Sterkai ir vobleriai
Jei reikėtų išrinkti geriausią masalą sterkams, net neabejoju, kad absoliuti dauguma spiningautojų balsuotų už guminuką. Visgi pastaruoju metu nemažiau blausiaakių plėšrūnų esu pagavęs vobleriais, nors, kaip pamatysite vėliau, šiems masalams yra kai kurie reikalavimai ir ne kiekvienas modelis juos atitinka.
Tiesa, kalbu apie spiningavimą mėtant masalus, nes velkiautojai veikiausiai ilgai ir nuobodžiai ginčytųsi, kuris iš šių vilioklių yra geresnis. Tuomet aš nedvejodamas pirmenybę atiduočiau vobleriams, nes guminukais velkiauju rečiau, mano požiūriu, pirmieji masalai labiau tinkami tąsymui paskui valtį.
Kita vertus, galbūt koks nors žvejys sterkus sėkmingai žvejoja vien tik blizgėmis ar strymeriais, nes jis apskritai nežuvauja kitokio tipo masalais. Beje, jei kam atrodo, kad museliavimas yra tik žuvų gaudymas nuo paviršiaus ar viduryje vandens, labai klysta. Tiesiog pas mus nėra populiaru museliauti, tarkim, sterkus ar lydekas, ieškant jų kur nors gilesnėse vietose, bet tai nereiškia, jog šios žuvys palei dugną nečiups atitinkamo muselinio vilioklio. Kaip pavyzdys, kadais vienu metu pasirodę ir porą sezonų buvę gana populiarūs „pulsuojantys“ masalai spiningautojams, kurie pagaminti jau minėto strymerio principu.
Jei lyginsime voblerius su guminukais
Kiekvienas masalas turi savu privalumų ir minusų. Jei jau lyginu guminukus su vobleriais, silikonių vilioklių pranašumas sterkų žūklėje tame, kad bet kurį guminuką galima pateikti plėšrūnui nors ir dešimties metrų gylyje ar dar giliau, nesvarbu, vilioklius mesi iš valties ar nuo kranto.
Yra ir giliai neriančių voblerių, tačiau, pasiekiančių dideles gelmes, nedaug, o ir jų modeliai dažniausiai nelabai atitinka tipinio sterkinio masalo reikalavimus. Kaip taisyklė tai bus pernelyg dideli arba (ir) per daug agresyvūs, dažniau crank, shad tipo vobleriai, kurie pagal savo formą ne itin vilioja sterkus. Tiesa, galima naudoti atitinkamas sistemėles, kuomet net ir smulkų negiliai nyrantį voblerį įmanoma panardinti giliai. Bet tai gana sudėtinga ir pas mus nepopuliari žūklė, nes kur kas paprasčiau gelmėje spiningauti guminukais.
Dar vienas silikoninių vilioklių pranašumas yra jų žaidimo pobūdis. Paprastai guminukai turi silpnai išreikštą savo animaciją, o platesnę judesių gamą šiems viliokliams suteikia pats žvejys. Pasiekus atitinkamą „kvalifikacijos“ lygį, taip pat naudojant įvairias sistemėles, nors galima apsieiti ir ne jų, įmanoma guminukus pateikti žuvims bet kokiame vandens sluoksnyje ir priversti juos žaisti pagal savo ir žvynuoyųjų pageidavimus.
Voblerio animacija ir panirimas yra riboti gamyklinio „užprogramavimo“, kuris lems šio masalo žaidimą. Kalbu, suprantama, apie voblerius su liežuvėliais. Išsireiškus vaizdžiai, jei jau modelis orientuotas šokti breiką, tai niekaip jo nepriversi atlikti baletui būdingų judesių. Tas pats liečia ir panirimo gylį – vobleris, net nepaisant plūdrumo, savo optimaliausią animaciją rodys tik traukiamas atitinkamame gylyje, kuris užrašytas to modelio specifikacijoje.
Yra skęstantieji modeliai, jais, galima bandyti manipuliuoti ir giliau nei nurodyta gamintojų. Na, bent jau stovinčiame vandenyje ir tokiais vobleriais, kurie yra mažiausiai judrūs, o tai – trumpaliežuviai minnow, jie pagal savo formą labiausiai ir priimtini sterkams. Tačiau, kaip minėjau, nebent panaudojus specialias sistemėles, nes kitu atveju pajudėjęs iš vietos tokio tipo masalas kils į viršų, kad pasiektų jam „užkoduotą“ darbinį gylį.
Beje, įdomus momentas – ar kas nors yra sužvejojęs sterką nejudančiu voblerių? Aš ne, nors gal kam ir pasisekė. Jei taip įvyko, laikyčiau tokį įvykį atsitiktinumu.
