Sukriukė – prieš srovę ar pasroviui? Pirma dalis

Valo storis, meškerykočio ilgis ir gaudymo nuotolis taip pat įtakoja vedamo voblerio ar blizgės gylį, tenka atsižvelgti ir į traukimo greitį. Ypač sudėtinga greitoje tėkmėje spiningauti sukriukėmis. Didesnė platesniu lapeliu besisukanti blizgė liaunesnį spiningą dažnai taip apkrauna, jog jo viršūnė išsiriečia lanku, sukant ritę net nevibruoja, o lankstosi, žodžiu, akivaizdžiai matomas maksimalus vandens srauto poveikis. Beje, taip sulenktu meškerykočiu sunku pakirsti žuvį.

Aišku, galima rinktis standesnį arba (ir) didesnio užmetimo svorio spiningą ir tuomet šios problemos pradings. Tačiau klasikinės sukriukės (nekalbu apie blizges pasunkintais kūneliais) yra lengvi masalai, juolab ir dėl savo konstrukcijos nepasižymi geromis aerodinaminėmis savybėmis, tad paprastai žūklavimui šiais viliokliais rekomenduojami medium ar net slow akcijos kotai. O tokie, gavę didesnę apkrovą, kaip tik ir labiau linksta.

Kita vertus, kuomet spiningo viršūnė yra taip smarkiai išsirietusi, kad įrankio viršūnė ar net pakankamai didelė dalis blanko atrodo tarsi valo tąsa, tada ir sąlyginai nejautrūs paraboliniai kotai labai gerai perduoda kiekvieną žuvies prisilietimą prie vilioklio. Bet taip nutinka tuomet, kai masalas, valas ir meškerykočio viršūnė sudaro tiesę.

Jei sukriukė buvo užmesta skersai upės srauto ir betraukiant tik po kurio laiko pradėjo plaukti prieš srovę, valas nebūtinai išliks tiesus – jis gali išsilenkti lanku, nes tėkmė nevienalytė. Tada susidaro apgaulingas įspūdis – jūs, regis, gerai juntate masalą, tačiau išties silpnesnis kibimas lieka nepastebėtas, arba į jį sureaguojama sekundės dalimi pavėluotai ir dažnai to pakanka, kad žuvis nepasikirstų.

Taip pat reikia turėti omenyje, kad žuvaujant „minkštesniais“ kotais reikalingas platesnis rankos mostas, ypač kada vilioklis užmestas toli, todėl uždelstas akimirksnis tampa dar svarbesnis.

Viskas ne taip, kaip atrodo

Kuomet sukriukę vedame pasroviui ir pakertame žuvį, tada beveik nejaučiame vandens pasipriešinimo, o reakcija į kibimą būna žaibiška, rankos mosto jėga greičiau ir stipriau persiduoda į masalą. Šiuo atveju bet koks bakstelėjimas į vilioklį gali būti arba žuvies išpuolis, arba „rimtesnis“ šiekštas, bet ne upe plaukiantis šapas, žolės stiebelis ar medžio lapas, kaip nutinka vedant blizgę prieš tėkmę – tada viskas, kas plaukia pasroviui, už jos kliūva.

„Pasroviniai“ sukriukės ir kitų masalų pravedimai kartais tiesiog būtini, tarkim, staigiai pakilus vandeniui Nemune ar po liūčių išsiliejus bet kuriai upei, kai smarkiai plaukia žolės ir kitas nuo krantų nuskalautas šlamštas. Arba rudenį, kuomet po šalnų vanduo plukdo kalnus vandenžolių.

Derėtų atkreipti dėmesį ir į žuvų išsidėstymą upėje. Dauguma žvynuotųjų stovi atsisukusios galva prieš pagrindinę tėkmę. Sakau „dauguma“, nes upėje juk yra ir grįžtamosios srovės, kai kurios jų gerai matomos, kitos sukasi priedugnio zonoje. Tačiau kalbant bendrąja prasme, faktiškai visos žuvys, jei jos neplaukia iš vienos vietos į kitą vietą, būna atsisukusios galva prieš vandens srautą.

Beje, kas liečia tas paviršiuje nematomas grįžtamąsias sroves – ne sykį yra nutikę, kad žuvys tam tikrose upių vietose, dideliam mano nustebimui, daug geriau kibdavo traukiant masalus pasroviui. Gal tai nebūtų labai keista, tačiau tą pačią dieną, toje pačioje upėje, tik paėjus keliolika metrų į šalį, vėlgi masalus čiupdavo įprastesne maniera – kai juos vesdavau prieš srovę.

Yra nutikę ir dar įdomesnių dalykų, kiek pamenu, žvejojant būtent šapalus. Nežinau kuo tai paaiškinti, tačiau plačiaburniai griebdavo tik traukiamus pasroviui voblerius ir sukriukes. Tiesa, labai jau nenoriai, tomis dienomis būdavo beveik visiškas kibimo štilius. Na, bet vis šis tas, nuo „nulinio“ rezultato išsisukdavau.

Logiškai galvojant, plėšrūnei griebus blizgę daugiau galimybių ją sėkmingai pakirsti tuomet, kai masalas vedamas prieš tėkmę – žuvis pirmiausiai apžios sukriukės kabliuką. Deja, viskas nėra taip, kaip atrodo. Grobuonė (tarkim, lydeka) šauna iš pasalos, pasivijusi masalą atakuoja jį už apatinės dalies ir staigiai apsisukusi grįžta atgal. Jei tuo momentu plėšrūnė nepasikerta pati (beje, tai labiau būdinga šapalams, salačiams), žuvis išsyk pajunta kabliuko gylius ir blizgę paleidžia. Todėl pakirtimas turėtų būti labai staigus.

