Tai, ko galbūt nežinojote apie sterką
Klimato atšilimas, pats vidurvasaris, tad vandens temperatūra muša visus ligšiolinius rekordus – upių ir ežerų vanduo tiesiogine to žodžio prasme sušyla lyg arbata... O jei dar pridėsime giedrą dangų ir nuolatos spiginančią saulę, kuri seklesniuose telkiniuose savo spindulius laisvai sėja pačiame jų dugne, kai kurioms žuvims tikrai ne pyragai. Na, o jei žvynuotosios jaučiasi nekomfortiškai, faktas, jog jų aktyvumas menkas ir žvejams pagauti tas žuvis tampa sudėtingiau.
Visgi čia yra kai kurių niuansų, kuriuos derėtų įvertinti, nes ne viskas taip blogai, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Nekalbėsiu apie visas žuvis, šįsyk pakaks vien sterko, kurį mes puolėme smarkiai saugoti. Nors vargu ar daug kas žino, jog sterkas nėra mūsų platumų gyventojas, net jei turėsime omenyje, kad jis natūraliai neršia Nemune, galbūt Neryje, Kuršių mariose, o taip pat keliuose ežeruose, į kuriuos buvo įleistas.
Jei bandytume sugrupuoti Lietuvos vandens telkiniuose esančias žuvis į dvi dideles grupes, jas galima būtų išskirstyti į šaltavandenes ir šiltavandenes.
Apie ledynmetį, bet ne apie mamutus
Šaltavandenės, pasak ichtiologų, yra tos, kurios čia apsigyveno išsyk po paskutinio ledynmečio. Tik nereikia galvoti, kad pastarosios žuvys staiga ėmė ir užtvindė mūsų upes ir ežerus – vakar dar nebuvo, o šiandien jau yra. Viskas vyko palaipsniui, bet netruko ilgai, gal tik keletą šimtmečių, nors vargu ar kas žino tikslų atsakymą.
Šiltavandenės – atvykėlės iš pietų, jos prisitaikė gyventi Lietuvos gėluose vandenyse palaipsniui šylant klimatui ir tai jau buvo daug ilgesnis procesas, žinant, kad ir po ledynmečio klimatas tai vėso, tai šilo, jis niekada nebuvo pastovus. Bet visumoje orai visgi šiltėjo, tad ir šiltavandenės žuvys žingsnis po žingsnio plėtė savų arealų ribas, kol be problemų galėjo gyventi, daugintis mūsų krašte arba net šiauriau nuo jo.
Beje, visam laikui iš mūsų platumų ledynai pasitraukė palyginti neseniai – vos prieš 10 tūkst. metų. Ligi tol, jei imsime paskutinį (Žemė per savo egzistavimo laikotarpį totaliai apledijo bent penkis kartus) visą Šiaurės pusrutulį surakinusį ledynmetį, kuris truko 730 tūkst. metų, buvo laikotarpių, kuomet ledai tai pasitraukdavo iš mūsų krašto, tai vėl padengdavo jį kelių metrų sluoksniu. Manoma, kad šitokie ledynų poslinkiai kartojosi 7 kartus, taip pat buvo ir tarpledynmečiai, bet aš čia jau pernelyg įsivažiavau... Grįžtam prie žuvų.
Šaltavandenės yra praktiškai visos mūsų vandens telkiniuose gyvenančios lašišinės žuvys, taip pat vėgėlės, ešeriai, galima sakyti ir lydekos, kai kurios karpinės žvynuotosios, pavyzdžiui, kuojos. Kita dalis karpinių, tokios kaip ūsoriai, karšiai, karosai, lynai, taip pat šamai pas mus atsirado vėliau, nes yra šiltavandenės. Kurios iš jų yra priskiriamos pirmai ar antrai grupei, nesunku suprasti pažiūrėjus, kokios vandens temperatūros pakanka žvynuotųjų nerštui. Jei nedidelės, faktas, jog šios žuvys vėsesnio vandens mėgėjos.
