Sužvejokime retai pagaunamą žuvį. Amūras – pliusas ar minusas mūsų vandenims?
Baltasis amūras (Ctenopharygodon idella), kurį toliau straipsnyje vadinsiu tiesiog amūru, mūsų žvejams jau gerai žinoma žuvis. Sakau „jau“, nes ši žvynuotoji Lietuvos telkiniuose yra introdukuota ir šiais laikais ne itin reta. Tačiau jų sumeškeriojama nedaug, tikslingai amūrus gaudo tik vienetai žūklautojų, tačiau įvairių pasakojimų apie amūrus visi veikiausiai prisiklausė į valias. Karpininkų tai neliečia, jie minėtų žuvų žūklę išmano labiausiai.
Esu rašęs apie amūrų gaudymą, bet, kaip vėliau pamatysite, tai bus kitoks meškeriojimas, kitokie masalai. Tačiau žuvausime vėliau, o dabar bandykime paanalizuoti, ką veikia mūsų krašto vandens telkiniuose šios žuvys ir ar apskritai jų ten reikia.
Jei informacija tiksli, Lietuvos vandenyse pirmieji amūrai atsirado 1962 m. su viltimi, kad padės išvalyti vis labiau užželiančius ežerus, nes, kaip žinia, tai yra žolėdės žuvys. Tokiais atvejais introdukcija vyksta labai atsargiai, kadangi neaišku, ar naujakurės žvynuotosios apskritai gali „prigyti“, o jeigu taip, tuomet ar nepadarys kokios nors žalos. Na, lyg ir „prigijo“, lyg ir kai kurie ežerai jų dėka tapo laisvesni nuo augalijos. Reikėtų pridurti, jog ta adaptacija buvo sąlyginė, nes amūrai pas mus nesidaugina.
Bet po to prasidėjo tai, apie ką ir kuriamos legendos...
Ne tik viena boba sakė
Legenda skelbia, jog amūrai ryja viską, kas žalia ne vien vandenyje, bet, jei pasiekiama, ir krante – nendres, švendrus, vandenį liečiančius karklų lapus, apsemtus kranto augalus ir panašiai. O kada suryja, tas žuvis tenka papildomai maitinti įmetant į vandenį žolės. Tai gali būti netgi paprasčiausia žalia žolė iš pievos.
Skamba kažkiek neįprastai, kuomet kalbama apie žuvis, tačiau tai yra tiesa. Amūrų apetitas nerealus ir auga jie labai greitai. Tokiais augimo tempais su juo susilygintų reta kuri žvynuotoji – jei maisto daug ir šiltasis metų periodas išsitęsia, mūsų vandenyse apie 5 kg svorio amūrai pasiekia šeštais ar septintais gyvenimo metais, savo gimtinėje jiems pakaktų ir trijų metų.
Norint, kad žolėdžio gyvūno organizmas gautų visas reikalingas medžiagas, tenka suvartoti itin daug augmenijos. Na, tai amūras ir vartoja žalią masę beveik nesustodamas, bet pasisavina tik nedidelę dalį to, ką susikiša sau į skrandį. Visa kita elementariai paleidžia pro išeinamąją angą ten, iš kur pasiėmė, o šiuo atveju – atgal į vandenį.
Vandenžolės amūro nušienaujamos idealiai, dėl tokio darbštumo pelekuotos „žoliapjovės“ peikti negalima. Visgi net ir šito rajūno galimybės ribotos, kadangi neapžios daugiau nei pajėgus, tad keletas ar keliolika amūrų didesniame ežere daro tai, dėl ko jie ir buvo ten įleisti. Bet jei tokių žuvų „perdozuota“, tuomet kyla problemos. Ir čia šiek tiek nukrypsiu, nes teks pakapstyti giliau.
Vandens augalai arba makrofitai telkinius praturtina ne tik deguonimi, tačiau juos ir išfiltruoja, dėl ko vanduo ežeruose, tvenkiniuose, upėse būna skaidrus, sumažėja įvairių kenksmingų iš išorės pakliuvusių medžiagų – jas kaupia visas tas žalias miškas. Kuomet amūrai suvirškina vandenžoles ir jų nereikalingą turinį „paleidžia“ atgal, tai būna puiki trąša daugintis fitoplanktonui. Juolab, kad šios žuvys tarsi atlaisvina augaluose per ilgą laiko tarpą sukauptą azotą, fosforą, t. y. tas medžiagas, kurios įeina į vienaląsčių dumblių meniu. Žodžiu, vanduo tampa drumstas, „žydi“. Taigi taip išeina, jog bevalydami ežerą ar tvenkinį nuo augmenijos pertekliaus, amūrai jį užteršia, sumažina deguonies kiekį.