Kas keisčiausia, jog lydekų taip sužvejojau ne sykį. Tiesa, tik velkiaudamas, kuomet valtį tekdavo staigiai pasukti ir skęstantysis vobleris dėl valo lanksto guldavosi ant dugno. Ištiesinęs giją pradedi traukti masalą, o lydeka jį taip giliai apžiojusi, kad faktas – nečiupo patraukimo metu, bet griebė gulintį dugne. Neatakavo voblerio ir tada, kai jis skendo, nes tokį grobuonės manevrą būčiau pajutęs. Aš stebiuosi, kadangi vobleris padarytas iš plastiko ar medžio, čia ne kvepiantis ir pagardintas minkštas silikonas. Tačiau nenukrypsiu, kalba juk apie sterką.
Be „gyvybės ženklų“ gulinčiu dugne guminukus sterkas susigundo pakankamai dažnai. Ir net nebūtinai iškvėpintu ir turinčiu skonį silikoniniu masalu. Netgi vienas iš būdų išprovokuoti pasyvų sterką yra džigaujant ar tolygiai vedant guminuką, daryti ilgas, net iki 10 sekundžių pauzes. Jų metu šis masalas gulasi ant dugno ir nejuda, bet blausiaakiui plėšrūnui tik to ir reikia...
Yra tam tikrų žūklaviečių, kur guminukais sterkų nepažvejosi, čia galima grobuonis sugundyti nebent vobleriais. Pavyzdžiui, labai šiekštuotos vietos. Guminuką ten pravesti padugne džigaujant – jokių galimybių. O traukiamo tolygiai ar šokdinamo virš kliūčių riperio ar tvisterio sterkai nenori čiupti, bet vobleriu gundosi. Panašiai nutiks gaudant sraunumose, kitąsyk netgi ne itin stiprioje tėkmėje, kur bus akmenų, kitokių kliuvinių.
Beje, džigauti srovėje net ne visada įmanoma arba tenka naudoti labai sunkias galvutes, specialias sistemėles, kas gali turėti neigiamos įtakos guminuko animacijai. Žodžiu, upėje silikoninio masalo pravedimo galimybės labiau ribotos nei žuvaujant ežere ar tvenkinyje. Tuo atveju pagelbės vobleriai.
Aš vis užsimenu apie sterko gaudymą giliai palei dugną ir gali susidaryti įspūdis, jog šie plėšrūnai tik ten ir tesimaitina. Žinoma, kad ne, jie gali išplaukti ir į visai seklius vandenis, medžioti kur nors viduriniuose sluoksniuose ar net arčiau paviršiaus. Upės greitoje tėkmėje gaudyti sterkus riperiais ar tvisteriais tarp dugno ir paviršiaus sudėtinga, tokiomis sąlygomis kažkokio ypatingo silikoninių masalų žaidimo tikrai „neišlauši“.
Tiesą sakant, sterkai paprasčiausiai gali ignoruoti guminukus ir užsigeisti voblerių, kas dažniausiai nutinka ten, kur jie itin intensyviai žvejojami būtent silikoniniais masalais. Kiek pastebėjau, voblerių minėti grobuonys labiau nori, kuomet smarkiau suaktyvėja. Taip pat šių vilioklių dažniau pageidauja naktimis nei dieną. Beje, nepriklausomai nuo metų laiko. Nors gal visai atvėsus vandeniui visgi guminukas ežeruose, tvenkiniuose geriau ir tamsoje jau vien todėl, kad jį galima užmesti toliau nuo kranto. Kuomet gaudysite iš valties, sakyčiau, tada bus lygiosios – kaip kada, kaip kuriame vandens telkinyje...
Apie sterkams tinkamus voblerius
Upėse sterkai yra gerokai mobilesni nei stovinčiuose vandenyse, jie neplauko tokiais skaitlingais būriais. Galbūt išimtis yra Nemuno žemupys. Ieškant paros bėgyje nuolat keičiančių medžioklės vietas sterkų, vobleriai irgi turi pranašumą, jei, suprantama, spiningautojas įsigijęs įvairiai nyrančių modelių, kuriuos gali pritaikyti pagal esamas žūklės sąlygas. Šių masalų panaudojimas paprastesnis (nekalbu apie tvičingavimą ar kitokius gudresnius pravedimo būdus), jei lyginsime su silikoniniais masalais.
Sterkams priimtiniausi vobleriai yra nuo 5 iki 9 cm dydžio, geriau mažesni nei didesni. Turiu omenyje, apskritai, neatsižvelgiant į vandens telkinio tipą. Na, taip, vėlai rudenį plėšrūnai pageidauja stambesnių vilioklių, tačiau žuvaujant sterkus vobleriais ši taisyklė gali būti ignoruojama. Spiningaujant guminukais, manding, bus jau kitaip, tada didžiausi egzemplioriai pagaunami ir ant didesnių silikoninių masalų, tai gali būti net big bait serijos viliokliai. Bet tai yra mano asmeninė nuomonė, nesakau, kad ji neginčijama.
Tekančiame vandenyje vobleriams nebūtinas didelis panirimo gylis. Mano galva, optimalus yra nuo 1,2 iki 2,5 m. Nors kai kada tenka naudoti ir sekliau ar giliau neriančius modelius, čia, kaip supratote, priklausys nuo konkrečios žūklavietės.