Kita vertus, vien pagal tai jas skirstyti galbūt nevertėtų, nes kai kurios žuvys, tarkim, minėtos karpinės, greičiau adaptuojasi esamomis sąlygomis nei lašišinės, kadangi yra gerokai, jei taip galima išsireikšti, paslankesnės. Tiesa, tai dar priklauso nuo konkrečios žvynuotųjų rūšies. Pagal visas evoliucijos teorijas, kuo vėliau yra atsiradusi viena ar kita žuvų rūšis apskritai, tuo ji labiau geba prisitaikyti prie vis kitokių aplinkos sąlygų, nes turi daugiau vidinių resursų keistis netgi genetiniame lygmenyje, kas reikštų, kad gali palyginti greitai formuoti naujus porūšius ar netgi rūšis. Vėl stabdau arklius...
Viskas ne taip prastai, kaip mums atrodo
O kaipgi sterkas? Sterkas, nors gal kažkam ir pasirodys keista, yra šiltavandenė žuvis. Ir tai, kad ji pas mus atsirado palyginti vėlai, byloja faktas, jog sterkas dauginasi tik minėtose dviejose upėse (dėl Neries ligi šiol yra klaustukas), Kuršių mariose, nors išties natūraliai galėtų neršti ir kai kuriuose ežeruose. Tuo galima įsitikinti introdukavus šias žuvis į joms tinkamus stovinčio vandens telkinius. Spėju, kad jei sterkas būtų karpinių atstovas, taip ir būtų nutikę. Bet jis priklauso ešeržuvėms, o šios šeimos žvynuotosios, deja, ne tokios greitos adaptacijai.
Taigi galiausiai privedžiau mintį prie to, kad sterkui dabartinis klimato šiltėjimas galimai yra netgi į naudą, o vidurvasario „arbata“ ne tokia ir kenksminga.
Kita vertus, tiek šaltavandenės, tiek šiltavandenės žuvys užima tam tikras nišas. Turiu omenyje, kad vienos žvynuotosios gyvena, maitinasi giliau, kitos – sekliau, vienoms tiesiog būtina tėkmė, kitos žuvys mėgsta ramesnį vandenį ir taip toliau, ir panašiai.
Sterkas – gilumų grobuonis, kur yra gana pastovi vandens temperatūra, todėl net karščiausiomis vasaros dienomis jis ten jaučiasi visai patogiai. Kartais gal net daugiau nei patogiai, nes šylant vandens telkiniui, į gelmes nusileidžia tos žvynuotosios, kurios paprastai didesnių gylių privengia, todėl sterkui gelmėje maisto šiuo metų laiku netrūksta. Pūgžlių – garantuotai, o jie ir šiaip sudaro nemenką šio plėšrūno raciono dalį.
Mokslininkai teigia, kad sterkui priimtiniausia vandens temperatūra yra nuo 6 °C iki 22 °C. Tai atitinkamos ribos, kada ši žuvis gali jaustis pakankamai komfortabiliai. Noriu pasakyti, kad sterkas negaus slogos, jei dieną kitą pabus truputį žemesnėje temperatūroje, jo neištiks šilumos smūgis, kada kuriam laikui išplauks pagainioti smulkmės į šiltesnius, nei nurodyta maksimali temperatūra, vandenis.
Dar vienas niuansas, bet čia jau mano interpretacijos – šylant klimatui, reikia manyti, jog visoms žuvims, tame tarpe ir sterkui, temperatūrinės ribos sulig kiekviena karta, nors ir labai pamažu, bet nesulaikomai slenkasi aukštyn...
