Sužvejokime retai pagaunamą žuvį. Amūro paieškos ir gundymas
Ankstesnėje šio straipsnio dalyje kone į šuns dienas išdėjęs amūrus (na, taip, žuvys neatsako už žmonių poelgius), dabar bandysiu juos reabilituoti. O geriausia reabilitacija žvejų akimis, yra sėkminga tų žuvų žūklė. Ant popieriaus visi visada pagauna, bet realybėje dažniausiai būna kitaip. Kita vertus, jei nežinosi nuo kurio galo pradėti žūklę, tai tuomet garantuotai liksi tuščiomis rankomis.
Tačiau pradžių pradžia bet kokios žuvies gaudyme yra jos suradimas. Turiu omenyje ne vien žūklavietę, o ir vandens telkinį, nes, kaip žinote, amūrų yra ne visur. Reikiamą informaciją, jei važiuoji į konkretų vandens telkinį, galima rasti internete, arba pasiklausti pas pažįstamus karpininkus, kurie kitąsyk „užsikabina“ žvejoti amūrus ir, reikia akcentuoti, kai kurie jų labai toli pažengę amūrų žūklėje. Bet jei išsyk neplanuoji šių žuvų meškerioti ir atsidūrei prie neįvardyto tvenkinio, ežeriuko, bus gerokai kebliau.
Tarsi kokie vaiduokliai...
Tokiu atveju kabiniesi ant nosies poliarizuotais stiklais akinius ir tykiai vaikštai pakrantėmis. Kuo aukštesni krantai, tuo geriau. Ne žuviai, nes amūrai kaip tik labiau mėgsta seklius vandenis, kur kaip taisyklė yra ir nuolaidūs krantai. Tačiau žvejui, kadangi žiūrint statesniu kampu į vandenį, bus didesnis apžvalgos laukas ir aiškesnis vandens telkinio paviršius. Bet yra viena būtina sąlyga – atitinkamas oras. O jis turi būti nevėjuotas, giedras, pageidautina dar ir šiltas.
Amūrai, panašiai kaip raudės, tokiu oru mėgsta šildytis saulėje. Žinoma, savo dydžiu amūrai daug kartų pranoksta raudes, todėl palyginimas gal ir niekam tikęs, nes šios žuvys išoriškai niekuo nepanašios. Bet su karpiais, kurie irgi nevengia saulės vonių, galima supainioti. Juo labiau, kad būtent karpynuose dabar gana dažnai pasitaiko ir amūrų. Bet didžiausia problema, jog abiejų rūšių žuvys kartais sudaro bendrą būrį. Pagrindiniai amūro skiriamieji bruožai bus keli: kūno forma, gerklė ir nugarinis pelekas.
Skirti šių dviejų žuvų kūno formas, kai negali jų palyginti tarpusavyje ir iš tolo įžvelgi tik žvynuotųjų siluetus, sudėtinga. Tai sugebėtų nebent labai patyręs meškeriotojas. Tačiau kuomet ilgai žiūrėsi į vandens paviršiuje besiilsinčias žuvis, galbūt pamatysi, kaip jos žiopteli. Jei galvos priekyje atsiranda šviesi dėmė, reiškia, kad tai ir yra amūras, nes jo snukis apvalesnis nei karpio, žiomenys nukreipti į viršų ir gerokai platesni. Kartas nuo karto amūrai iškiša iš vandens ir viršutinį peleką, nors taip nutinka ne visada.
Gali būti, kad amūrai iškilę aukštų kranto medžių pavėsyje ir tada pastebėti juos bus itin sudėtinga. Vienintelis požymis, kad ten yra stambių žuvų apskritai, – jei tos žvynuotosios pasibaidys ir, nirdamos giliau, sujudins vandens paviršių, sukels sūkurius. Bet ten gali būti ir stambūs karpiai. Nesiūlau gąsdinti žvynuotųjų, tiesiog reikia akylai stebėti telkinį, nes žuvys vandens paviršiuje ir šiaip labai baikščios, jos išsigąsta, tarkim, praskrendančio paukščio šešėlio arba apskritai nežinia ko.
