Ta sudėtinga ežerinio šamo paieška...
Nors turiu daugiau nei penkiasdešimties metų žvejybinės patirties, tačiau, kai kuriuos žūklės būdus įvaldžiau jau būdamas pakankamai solidaus amžiaus. Kita vertus, žvejybą galima sugretinti su pilotavimu, juk atitinkamos kategorijos suteikiamos praskraidžius tam tikrą valandų skaičių vienais ar kitais lėktuvais. Jei lėktuvą prilygintume kažkokiai žuviai, o skraidymą – jos viliojimui, tuomet bent jau į vidutinio dydžio keleivinio lainerio pilotą, manau galėčiau pretenduoti, jei tas lėktuvas būtų šamas.
Aš, pusiau juokais, nors šamų žūklė man yra pakankamai vėlyva patirtis, jei skaičiuočiau metus, nuo kada apskritai pradėjau meškerioti. Šis straipsnis apie šamą, nors šia tema esu parašęs nemažai, bet jie daugiau apie tekančių vandenų ūsuočius, nes ežerinius šamus pabandžiau meškerioti paskiausiai.
Regis, žuvis yra žuvis, ir labai didelio skirtumo, kokiuose telkiniuose ją žvejosi, gal ir nebus didelio skirtumo. Bet taip gali pamanyti tik dar visai „žalias“ meškeriotojas, nes iš tiesų yra daugybė niuansų (įranga, masalai, taktika, žūklavimo technika ir pan.), kurie labai skirsis arba kažkuris iš jų bus kone identiškas, o kažkuris visiškai neatitiks ankstesnės žvejo patirties.
Kadangi ne vien rašau, tačiau dar ir skaitau, galiu pasakyti, jog apie šamų gaudymą didžiosiose mūsų upėse, ypač Nemuno deltoje, kur šamų išties gana gausu arba Kauno mariose yra kažkiek informacijos, apie ilgaūsių žūklę Ispanijoje – dar daugiau, nors pastaruosius dažniau rašo ne profesionalūs šamų gaudytojai, bet įspūdžių „pritvinkę“ naujokai. Tačiau kaip meškerioti šamus Lietuvos ežeruose, vargu ar rasite nuorodų. O juk šamų, ir net labai stambių, natūralios kilmės stovinčiuose vandens telkiniuose pas mus yra. Gal ir ne tiek, kiek norėtų žvejai, tačiau kai kuriuose ežeruose šamai gyvena nuo seno, nemažai jų įleido ežerų nuomininkai, bet dar daugiau – patys meškeriotojai. Ir tą faktą patvirtina ichtiologai, kadangi paskutiniųjų tyrimų tendencija – mokslininkai šamų vis dažniau aptinka visai šiems plėšrūnams nebūdinguose ežeruose ir ežerėliuose. Taigi, malonumą ištraukti ilgaūsį galima patirti ir čia. Jei klausime ichtiologų, jie tik patvirtins mano nuomonę, kad šamai nėra jau tokios lepios žuvys, o įveistos į stovinčius vandens telkinius, jei ten tik yra pakankamai maisto, prisitaiko kuo puikiausiai. Naujose vietose plėšrūnai auga ne prasčiau nei ten, kur gyveno šimtmečiais, kartais netgi geriau. Žvejų įsitikinimu šamams reikalingi gilūs vandenys, nes jie gyvena duobėse, ten slepiasi, medžioja ir ilsisi virškindami prarytas aukas. Deja, šitoks požiūris yra neteisingas, nes didelė duobė šamui reikalinga nebent žiemai praleisti, nors, jeigu jos vandens telkinyje nėra, tai ilgaūsis randa ir kitų vietų, kur gali peržiemoti. Tiesa, jei ežeras yra visiškai seklus ir jo vidutinis gylis neviršija 3–4 m, tuomet šamo reikėtų ieškoti didžiausiose to telkinio gelmėse. Bet kada ežere yra pakankamai 10–12 m gylio duobių (giliau šis plėšrūnas būna retai), tuomet medžioti jis išplaukia