Kada sukriukė vedama pasroviui, žuvys ją čiumpa už priekinės dalies arba iš šono. Tereikia nestipraus truktelėjimo spiningu, ir kabliukas įsisega į lūpų kamputį. Daugiau nei 80 proc. sugautų plėšrūnių šioje situacijoje pakertamos būtent taip. Kadangi gaudome be metalinio pavadėlio, kas šiais laikais įprasta, o fluorokarboninis pasaitėlis yra plonas, kas būtų natūralu žuvaujant nedidelėmis sukriukėmis, jei lydeka iš pat pradžių nenukanda masalo, daug galimybių, kad to nepajėgs padaryti ir vėliau.

Anot statistikos, sukriukę traukiant pasroviui sėkmingai pakertamos 8–9 plėšrūnės iš dešimties, o prieš srovę – tik 5–6. Kiek jų galiausiai atsiduria meškeriotojo rankose, duomenų neturiu, bet jei remčiausi prieš tai minėtais faktais, reikia manyti, jog pakirstų, vedant masalą pasroviui, lydekų ištraukiama dar daugiau nei parašyta skaičiais.

Kita vertus, tokia statistika nieko nereiškia, jei neįskaičiuosime fakto, kad prieš srovę, bet ne pasroviui vedamus masalus žuvys čiumpa dažniau...

Kaip geriau bristi

Visi žino, kad žuvys bijo žvejo šešėlio. Tam itin jautrūs gerai regintys plėšrūnai: salačiai, meknės, šapalai ir upėtakiai. Pastarieji apskritai laikomi atsargumo įsikūnijimu ir savo akiratyje pamatę ką nors įtartino, kaipmat papusto padus. Sugrįžta atgal tik praėjus išgąsčiui, įsitikinę, kad tas „kažkas“ nekelia jiems pavojaus.

Gal ne į temą, tačiau, mano vertinimu, upėtakiai baikštūs ir tuo pat metu drąsūs (sakyti „kvaili“ neapsiverčia liežuvis) dėl dviejų ir tų pačių priežasčių – jie mato pernelyg mažai meškeriotojų ir nedideliuose upeliuose praktiškai yra mitybinės grandinės viršūnėje, kas reikštų, jog nėra didesnių už upėtakius plėšrūnų. Atsitiktinai užklydusios į jų valdas lydekos nesiskaito. Todėl upėtakių atsargumas dalinai yra perdėtas, sureikšmintas. Visgi negaliu teigti, jog tai nėra baikščios žuvys.

Seklesnėse upėse ir upeliuose meškeriotojai dažnai braido. Ir net ne savo noru, nes prasibrauti krantais trukdo tankūs krūmynai, aukšta žolė, statūs skardžiai ir panašiai. Nemažai žvejų sako, jog geriau bristi pasroviui, nei prieš srovę. Kad lengviau – faktas, bet ar tikrai geriau – nesu labai tikras. Šiuo atveju geriausiai žuvauti plaukiančiaisiais vobleriais, kuriuos galima plukdyti. Bet rašinyje kalbu apie sukriukes, tad nenukrypsiu nuo temos.

Brisdami pasroviui mes žuvis gąsdiname dviem būdais:

1. Skaidriame vandenyje atsisukusios galva prieš srovę žvynuotosios mus pastebi anksčiau nei spėjame užmesti masalą. |
2. Netyčia kojų išjudintos dugno drumzlės, įvairūs šapai, priplaktos prie krantų medžių šakelės, lapai plaukia pirmyn ir žuvis pasiekia dar tada, kai mes net nesiruošiame joms siūlyti masalų.

Brendant prieš srovę to niekada nenutiks. Kita vertus, masalus tada mesime atgal, o tai reiškia, kad į tuos upės ar upelio plotus, pro kuriuos prabridome ir išgąsdinome atsargias žuvis. Kadangi rašinys apie sukriukes, tenka konstatuoti faktą, jog jas geriau traukti prieš tėkmę, ypač nedideliuose upeliuose, kur „užsivesti“ lapeliui nėra daug erdvės.

Visgi, mano supratimu, visų pirma derėtų orientuotis į upės dydį ir gylį – jei tai yra mažas upelis, net nėra abejonių, kad geriau bristi pasroviui. Tačiau kada upė gana plati, kuomet žuvims (nebūtinai upėtakiams, galbūt šapalams ar meknėms) masalus galima siūlyti toliau nuo to kranto ties kuriuo brendate, tada galima eiti ir pasroviui aukštupio link.

Be abejo, svarbus veiksnys braidant bus saulė, jei ji tuo metu plieskia visu savo gražumu – krentantis į vandenį žvejo, pakelto spiningo šešėlis gąsdins įtarias žvynuotąsias. Saulė taip pat lems, kuriuo krantu geriau eiti – dešiniuoju ar kairiuoju, apie tai, kad judėsite prieš srovę ar pasroviui, nekalbu, nes ėjimo kryptis dabar praktiškai neturės reikšmės.

Bus daugiau.

Romualdas Žilinskas