Aš užsiminiau apie tykų vaikščiojimą neatsitiktinai, nes amūrai iš prigimties atsargesni nei karpiai. Jei pastarieji kartais šokinėja vandenyje ir taip išsiduoda, tai amūrai plauko lyg kokie vaiduokliai. Todėl ir surasti juos nežinomame telkinyje sunkiau.
Kada ežeras ar tvenkinys nemenkas, amūrai paprastai renkasi specifinėse vietose. Tai jau minėtos seklios priekrantės, kur netoliese yra mėgstamo jų užkandžio – vandenžolių. Jei vandenžolės želia nelabai giliai, jos išsiskirs paviršiaus fone, nes tankios augmenijos juosta bus tamsesnė. Tokiuose plotuose daug galimybių, kad kur nors netoliese galimai plauko amūrai. Taip pat gera vieta ir nendrių priaugusios didelės įlankos, ten jau gali būti ir gana gilu, todėl šios žuvys veikiausiai nenutols toli nuo kranto.
Liko dar nepaminėti seklesni kieto dugno plotai ir kriauklynai. Jie tarsi nesirištų su amūrų pomėgiais, bet nepamirškite, iš kur kilusios šitos žuvys. Todėl joms dumblas nelabai prie širdies, čia labiau karpiams įprasta aplinka. Kita vertus, ką esu sakęs praeitame rašinyje, moliuskus amūrai triauškia, tad ir sukinėjasi aplink tas vietas, kur yra minkštakūnių.
Ten bus ir potencialios amūrų žūklavietės. Bet meškerioti patartina ne vidudienį, kai svilina saulė, o vakarop, kuomet atlėgs kaitra.
Apie riešutų rauginimą
Tačiau dabar jau galima pradėti jaukinti. Ir berti į vandenį didelį kiekį prievilo, nes amūrai ryja be saiko ir labai greitai suvirškina maistą. Sekantis jaukinimo etapas bus prieš pradedant žūklę ir bemeškeriojant. Žodis „daug“ nelabai apibrėžtas, tačiau bent jau 5 kg jauko išsyk reikėtų supilti į žūklavietę, nes tokį ar labai panašų prievilą čiaumoja ir karpiai, tad dalis jo gali atitekti ne pagal paskirtį. Tvenkiniuose ar ežeruose, kur nėra karpių, pradžiai pakaks ir mažiau jauko.
Jei remčiausi mūsų karpininkų patirtimi, sakyčiau, kad pagrindinis jaukas – šutinti kukurūzai pramaišiui su kanapėmis. Visgi yra ir dar vienas neprastas ingredientas, nors jį derėtų vadinti tiesiog jauku – tigriniai riešutai. Aišku, galima eksperimentuoti ir bandyti riešutus maišyti su tais pačiais kukurūzais ir kanapėmis, bet šįsyk padarysim paprasčiau ir apsiribosime vien šiuo patiekalu.
Amūrai yra saldžiamėgiai. Tai mūsiškiams karpininkams jokia paslaptis, jie šį faktą akcentuoja nuolat ir „dipina“ savo masalus atitinkamais atraktantais. Tigriniai riešutai turi natūralų saldoką prieskonį, netgi jų kvapas specifinis salstelėjęs, veikiausiai todėl amūrams toks užkandis ir patinka.
Tigriniai riešutai žūklei ruošiami pagal specialią receptūrą, kuri karpininkams irgi nėra nauja, tačiau paprastam žvejui pasirodys gana keista. O keista todėl, nes mes visada stengiamės, kad žuvų jaukas ir masalas nesugestų, bet čia bus priešingai.
Sausi riešutai užpilami vandeniu ir brinkinami parą ar ilgiau. Tuomet verdami nuo pusvalandžio iki valandos laiko, priklausomai, kaip prieš tai jie buvo išbrinkę. Verdant galima papildomai įdėti truputį medaus ar vanilinio cukraus, per saldu nebus, bet galima nemaišyti nieko, nes saldinsime ir vėliau.
