepetį“. Tokių dalykų man nutiko ne sykį, būdavo labai didelis nusivylimas...

Kaip vieni geresnių masalų šamams yra dabar pradėję smarkiai populiarėti vibai. Jie tarsi tam sukurti – agresyvūs, tuos masalus galima toli užmesti, pateikti žuviai palei dugną.

Trumpai apie guminukus

Visgi nemaža, o gal netgi didesnioji besispecializuojančių šamų žūklėje spiningautojų dalis pirmenybę atiduotų guminukams. Tai būtų klasikiniai riperiai arba tvisteriai. Jie ypač pravartūs sezono pradžioje ir pabaigoje, kuomet šamai sugula į duobes. Nors ir sakiau, kad dideli ūsuočiai nemėgsta savo giminaičių draugijos, tačiau vėsiame vandenyje juos visgi toleruoja. Todėl vienoje duobėje gali būti ir keletas stambių šios rūšies žuvų.

Plėstis aprašinėjant guminukus – reiškia, kartotis, ką rašiau apie voblerius. Kalbu apie jų spalvinius variantus. Visgi šamams silikoniniai masalai siūlomi didesni, kartais net labai dideli. Tačiau sezono pradžioje „patys tie“ būna daugmaž 4 colių dydžio. Bent jau Nemune, Neryje. Vėlgi, kodėl taip yra, nežinau.

Galbūt tai lemia faktas, kad tuomet upėse vanduo yra dar aukštas, tėkmė stipri, gaudoma didesniame gylyje. Tada tenka naudoti sunkius galvakablius, kad masalas pasiektų reikiamoje vietoje dugną, pauzės ir pakėlimo metu jo smarkiai neneštų srovė, jaustum gerą kontaktą su guminuku. Mažesnį masalą vandens srautas, suprantama, veikia mažiau.

Tokiu metų laiku džigaujama. Bet šis džigavimas išsiskiria tuo, jog daromos trumpos pauzės, masalas šokdinamas agresyviai, nors atkeliamas nuo grunto neaukštai. Šamo kibimas, dažniau nei bet kada, gali būti ir neakcentuotas, todėl pakertama esant menkiausiam įtarimui, kad žuvis lietė masalą.

Galima pagalvoti, kad tada (juk šamai susigrupavę) daug ilgaūsių užkabinama tiesiog už kūno, taip sakant, žuvys „užkabliuojamos“. Ir netgi tam būtų labai įtikinamas pagrindimas, nes ne vienas stambus šamas ištraukiamas kabliukui įsmigus ne į žabtus, bet kur nors pažiaunėje, už galvos ir panašiai.

Tačiau grįžkite į straipsnio pradžią ir darsyk perskaitykite – šie grobuonys turi išlavėjusius jutiminius organus galvos srityje, galimai netgi visame kūne. Aišku, šamai tikrai nebandys identifikuoti aukos uodega ar nugara, tai jau būtų nesąmonė. O nuo atsitiktinių pakirtimų irgi niekas nėra apsaugotas – tam ir rašomos žvejybos taisyklės, jų reikia paisyti. Ir ne veltui 9.1 Mėgėjų Žvejybos taisyklių punkte yra nuoroda „išskyrus galvą...“

Apie šamus rašau jau ne pirmą straipsnį, manau, kad ir ne paskutinį. Galėčiau šį rašinį dar tęsti, bet pakaks.

Romualdas Žilinskas