Jei remtumėmės stereotipais, sterkai, kaip ir salačiai, labiausiai vertina minnow tipo voblerius. Iš principo tai tiesa, nors vėlgi pastaruoju metu (kalbu apie žūklę upėse) aš vis dažniau sterkų pagaunu shad tipo modeliais, kai kurie iš tų masalų netgi būna tarsi pereinamo iš shad į crank tipo.
Neatmetu varianto, kad paprasčiausiai nerandu tinkamų giliau neriančių modelių, nes tokiais vobleriais sterkus paprastai pagaunu didesniuose gyliuose, kur yra smarkoka tėkmė. Nors su shad modeliais visai sėkmingai žvejoju ir sąlyginėse seklumose, ypač naktimis, kuomet blausiaakiai plėšrūnai šiltuoju metų laiku mėgsta atplaukti medžioti šalia rėvų.
Rudeniop naktimis upėse sterkai ne taip ir retai užkimba vos keli metrai nuo kranto, tačiau ten turėtų būti bent 1,2 m gylio. Ir vėl nebūtinai griebia minnow modelius, kuo puikiausiai tinka ir kai kurie shad vobleriai. Kokie modeliai sterkams geriausi?
Tai priklausys ne tik nuo metų laiko, konkrečios upės, bet ir nuo tam tikros upės atkarpos, kadangi stipresnėje srovėje naudojami vienokie, o lėtesnėje tėkmėje – kitokie vobleriai. Daug lemia, suprantama, ir gylis. Juk orientyras yra ne pati žuvis (na, ir kas iš to, kad sterkams patinka nedideli minnow, jei tokie masalai reikiamai nenirs, nežais), bet vilioklis, kuris vienokiomis ar kitokiomis žvejybos sąlygomis dirbs maksimaliu, sterkui tinkamu režimu ir dėl to bus patrauks žuvies dėmesį. Galimas daiktas, jog tuos pačius modelius, tokių pačių ar kitokių spalvų, naudosiu dar ir gaudydamas salačius, lydekas ar kitas plėšrūnes.
Todėl voblerių asortimentas sterkas yra gerokai platesnis nei įsivaizduojate, nors, suprantama, visada atsiranda favoritų. Beje, dažniausiai sezoninių, kitąmet jie gali keistis. O tai vėl priežastis, kodėl nenoriu konkretizuoti modelių – o gal tie masalai kitąmet bus nekibūs.
Galiu pasakyti tiek, jog kai kur puikiausiai tinka, pavyzdžiui, palyginti tankaus virpėjimo sekliau ar giliau neriančios ZipBait Khamsin versijos, o kitąsyk geresni bus, tarkim, didesne amplitude judantys abiejų panirimo modifikacijų Pontoon21 Crank Jack modeliai. Jų žaidimas labai skiriasi, bet atitinkamomis sąlygomis rezultatai gali būti vienodai teigiami.
Sterkai labiausiai gundosi ryškiai dažytais vobleriais. Bent jau tada, kuomet vanduo dar ne visiškai atvėsęs. Tai bus salotiniais (šartrezas), geltonais (citrina, medus), oranžiniais (morka, apelsinas) šonais vobleriai. Nereikėtų nurašyti ir baltašonių ar baltu metalu blizgančių masalų. Jų papilvės identiškos šonams arba rausvos, oranžinės, o nugaros geriausiai mėlynos, violetinės, samanų, žalios (veikiau elektrinės) spalvos.
Dėl smulkesnių spalvinių detalių labai galvos nesuku, jos didesnę reikšmė įgis tuomet, kai išskaidrės upių vanduo ir sterkai ims labiau gundytis natūralių piešinių modeliais. Bet netgi tada visa išvardyta „egzotika“ bus pakankamai veiksminga.
Iliustravau rašinį keletu nuotraukų, kur nufotografuoti tinkami upėje nuo kranto vobleriai. Čia tam, kad matytumėte kai kuriuos dabar nupasakotus spalvinius variantus, tinkamiausių spalvinimų masalai išdėlioti ant dėžučių dangtelių. Išsyk perspėju, jog tiek fotoaparato objektyvas (priklauso nuo apšvietimo), tiek jūsų monitoriai ar išmanieji telefonai iškraipo atspalvius, nematyti kai kurių smulkesnių detalių, tarkim, blizgučių. Tačiau tai toli gražu ne visi mano sterkiniai modeliai, tokių voblerių, turiu labai daug.
Naktimis neretai „iššauna“ lašišoms ir šlakiams patinkančios spalvinės variacijos. Tuomet jau atsiranda ir juoda spalva. Gerai blizgus (labai spindintis!) baltas metalas masalų šonams ir pilvui, nėra būtinas tamsus voblerių nugarėlių kontrastas, arba nugaros susilieja su šonais ir gali būti ryškios, t. y. geltonos, salotinės, oranžinės – tokios pačios spalvos, kaip papilvė.
Veikiausiai gali susidaryti įspūdis, kad sterkams tinka kone visaip dažyti vobleriai. Išties taip nėra, jei įdėmiai skaitėte, peržiūrėjote pavyzdžius, turėjote pastebėti tam tikras spalvines tendencijas.
Romualdas Žilinskas