ir į gerokai seklesnes vietas. Paradoksas, tačiau žymiausi šaminiai ežerai mūsų krašte yra labai gilūs, tai – vieni giliausių Lietuvos vandens telkinių. Nežinau, kaip paaiškinti tokį faktą. Gal tiesiog didesnės gelmės leido išvengti meškeriotojų kabliukų ar brakonierių bei verslininkų tinklų, jų nepasiekė ir labai dažnai į šamo gyvybę besikėsinantys povandeninės medžioklės mėgėjai. Galima mąstyti ir taip – šamas sugeba gyventi ir giliai, ir sekliai, tačiau sekliuose vandens telkiniuose juos ilgainiui žmonės išgaudė, o giliuose ilgaūsiai išliko. Derėtų paminėti, kad šamų mes rastume Kuršių, Kauno, Elektrėnų mariose. Šie vandens telkiniai dideli ir čia gyvenantys ilgaūsiai turi savus įpročius, kurie nebūdingi nei upėse gyvenantiems šamams, nei ežeriniams ilgaūsiams. Pagautume veikiausiai šamų ir kituose didesniuose tvenkiniuose, bet čia jau sava specifika, jų gyventojų gretinti su tekančio arba stovinčio vandens plėšrūnais nedrįsčiau. Noriu pasakyti, kad pagal savo elgseną sunku nuspėti į kuriuos panašesni – į gyvenančius upėse ar ežeruose. Bala nematė tų mano pasvarstymų, juk šamų turime, ir jie, mūsų džiaugsmui, plinta, todėl bandykime šias žuvis gaudyti ten, apie ką rašoma mažiausiai. Tačiau pirmiausiai turime rasti, kur ilgaūsiai dažniausiai laikosi, nes šamų tankumas ežeruose niekada nebūna didelis. Mažylių – taip, bet didieji turi savas teritorijas ir konkurentų nepakenčia. Aš nenusišneku, nes visų pirma ilgaūsiai yra kanibalai, o antra – kada ištrauki kokių 15 kg šamą ir randi jo šonus apkandžiotus kito tokio paties ar didesnio plėšrūno, supranti, jog kažkur giliai vandenyje vyksta arši kova dėl geriausių mitybinių plotų. Nėra jau tokie dažni stambesni šamai ir upėse (per naktį dugnine ant slieko ištraukti 4–5 poros kilogramų šamukai nesiskaito), bet čia šių plėšrūnų vietos daugiau ar mažiau seniai žinomos, Juolab, kad mūsų upės palyginti seklios, todėl iš tiesų ilgaūsiai renkasi giliausius jų plotus, kas paprastai būna vaga, bet vaga vagai irgi nelygu. Tai suformavo stereotipą, kad šamai ieško giliausios telkinio vietos.
Kad ežere yra šamų, galima įsitikinti ramiais vakarais ar tykiomis naktimis (dažniausiai tik sutemus) išgirdus, kaip jie teškiasi į vandens paviršių. Kartais taip daro ir karpiai, bet jų sukeltas garsas yra kitoks. Upėse šamai apskritai medžioja išskirtinai, tuomet jų pūkštelėjimus galima girdėti už kelių kilometrų. Ir vėl neperdedu, nes esu matęs, kaip oru skrieja poros kilogramų salačiai, kada ilgaūsis bando juos nutverti. Ilgaūsiai yra mitybinės grandinės viršūnėje, stambus šamas neturi sau lygių (nebent kitą tokį pat šamą) ir nebijo išsiduoti. Deja, jis neįvertina, kad yra dar ir žmogus...
Kiek pastebėjau pats ir kiek antrino šamus gaudantys žvejai, šių plėšrūnų tykoti seklesniuose ar vidutinio gylio vandens telkiniuose reikia maždaug 5–8 m gylyje. Giliuose ežeruose jie medžioklei dažniausiai renkasi kiek gilesnes vietas, ten gali būti ir 10 m gelmė, nors plėšrūnai pakyla ir į 5 m seklumas. Todėl tokiuose telkiniuose juos pagauti yra sudėtingiau.
