Surasti žuvį didelėje upėje
Labai tikėtina, kad šįmet didžiosios mūsu upės nepasidengs ledu taip, kad ant jo galėtume drąsiai lipti ir žvejoti. Kita vertus, menu žiemų, kuomet šaltis spustelėdavo tik vasario mėnesį, pavasaris vėluodavo ir upes padengdavo pakankamai tvirtas ledo sluoksnis.
Paprastai rašant straipsnius žvejybine tematika akcentuojama, kaip pagauti vieną ar kitą žuvį. Tačiau norint ją sužvejoti visų pirma reikia rasti. O žiemą tai nėra taip paprasta. Nors meškeriotojai dažnai pabrėžia, kad dabar be didesnių problemų galima pasiekti pačias atokiausias vandens telkinių vietas, bet reikia turėti omenyje, kad žvynuotosios šiuo metu apatiškos, susibūriavusios ir aptikti jų mėgstamus plotus nėra lengva dėl neįprastos kitiems metų laikams žvynuotųjų koncentracijos.
Link ramesnio vandens...
Mūsų upės yra išskirtiniai vandens telkiniai tuo, jog čia gyvena dauguma žuvų rūšių, didžiosiose upėse – praktiškai visos, jos pakankamai judrios ir rasti ką nors su uodega ir žvynais galima bet kokioje tokių vandens telkinių vietoje. Bet žiema gerokai pakoreguoja net ir upių povandeninio pasaulio gyventojų įpročius, tad poledinė žūklė neretai baigiasi fiasko vien todėl, kad... meškeriotojas nesugebėjo surasti kam pasiūlyti masalą.
Pirmiausiai turbūt reikėtų atsižvelgti į du pagrindinius faktorius:
1. Žiemą tik dalis upių gyventojų rūšių būna aktyvios, todėl reikia orientuotis į tai, kokios žuvys tokiu metų laiku gali būti potencialiu laimikiu ir kokie upių plotai joms tinka pagal gyvenimo būdą;
2. Esant maksimaliai šaltam vandeniui bet kokios žuvų rūšys pasirenka ramesnius upių ruožus nei joms yra įprasta. Todėl visai natūralu, kad srauniose upių rėvose, seklumose žiemą vargu ar rasime žuvų, nors kitais metų laikais čia yra šapalų, kuojų, aukšlių, strepečių, žiobrių, salačių ir kitų žvynuotųjų.
Vėlgi, dalis mano išvardytų žuvų (žiobriai, aukšlės, šapalai, meknės) kimba visą žiemą, tai mėgstančios pakankamai greitą tėkmę žvynuotosios, bet dabar jos bus nuplaukusios į ramesnes ir gilesnes vietas. Karšiai, plakiai, ešeriai atviro vandens sezono metu labiau linkę sukiotis vidutinio stiprumo tėkmėje, bet žiemą jie pasitrauks ten, kur srovė menka ar beveik visai nejuntama. Kuojos universalios šiuo požiūriu, tad gali būti priskiriamos bet kokiai iš išvardytų grupių
Taip pat derėtų atsižvelgti į tokį faktorių, kaip srovės vienalytiškumas. Turiu omenyje tai, jog tėkmė net ir nedideliame paviršiaus plote (giliau, beje, irgi) gali smarkiai kaitalioti savo greitį ir kryptį. Galbūt tokie pokyčiai yra nelabai žymūs plika akimi, bet jie geriau pastebimi užmetus plūdę, kuri plaukdama virpa į visus šonus, plaukia greičiau-lėčiau, dėl mums nematomų veiksnių panyra po vandeniu ar yra labiau išstumiama į paviršių.
Vasarą toks vanduo galbūt net savotiškai traukia kai kurias tėkmę mėgstančias žuvų rūšis, nes dėl besikaitaliojančios srovės pakeliamas grunto nuosėdų sluoksnis, dugnu, viduriniuose vandens sluoksniuose nuolatos plaukia, slenka įvairios į upę papuolusios ar vandens išplautos dalelės, tarp kurių gali būti ir maisto. Žodžiu, čia gyvenimas verda visomis prasmėmis. Bet žiemą žvynuotosioms išsilaikyti tokioje tėkmėje yra sudėtinga, kadangi reikia išeikvoti energijos atsargas, žuvys dėl metabolizmo reiškinių praradusios orientaciją, poledinė tamsa irgi apsunkina judėjimą tokioje aplinkoje.