Dar blogiau – vandens augalai glaudžiai susiję su zooplanktonu, nes tarp jų vystosi įvairūs smulkūs vėžiagyviai, ant vandenžiolių neršia daug žuvų rūšių. Tai praktiškai visos karpinės, lydekos, ešeriai. Noriu pasakyti, kad jei nėra augalų, tuomet sumažėja vėžiagyvių, kuriais maitinasi žuvų mailius ir kai kurios suaugusios žvynuotosios, daugumai žuvų rūšių ima trūkti nerštaviečių. Beje, zooplanktonas minta fitoplanktonu, tad pirmojo mažėjimas didina antrojo kiekį.
Tad dėl visų minėtų priežasčių po kelerių metų ežerai, tvenkiniai, kuriuose amūrų yra pernelyg daug, tampa drumzlinomis balomis ir ten ima nykti žuvys.
Grįžtant prie legendos apie amūrą, derėtų paminėti ichtiologų neakcentuotą faktą, bet apie jį užsimena amūrus gaudantys karpininkai. Šios žuvys taip pat neatsisako moliuskų, o tai reiškia, kad geldeles, midijas, vandens sraiges ir panašius kriauklėse esančius minkštakūnius jie noriai ėda. Ypač rudeniop, kada šioms šilumamėgėms žuvims reikia daugiau kalorijų prieš žiemos snūdą. O dauguma moliuskų (tarkim, dreisenos) irgi filtruoja vandenį, šalina kenksmingas medžiagas, minta dumbliais, kurie ir sudaro didžiąją fitoplanktono dalį.
Galima pagalvoti, jog amūrai savo gimtinėje išnaikino visą žalumą ir ten telkiniai tapo smirdančiomis balomis. Bet taip nėra, kadangi šių žvynuotųjų gimtoji stichija – upės, o tai – tekantys vandenys, jie išsivalo, yra atsparesni minėtiems dalykams. Kita vertus, nebūtinai vanduo bus tekantis, tačiau per tūkstantmečius amūrų gyvenamuose telkiniuose ekosistema susibalansavo, nes kitu atveju šitos žuvys anksčiau ar vėliau mirtų iš bado.
Nereikia manyti, kad visur, kur pas mus paleisti amūrai, jau reikia ruoštis ekologiniam kataklizmui. Taip nebus, tarkim, Elektrėnų mariose. Ten jau senų seniausiai įleista gana nemažai amūrų, jų skaičius vis papildomas, tačiau nei vanduo drumsčiasi, nei žuvys ar kita gyvūnija nyksta dėl žolėdžių įtakos, nes ežero plotas yra didelis. Tokia padėtis ir upėse, į kurias paspruko iš ežerų ir tvenkinių amūrai. Tačiau mažesniuose stovinčiuose telkiniuose panašūs dalykai nutinka šiuo metu ne tokie ir reti.
Mano, tavo ir mūsų
Sakysit, o kur žiūri ichtiologai? Ichtiologai žiūri ten, kur gali žiūrėti, nes valstybinių vandenų įžuvinimas neapsieina be mokslininkų palaiminimo. Bet dalis ežerų ir tvenkinių yra išnuomota. Pastariesiems telkiniams irgi galioja tos pačios taisyklės – norint juos žuvinti, reikalingas mokslininko parašas. Tačiau nuomininkų realiai niekas nekontroliuoja, ir vargu ar kas mato, kokias žuvis jie leidžia į savo globojamus vandenis. O nusipirkti amūrų gali bet kuris pageidaujantis, nes faktiškai visi mūsų žuvininkystės ūkiai turi šių žuvų jauniklių ir augintojams galvos neskauda, kur jų išaugintas žuvis pirkėjai paleis.
Yra ir dar viena vandens telkinių rūšis – privatūs. Čia jau niekas net nosies nekiša, tokius vandenis valdo tik jų savininkai. Ir žuvina savus vandenis, kuo tik sumąsto. Taip atsiranda žuvų, kurios gali tapti netgi invazinėmis, nors tokias žvynuotąsias draudžia leisti į bet kuriuos, tame tarpe ir nuosavus, vandens telkinius Lietuvos įstatymai. Amūrai, beje, tai kategorijai nepriklauso, tad kokios problemos?