Pasvarstykime logiškai – sotus šamas, tūnantis kur nors labai giliai, vargu ar kreips dėmesį į masalą. Jis kibs tik tuomet, kai praalks, o tai reiškia, kada išplauks į savo medžioklės plotus. Smulkūs šamukai (iki 3 kg) apskritai gali maitintis metro gylio vandenyse ir slapstytis tarp žolių, ko stambūs ilgaūsiai niekada nedaro. Taip, įvairūs kerplėšynai didelius ilgaūsius labai traukia. Tai patvirtintų povandeninės žūklės mėgėjai, esu matęs nemažai jų darytų nuotraukų. Tačiau ne visuose šaminiuose ežeruose rasime pakankamai daug jiems mielų slėptuvių, tačiau upėse bei tvenkiniuose kerplėšynų, akmenynų bus daugiau nei reikia. Visgi ir ežeruose būna šamams tinkamų gelmių, kuriose yra akmenų, dugnas labai nelygus, o tai puikios slėptuvės, iš kurių ilgaūsiai puola aukas. Šamai juk nemedžioja aktyviai, jie yra pasalūnai.
Ežeruose šamai labiau nei upėse yra linkę glaustis netoli žolynų. Tačiau jie nelenda, kaip jų jaunikliai, į tankmę, bet priglunda prie povandeninės augalijos. Todėl riba, kur baigiasi žolynai ir prasideda gelmė, yra gana tikėtina šamo medžioklės vieta. Reikėtų atkreipti dėmesį į saulės padėtį danguje. Šamas visada pasirinks tą augalų ploto kraštą, nuo kurio krenta šešėlis. Šis plėšrūnas apskritai yra aktyvesnis leidžiantis ar nepakilus saulei, medžioja ir naktimis, todėl toks jo pasirinkimas yra visiškai paaiškinamas.
Taip pat geros vietos slapstytis šamui yra švendrų ar nendrių juostos už kurių staiga didėja gelmė. Vertėtų paieškoti stataus, kalvoto ežero kranto, kuris rodo, kad ežeras šioje priekrantės dalyje gilėja staiga. O jei ten dar, kaip minėjau yra tanki nendrių juosta, tai bus ideali „šaminė“ vieta.
Deja, tiek nendrynų, tiek povandeninių žolynų, tiek ir šamams tinkamų medžioklei nurodytų gylių (kalbu, jei sudėsime šiuos faktorius į vieną) bet kuriame ežere bus veikiausiai daug daugiau, nei stambių šamų. Kažkiek padėtį pataiso echolotai, kurie gali fiksuoti ne vien dugno reljefą, bet ir stambias žuvis, tačiau jei žuvausime nuo kranto, bus labai sudėtinga išsirinkti tikrai patikimą vietą. Laimei šamai metų metais renkasi tuos pačius tinkamus sau plotus, tas pačias duobes. Paprastai jas žino vietiniai paežerių gyventojai, bet ilgainiui susirasti gali ir atvykėliai. Faktas tas, kad bet kokio tipo vandens telkinyje ilgaūsių tankumas bus labai nevienodas atskiruose to telkinio plotuose. Didesnė problema (kartojuosi, apie tai jau sakiau) rasti, kur jie plaukia maitintis.
Veikiausiai perskaičius mano rašliavą, susidarys įspūdis, kad nieko konkretaus apie šamų buvimo vietas ežeruose taip ir nepasakiau. Bet iš tiesų nupasakoti tiksliai yra be galo sudėtinga, nebent įvardyčiau N ežerą, kuriame yra M plotas ir galbūt pateikčiau GPS duomenis apie tikslią duobę. Štai tame ir problema, dėl kurios ežeruose šamus tikslingai ryžtasi gaudyti vienetai meškeriotojų.
Romualdas Žilinskas
