Sterkai iš tvenkinio dugno
Neseniai publikavęs straipsnį apie sterkų paieškas tvenkiniuose, dabar pasakosiu, kaip reikėtų gaudyti šiuos plėšrūnus. Spiningausime, suprantama, iš valties, masalui naudosime silikoninius vilioklius.
Prieš pradėdamas kalbėti apie tai, trumpam grįšiu prie anksčiau išsakytų minčių.
Dabar sterkai laikosi labai giliai, praktiškai tvenkinio vagoje, o dar labiau šąlant vandeniui pasislenka ir į giliausias vagos vietas. Jei, tarkim, vyraujantis gylis vagoje yra 10–12 m, veikiausiai susidariusiose ten duobėse gelmė sieks net 15–16 m.
Priminsiu, jog sterkų viliojimas pačioje vagoje ar duobėje kitąsyk būna pakankamai našus, visgi daugiausiai laimikių galima tikėtis jų pakraščiuose, t. y. ties gana staigiai krentančių į gelmę skardžių apačia. Kalbu apie stambesnių sterkų viliojimą, nes smulkesnieji šios rūšies plėšrūnai labiau linkę rinktis nuolaidesnius šlaitus, juose susidariusias didesnes dugno aikšteles.
Regis, kibo, regis, ne
Aišku, visa tai pakankamai aiškiai atrodo rašinyje, tačiau realybėje yra daug sudėtingiau. Regis, vaga yra viena, jos kraštai panašūs, bet sterkus galima surasti tik kažkurioje konkrečioje vietoje. Tas pats nutinka ir nutolusiose nuo vagos duobėse, kurių tvenkinyje būna ribotas skaičius.
Tai, jog šiandien aptikote sterkų būrį konkrečioje vietoje, įsivedėte tuos duomenis į GPS, dar nereiškia, kad rytoj atplaukę vėl ten aptiksite plėšrūnų, nors visumoje galbūt jie kibs dar geriau. Beje, būtent tas geresnis kibimas įtakoja, kad sterkai išties bus aktyvesni, dėl ko jie daugiau judės po vandens telkinį.
Bet kokiu atveju be echoloto neapsieisite. Vienas ir pagrindinių rodiklių, jei ne pats pagrindinis, – rasti gelmėje žuvų susibūrimo vietas, kur veikiausiai sukinėsis ir sterkai. Kadangi vėlų rudenį net ir jie labiau linkę medžioti stambesnes žvynuotąsias, negalima ignoruoti tokių žuvų, kaip karšiai. Turiu omenyje, jog jei jūsų prietaisas rodo sąlyginai nemenkų žvynuotųjų tuntą, kas tvenkinyje ir bus veikiausiai karšiai, yra galimybė, jog šalimais plauko ir sterkai.
Tiesa, kalbu ne apie rekordinius egzempliorius, tačiau pakankamai stambius, kurie pradžiugins net patyrusius spiningautojus. Patys didieji, priminsiu, paprastai būna vienišiai ir juos „iššifruoti“ vien echoloto pagalba yra itin sudėtinga.
Šiuo metų laiku sterkų kibimas vos juntamas. Taip dažnai pasitaiko ir vasarą, tačiau dabar tampa tarsi norma. Įdomiausia, kad šitokia kibimo maniera nepriklauso nuo to, ar bus aktyvūs sterkai, ar „pusiau miegantys“. Turiu omenyje, kad masalą griebiančio plėšrūnas gali netgi giliai įryti guminuką, bet veikiausiai tai jausite kaip menką bakstelėjimą, kuris bus panašus į vilioklio atsitrenkimą į kokį nors kietesnį kliuvinį, akmenį ir panašiai.
Laiku nesureagavus į kibimą, nesvarbu, kad grobuonis laikė masalą giliai ryklėje – sterkas ant kabliuko veikiausiai nepasismeigs, „fukso“ tikėtis neverta. Gal todėl vienoje valtyje žuvaujančių dviejų skirtingą patirtį turinčių spiningautojų rezultatai paprastai būna labai nevienodi.