Šitaip kalbėjo vienas mūsiškis milijonierius (pavardės neafišuosiu), kuomet į savo ežerą pylė kelis centnerius amūrų jauniklių. Po kelerių metų prašė, kas galėtų tinklais išgaudyti iš jo nuosavybės tas prakeiktas žuvis. Deja, dėl telkinio sudėtingo reljefo, gylio ir kitų tokią žvejybą ribojančių veiksnių, tai padaryti beveik neįmanoma. Nežinau, kokia situacija ten dabar, bet prieš porą metų buvo būtent taip.
Teoriškai, kada kokios nors žuvys neranda įprastinio maisto, jos paprasčiausiai nudvesia arba prisitaiko ėsti ką kitą. Taigi, jei variantas pirmas, tuomet problema išsispręstų pati savaime. Tačiau amūrai vis tiek randa ko užkrimsti, tik tada jau auga lyg sulėtintame filme. Sako, kad iš bado šuva žolę ėda. Bet šįsyk nutinka visiškai priešingai – amūrai virsta pusiau mėsėdžiais ir ryja įvairią smulkią bestuburę gyvastį, žuvų mailių, galimai net paaugusias žvynuotąsias.
Pamanysit, kad sutirštinau spalvas. Bet jau nesyk esu akcentavęs, kad panašaus tipo rašinių niekada nerašau nepasikonsultavęs su mokslininkais. Gal ir galiu suklysti smulkmenose, tačiau visumoje – ne. Tarkim, mokslininkai sakė, kad amūrai pas mus nesidaugina ir pabėgę į upes jokios žalos nedaro. Negaliu prieštarauti, čia tas pats Elektrėnų marių variantais, kai įpylę į litrą vandens lašą spirito degtinės neišgausime.
Bet prieš porą dešimtmečių ichtiologai tą patį sakė ir apie karpius. Kas paneigs, kad ateityje, kuomet orai šiltėja nesulaikomu tempu, nepasikartos panašus scenarijus. Todėl nupiešiu ir dar apokaliptiškesnį vaizdelį, beje, jis yra iš dabarties.
Atsirado „veikėjų“, kurie į nuosavus tvenkinius, kad pritrauktų daugiau meškeriotojų ar patenkintų savo ego, prileido ne tik nežinia kiek amūrų, karpių, bet dar ir plačiakakčių. Tai buvo daroma su mintimi, kad pastarieji tarsi neutralizuos, jei taip nutiktų, amūrų padarytą žalą, nes juk plačiakakčiai yra planktofagai. Todėl, logiškai galvojant, turėtų sunaikinti fitoplanktono perteklių ir praskaidrinti vandenį. Deja, mūsų vandenyse introdukuojami margieji plačiakakčiai, o šios rūšies žuvys minta zooplanktonu. Tokie eksperimentai vandens kokybę tik dar labiau suprastino, o visą anksčiau nupasakotą telkinyje esančios gyvasties nykimą tik dar labiau pagreitino.
Be visų mano minėtų blogybių, ši žuvis yra tikrai dėmesio vertas laimikis ir nepaprastai stiprus priešininkas. Didžiausias mūsų vandenyse meškere pagautas žuvis fiksuoja (ar fiksavo?) agentūra Factum. Deja, jos sąrašuose šios rūšies žvynuotosios apskritai neradau.
Tačiau panaršęs internete, pamačiau LRT informaciją, kad 2022 m. Kėdainių rajono Mantviliškio tvenkinyje Andrius Liniauskas sumeškeriojo 20,4 kg amūrą. Kaip jau minėjau, paprastai stambiausius amūrus pagauna karpininkai, čia yra būtent tas variantas. Dar didesnį amūrą, kuris svėrė 25,2 kg, 2014 m. sumedžiojo povandenininkas Andrius Silickis Elektrėnų mariose. Ten, pasikartosiu, pakliūva tikrai stambūs egzemplioriai žuvaujant ir meškere.
Pernelyg ištempiau įžangą, todėl teks rašyti dar vieną straipsnį, kur bandysime žvejoti amūrus.
Nuoširdžiai dėkoju visiems karpininkams ir tikslingai negaudantiems karpių, kurie „sušelpė“ nuotraukomis, jas panaudosiu šiame ir sekančiame straipsnyje. Dėkoju, vyrai, įspūdingi laimikiai!
Romualdas Žilinskas