Kalbą apie ledu padengtą upę reikėtų pradėti dar nuo to, kai ji yra neužšalusi. Atkreipkite dėmesį, kad plaukiančios ledo lytys sustumiamos į tam tikrus plotus ir paprastai išilgai kranto nevienodu atstumu nuo jo vanduo jau būna po ledu – laisvai lytys juda tik siauresne tėkmės juosta nei yra visas upės plotis. Kai kur lytys susigrūda prie salų ar netgi upės viduryje dėl kažkokių priežasčių tam tikrose atkarpose sustoja. Ten yra mažiau sraunūs ir dažniausiai seklūs upės plotai.
Kuomet upė ledu pasidengia visiškai, čia susidaro itin storas ir labai nevienodas šarvas, kartais netgi ledas būna sustumtas iki pat dugno. Pastarasis atvejis mums visiškai neįdomus, nes ten po ledu beveik nėra vandens.
Bet kur vanduo teka bent menkiausiu greičiu, jis būna drumstas, kadangi visos upės nuosėdos tiesiog suplaunamos į tuos ramesnius pakraščius ar tykesnes seklumas. Teoriškai tokiose vietose žuvų neturėtų būti, nes yra labai seklu, o drumsto arba drumstesnio vandens nei visame vandens telkinyje, žuvys šalčiausiuoju metų periodu vengia. Tie posakiai apie „drumzlių užkištas žuvų žiaunas“ gal ir neturi pagrindo, veikiausiai čia yra kažkokie kitokie veiksniai, kurie nepalankūs žvynuotosioms, todėl žiemą jos aplenkia tokias upių vietas. Bet iki tam tikro laiko...
Ties posūkiais, už iškyšulių, įlankose
Paprastai antroje žiemos pusėje ir ypač pavasariop nemaža dalis atkutusių ešerių, kuojų, plakių lenda į tą drumstą marmalyne, nes ten tikisi rasti daugiau maisto, kurį atnešė srovė. Bet kaip taisyklė žuvys tokiose vietose laikosi viduriniuose vandens sluoksniuose, o ne prie pat dugno. Atvirai pasakius, net nežinau, kodėl upių gyventojos elgiasi būtent taip.
Visgi tai būdinga toms upėms ar jų ruožams, kur net ir po ledų sangrūdomis šalia krantų yra apie 1,5–2,0 m gylio. Beje, Neryje tokių vietų rasti sunku, o Nevėžyje – kiek tik nori. Tad žuvų pasiskirstymą lemia ir konkrečios upės specifika.
Apie tas ledų sangrūdas užsiminiau dar ir dėl kitos priežasties. Paprastai upėse ties ramaus vandens ruožu ir įsibėgėjusia srove yra gylio kitimai – pagilėjimas tolyn nuo kranto, nes tėkmė graužia dugną. Ir kuo smarkesnė tėkmė, tuo labiau pajėgi išplauti, pagilinti dugną, jei tik jis yra pakankamai minkštas. Todėl tokių vietų gausa dar priklauso nuo grunto pobūdžio: smėlis, molis, žvyras, akmenys ir pan.
Trumpiau tariant, ties ledų sangrūdomis ir sąlyginai lygiu ledu paprastai būna šlaitas, kuris, kaip žinote, yra labai mėgstamas žuvų dėl galimybės čia rasti daugiau maisto. Žvejys niekuomet nesuklys gręždamas eketes išilgai kranto ties tų dviejų ledo sluoksnių riba. Bet tai irgi nėra šimtaprocentinis garantas, kad ten rasite žuvų. Labai gali būti, jog žvynuotosios suplaukusios iš gana didelio upės ploto koncentruosis kur nors toliau nuo kranto po lygiu ledu. Tam irgi yra savos priežastys, kurias reikėtų ir paanalizuoti.
Savo straipsniuose aš neretai užsimenu apie tai, kad meškeriotojas privalo mokėti skaityti vandens telkinį žiūrėdamas į jo krantų reljefą, upėje stebėdamas sroves ir jų pokyčius. Kadangi dabar upės po ledu, tai nežinant konkretaus vandens telkinio ruožo tenka orientuotis tik pagal reljefą ir, kaip minėjau, ledo dangos pobūdį.
Bene paprasčiausiai nuspėti upės pagilėjimus ir tėkmės pokyčius yra ties upės posūkiais. Išsibėgėjusi pagrindinė srovė atsimuša į priešingą krantą ir vaga tiesiog atsiduria prispausta prie upės linkio. Atrodytų, kad tai visai nebloga vieta ieškoti žuvų, nes giluma yra priartėjusi prie kranto. Tačiau tėkmė čia bus pernelyg smarki ir žuvys iki pavasario vargu ar bandys plaukioti tame giliame posūkyje.