Kuomet spiningaujama didelėje gelmėje, tokių kibimų mažiau patyręs žvejys gali net neidentifikuoti. Tik vėliau pastebės, kad jo silikoninis vilioklis įdrėkstas sterko ilčių arba, kas, pasitaiko dar dažniau, galvakablio ar ofsetinės galvutės paviršiuje matosi keisti įbrėžimai. Pagal juos patyręs žvejys supras, koks tai buvo plėšrūnas. Aš gal netgi neteisingai išsireiškiau, sakydamas „įbrėžimai“, nes galvutes braižo lydekos, o sterkai jas bado lyg su yla.
Kalbu ne apie volframinius, o švininius galvakablius ar ofsetines galvutes, ypač, jei jie nėra nauji, nuo laiko patamsėję. Galbūt tai kažkam pasirodys keista, nes „guma“ plėšrūnų dantų liko nepaliesta.
Tačiau tokia sterko kibimo maniera, jis dažnai masalą atakuoja iš priekio. Reikėtų pasakyti, jog dažniausiai šitokios žymės ant galvakablų ir galvučių būna tuomet, kai sterkai yra ne itin aktyvūs.
Kodėl sterkai „nusikrato“
Gana daug sterkų „nusikrato“ betraukiami nuo kabliuko. Ir jokio skirtumo, žuvaujate guminukus užmovę ant galvakablių ar ofsetinių galvučiu. Yra kelios priežastys, kodėl taip nutinka.
Pirmoji – atbukę kabliukai. Gali būti, jog jie išsyk buvo neaštrūs, nors dauguma kabliukų vis tiek po kurio laiko atšips, nes sterkus dažnai gaudome akmenynuose. Beje, šių plėšrūnų žabtai gana kieti.
Antroji – sterkai kimba „atbulais dantimis“, o jūs žuvaujate sunkiais galvakabliais, kurie veikia tarsi svertas. Tokiu atveju kabliukas, įsikirtęs į plėšrūno snukio priešakį, į lūpos kraštą, turi daug galimybių atsikabinti, kol sterką bandome nuvarginti ar (ir) traukiame jį iš didelio gylio.
Trečioji – ją jau minėjau, sterkai pasyvūs, kimba tarsi nenoromis, masalą atakuoja iš priekio. Apsidraudimui ant karabino kabinu papildomą kabliuką arba du kabliukus.
Gal tai atrodo neestetiškai ar primena brakonieriavimui skirtą „ežį“, tačiau minėtu atveju du iš trijų ištrauktų sterkų būna tvirčiau užsikabinę už papildomų kabliukų, o „pagrindinis“ kabliukas, aiškiai matosi, kad į žabtus ar snukio priekį įsmigo vėliau.
Kaip priversti sterką griebti masalą
Stekams kimbant pasyviai, reikėtų lengvinti galvakablius ar ofsetines galvutes. Jei dažniausiai tame telkinyje, toje vietoje žuvaujate, tarkim, su 18 g galvutėmis, tuomet derėtų bandyti naudoti 14 g ar net 12 g galvutes.
Bet net ir šiuo atveju masalus baksnojantys masalus sterkai juos mieliau čiumpa tada, kai suaktyvinam animaciją. Regis, turėtų būti priešingai, tačiau praktika rodo ką kitą. Nežinau, kodėl taip yra, galbūt suveikia elementarus plėšrūno instinktas – auka bėga, todėl ją reikia čiupti.
Jei esant geram kibimui dažnai naudoju masalo patraukinėjimo, kilnojimo techniką tik pačiu spiningu, arba mišrią, kuomet dirbu ir kotu, ir rite (guminuką pakeliu spiningo viršūne ir tuo pat metu darau dvi-tris ritės apsukas, po to ilgą pauzę), tai dabar reikalingas greitesnis masalo pravedimas.
O greitesnė guminuko animacija būna džigaunat paprasčiausiu būdu. Tai reiškia, kad viliokliui judesius suteikiu tik sukdamas ritę – viena, rečiau dvi greitos apsukos ir trumpa iki 1 s pauzė. Šitaip animuojamas masalas šokeli nuo dugno neaukštai, bet staigiai. Pirmuoju atveju jis pakiltų gerokai aukščiau ir lėčiau skęstų, gulėtų dugne ilgiau.