Aukštesnėje aplinkos temperatūroje žuvų medžiagų apykaita greitesnė, nes jos yra šaltakraujės (įdomiai skamba: šaltakraujės šiltavandenės...). Todėl, logiškai mąstant, vasarą žvynuotosios, juo labiau sterkas, turėtų maitintis dažniau. Tačiau taip yra teoriškai, o ne praktiškai, kadangi žuvys, esant mažiau palankioms sąlygoms, tarkim, viršyta atitinkama optimalios temperatūros riba, sumažėjęs deguonies kiekis, kas nutinka šylant vandeniui, gali neėsti gana ilgai arba misti ne taip sočiai ir būti pakankamai gyvybingos naudodamos anksčiau organizme sukauptas kalorijas. Žodžiu, turi kūniškų rezervų. Panašiai kaip žmogus – sulieknės, bet tik tiek.
Šiandien kalbėjausi su vienu ichtiologu, sako, darome tyrimus, skrodžiam pagautas lydekas, o jų skrandžiai – tuštutėliai. Aš užvakar sužvejotų ešerių skrandžiuose irgi nieko neradau – pilvai prie nugarkaulio prilipę. Nenustebsiu, jei pas sterkus bus tas pats. Aš čia apie tai, kad vanduo Nemune jau šiltesnis nei 22 °C...
Kodėl blizga sterko akys?
Esant tokiam šiltam vandeniui, koks yra dabar, sterko galimybės ribojamos dėl to, jog plėšrūno medžioklės plotai sumažėja, jis rečiau ir trumpesniam laikui išplaukia į seklesnes vietas. Juolab, kaip minėjau straipsnio pradžioje, saulė plieskia visu savo gražumu, o sterkas aktyviausias būna prietemoje, ką ir išduoda, fotografuojant laimikį prietemoje, jo blizgančios akys. Derėtų turėti omenyje, kad vidurvasarį šviesus paros metas yra itin ilgas, kas irgi nelabai paranku sterkui, nes jis puikiausiai gali maitintis net visiškoje tamsoje, bet vengs bent kiek ryškesnės šviesos.
Beje, kas liečia akis. Žuvų akys mokslininkams – dar neatskleista mįslė. Ir taip kalbu net neabejodamas, kadangi ichtiologai ta tema kalba tik aptakiai, neretai jų nuomonės išsiskiria. Ypač kada užsimenama apie sterką. Jis yra gelmių plėšrūnas, bet kažkodėl man niekas ligi šiol tiksliai ir neatsakė, kodėl sterkas geba taip smulkmeniškai skirti masalų spalvas, net atspalvius. Ir kodėl šis grobuonis labai mėgsta oranžine, geltona, salotine spalva (beje, tai panašaus spektro spalvos, jos yra viena šalia kitos) dažytus masalus net ir naktimis, jei tokių spalvų gelmėje apskritai nėra, o viliokliai giliai, tamsoje suvienodėja...
Nereikia visko, ką pasakojau, priimti be jokių išlygų, tiesiogiai. Bus šiltą vasarą dienų, kuomet sterkai maitinsis ir porą valandų po aušros, vėlyvą popietę ar net per patį vidurdienį. Bet tuomet gelmėje arba ten, kur dugne yra didesnių nelygumų, šiekštų, ties labai stačiais krantais – nuo jų po vandeniu susidaro šešėliai. Pagausite šių plėšrūnų net ir nedideliame gylyje, tačiau dažniausiai tik temstant, švintant, galbūt naktimis. Neatmetu galimybės, kad sterkai kibs ir visą dieną, jei kelias paras bus apniukę, nors nebūtinai vėsu.
Dabar rašau straipsnį, o už lango audra medžius laužo, lyja, manau, jei stovėčiau prie Nemuno, gal koks sterkas net ir penktą valandą dienos susigundytų masalu. Upėse gyvenantys sterkai ne tokie konservatyvūs, nes čia labai didelių gelmių apskritai nėra, o be to kai kuriose sraunesnėse atkarpose vanduo ne toks ir šiltas, deguonies irgi pakanka.
Tiek būtų apie sterko biologiją. Nežinau, ar duoda žvejams tokio pobūdžio straipsniai kokios nors realios naudos, ar tik praplečia akiratį...
Romualdas Žilinskas