Visgi žvynuotųjų šiame ruože galima rasti, tik ieškoti reikėtų ties priešingu krantu – tolyn link upės vidurio nuo išgaubto kranto. Kadangi pagrindinė tėkmė nusprūsta nuo išlinkimo upės vidurio link, už to natūralaus kalniuko (jei žiūrėsime į upę plokštumoje) susidaro ramaus vandens plotas ir sunešta nuosėdų sekluma. Gylis čia nėra didelis, bet tolyn į vidurį upės dugnas leidžiasi, tėkmė greitėja ir ties tuo šlaitu mėgsta glaustis žvynuotosios.
Panašiai ir lygioje upės atkarpoje, kur būna staigūs susiaurėjimai ir krantai dėl įvairių priežasčių atsiduria arti vienas kito. Už upės susiaurėjimo paprastai yra išplatėjimas. Jei upė platėja palaipsniui, tai ir jos tėkmė pasiskirsto tolygiai – ji sklinda visu frontu. Bet įmanomas variantas, jog upė praplatėja staiga. Tuomet už abipus krantų esančių sausumos iškyšulių rastume krūvas sustumtų ledų, nes čia praktiškai nėra srovės. Bet gylio gali pakakti, kad žuvys suplauktų į tokią vietą.
Šis atvejis yra būdingas Nemuno damboms, srovių ir gylio konfigūracija čia panaši, todėl kaip atskiro atvejo aš nematau prasmės aptarinėti.
Geriau jau paanalizuosiu upės atkarpą su giliai į krantą įsirėžusia įlanka. Čia tėkmė aplenks dalį įlankos, bet po to susidarys atbulinė srovė grįžtanti į pagrindinę tėkmę. Jei įlanka nuožulniai įsiterpusi į kranto tiesiąją, atbulinė srovė judės nuo jos vidurio iki kranto linkio pradžios. Žuvys mėgsta tokias vietas visais metų laikais, ne išimtis ir žiema, tik žvynuotųjų dabar derėtu ieškoti toliau nuo kranto siaurame ruože prie pat pagrindinės tėkmės.
Galima pasakoti dar apie visą eilę tikėtinų žuvų susibūrimo vietų, bet tai jau būtų gerokai rečiau aptinkamos ir mažiau tendencingos vietos. Tad bent jau įsidėmėkite tai, ką parašiau – tikiuosi, kad pravers.
Nors rašau apie dideles upes, bet turėčiau įspėti, kad tekančiame vandenyje gyvenimas po ledu aktyvesnis nei ežeruose bei tvenkiniuose, todėl aptikti dideles žuvų sankaupas, kur galima būtų ilgai žvejoti, mažiau galimybių. Žiūrėk, trauki vieną po kito plakius arba kuojas, jauti, kad jų čia būrys, tačiau kibimas staiga liaunasi. Tai visai nereiškia, jog žuvų apetitas sumenko, tiesiog jos pasitraukė į kitą vietą. Vėl kulniuoji, vėl ieškai...
Avalynė žvejybai
Norėčiau atkreipti dėmesį į žvejo pasiruošimą tokiai žūklei. Neapsikraukite bereikalingais daiktais (na, tokiais, kuriuos vadiname „dėl visa ko“), nes gali tekti daug vaikščioti, gręžti begalę ekečių.
Ir tokiais atvejais bene svarbiausia meškeriotojo ekipuotės dalis bus... batai. Kodėl batai? O todėl, kad ledas didelėse upėse labai nevienodas: vietomis galbūt apsnigtas, kitur „nuogas“, vienur įšalusios lytys ir ledo danga gumbuota, kitur ji bus lygi kaip čiuožykloje. Neretai į upės ledą įšąla smėlio, žvirgždo ir eini tarsi asfaltu. Bet žengi neatsargų žingsnį į šalį ir prarandi po kojomis pagrindą, kadangi užlipai ant itin slidaus ir lygaus paviršiaus. Gerai, jei batai yra su tinkamais padais, kurie puikiai „limpa“ prie įvairios dangos, tuomet minėto kūlversčio veikiausiai nebus.
Tekančiame vandenyje daug properšų, o kuo didesnės upės, tuo jų daugiau. Tad netipenkite į kitą vietą upės viduriu, bet laikykitės arčiau krantų, eikite priekrante arba pakrante. Nors čia juo labiau ledas nevienodai slidus, bet už tai nėra pavojaus, kad įsmuksi į sraunią gelmę. Lengva ir patogi tokiems pasivaikščiojimams avalynė dabar pravers kaip niekada...
O žuvies ar pagausite? Koks skirtumas – puikiai praleista diena, fizinis krūvis, geras oras vis tiek pakels nuotaiką.
Romualdas Žilinskas