Beje, nesvarbu, guminukas užmautas ant galvakablio ar „čeburaškos“ kabliuko, vilioklio animaciją naudoju identišką.
Visgi skirtumą tarp ofsetinės galvutės ir galvakablio galima jausti, nes vieni guminukai geriau dirba naudojant ofsetines galvutes, kiti – kada jais animuoji su galvakabliu. Tai labiausiai lemia riperio kūnelio forma, nes kai kurie šios rūšies guminukai virsta ant šono, kuomet juos trauki su šarnyrine sistemėle, tačiau kiti priešingai – puikiai išlaiko kūno padėti ir papildomai viliojančiai vingiuoja į šonus.
Spiningaudamas tvisteriais didesnio skirtumo nematau. Kalbu apie tai, jog jie visi gerai laiko kūno padėtį. Nors kartais sterkai labiau nori „svyruojančių“ į šonus guminukų, t. y. užmautų ant „čeburaškų“ kabliukų.
Beje, jei spiningausite plaukiančiais silikoniniais viliokliais, nesvarbu, žuvelės, vėžio, kirmino ar dar kokios formos masalais, geriau naudoti ofsetines galvutes.
Vienas iš būdų priversti sterkus drąsiau kibti – dažniau keisti guminukus, siūlant plėšrūnams vis kitokių spalvų, atspalvių, modelių masalus. Kitąsyk ši taktika labai padeda, kadangi sterkai garsėja savo kaprizais, o vėlų rudenį būna ypač išrankūs.
Dar kai kas apie sterkų gaudymą
Mano galva, dabar universaliausi, labiausiai tinkami šiems plėšrūnams yra 3,0–4,5 colio guminukai. Didesni iš minėtų gali būti skirti stambiausiųjų sterkų tiksliniam viliojimui, nors ir tokie plėšrūnai kartais nieko prieš ryti smulkesnius masalus.
Visgi, darsyk pasikartosiu, antroje rudens pusėje šios rūšies rekordinio dydžio žuvys devynis kartus iš dešimties užkimba ir ant atitinkamų gabaritų guminukų.
Žuvaudamas iš valties dažniausiai naudoju 2,30–2,50 m ilgio spiningus. Gal kažkam tokie pasirodys per ilgi, nepakankamai jautrūs, bet tai priklauso nuo konkretaus spiningo modelio. Beje, ilgesni kotai patogesni varginti žuvį, mažėja „nusikratymų“ skaičius. Be to esu įpratęs žvejoti ilgais spiningais, tad dažniau pažuvavus krante, o po to įlipus į valtį, net ir tokie kotai man atrodo pernelyg trumpi.
Spiningo testas gaudant iš valties kartais pernelyg sureikšminamas. Kalbu apie tai, jog minėtiems straipsnyje galvakabliams, regis, spiningas turėtų būti maždaug iki 20 g užmetimo svorio. Bet man nekyla problemų, jei jo testas dvigubai didesnis. Na, gal kiek perlenkiau, tačiau su iki 35 g užmetimo svorio kotu gaudysiu pakankamai patogiai.
Faktas, jei tik tas spiningas yra pritaikytas džigavimui ir pakankamai jautrus. Nes dabar žūklės prekių parduotuvėse fast (greitos akcijos) kotų nors vežimu vežk, tačiau džigauti bent kiek didesnėje gelmėje ar (ir) toli metant guminukus su kai kuriais neįmanoma – visiškai nejauti masalo netgi naudodamas itin ploną pintą giją.
Parduotuvėje pamojavus tokiu spiningu rankose, atrodo, kad lyg ir viskas tvarkoje, jis yra tikrai „kietas“. Tačiau realybėje, deja, nepasiteisina fast akcijos tikrasis jautrumas.
Tad jei jau perkate pigesnius, mažiau žinomų firmų spiningus, orientuokitės į ekstra fast kategoriją. Net nekalbu apie kotus, kuriuos kas nors rekomenduos kaip universalius – tokių paprasčiausiai nebūna.
Romualdas Žilinskas