Vėlesnis saldinimas panašus į rauginimą, panašiu principu ruošiamas raugas naminukei. Ta prasme, kad iššutintus tigrinius riešutus apipilame vandeniu sumaišytu su skystu kvapu ir, greitindami paruošimo procesą, pastatome saulėje ar kur nors šiltai iki riešutai nepakils į užpilto mišinio paviršių. Taip nutiks, kuomet skystis surūgs, pasidarys klampus.
Koks tas skystas kvapas? Tarkim, Sensas Aromix Carp, nes jis, kaip mėgsta sakyti karpių gaudytojai, yra „pats nuo savęs“ saldus. Kadangi renkamės dar ir panašaus tipo, t. y. dar saldesnį kvapą, reiškia, kad šis atraktantas gali būti su vanilės, medaus, karamelės priemaišomis. Rekomenduočiau pasigaminti visus tris variantus ir bežuvaujant paeksperimentuoti.
Galima daryti gerokai paprasčiau. Ir, jaučiu, jog paprasti meškeriotojai būtent taip ir elgsis, nes visi minėti šutinimai bei rauginimai atima daug laiko. Salmo prekiauja Sensas Cooked Tiger Nuts Natural – kas nemoka angliškai, pasakysiu, jog tai tie patys tigriniai riešutai, tik konservuoti. O „dipinti“ galima bežūklaujant jau minėtu Sensas Aromix Carp ar kitu atraktantu, manau, tiek sugebės kiekvienas.
Tiesa, apie įrangą. Kadangi šis straipsnis neskirtas profesionaliems karpininkams, tai paprastas žvejys amūrų žūklei gali naudoti ir kokią nors „rimtesnę“ heavy kategorijos dugninę, nes visgi ši žuvis yra itin stipri, o jei dar užkibs labai didelė...
Beje, susigaudyti, kokių gabaritų tai bus laimikis, pradžioje gana sunku. Tačiau kuomet prisitrauksite arčiau, tada tikrai pajusite žuvies jėgą. Man šiuo atžvilgiu amūras kažkiek primena ūsorių.
Jei turite karpinę įrangą – dar geriau. Kaip esu rašęs ankstesniame straipsnyje, 0,28 mm storio monofilamentinė gija mažiau patyrusiam meškeriotojui yra minimumas. Ant ritės būgnelio valo vyniojame 200 m ir daugiau valo. Pintukas amūrų žvejyboje naudojamas retai, nebent bandysite daryti išimtį.
Meškeriojant amūrus geriausiai tokius masalus ne mauti ant kabliuko, ką darytų dauguma eilinių žvejų, bet vėlgi, pasinaudojus karpių gaudytojų patirtimi, pritaikyti plauko sistemėlę. Nesakau, kad gaudant įprastiniu būdu nesuviliosite ar nepakirsite amūrų (beje, jų lūpos yra labai kietos), visgi savo laimikio dydžiu bei kiekiu vargu ar prilygsite tiems žvejams, kurie žuvaus su plauko sistemėlėmis. Tačiau amūrų žūklėje yra keletas niuansų, kurie būdingi viliojant tik šias žuvis, kuomet meškeriojama karpininkų metodais.
Visų pirma, plaukas turėtų būti truputėlį trumpesnis nei gaudant karpius. Antra, geriau, kuomet masalas yra pakilęs šiek tiek nuo dugno. Čia galima naudoti įvairius plaukiojančius baltyminius kukulius. Tačiau mes supaprastinsime situaciją ir gaudysime amūrus tuo, kuo jaukinome, nes vargu ar koks nors kukulis bus geriau, nei tigrinis riešutas ar kukurūzas, arba judviejų miksas. Tai mano, o ne karpininkų nuomonė.
Pakelti nuo dugno riešutus ir kukurūzus padės Zig Rig ar panašios sistemėlės. Bet jų konstravime neturiu daug patirties, išsamų paaiškinimą rasite Karpininkų Asociacijos svetainėje.
Romualdas Žilinskas
