Srovė ir žuvys

O ar gali įtakoti žuvų galimybes ir jų pomėgius plaukioti srovėje paros metas, vandens skaidrumas, jo temperatūra? Tai klausimai, į kuriuos pabandysiu atsakyti šiame straipsnyje.

Beje, žvejui šie klausimai turėtų rūpėti, juk pagal tai galima pasirinkti, kur ir kada geriausiai ieškoti tam tikros rūšies žvynuotųjų, pritaikyti jų gaudymui atitinkamus masalus, kad iš žūklės netektų grįžti nosį nukabinus...

Turbulencija, reoreakcija ir kita



Kažkada savo straipsniuose jau esu rašęs, kad žuvims orientuotis tėkmėje padeda tam tikri orientyrai, kurie vienaip ar kitaip veikia jų jutiminius organus. Veikiausiai taip pat žinote, kad žvynuotosios srovėje stengiasi plaukti galva į priekį, t. y. tiesiog prieš vandens srautą.

Tiesą sakant, nebūtinai jos tuo metu plaukia, tokioje padėtyje žuvys gali ilgą laiką išlikti tartum sustingusios – juda pelekai, galbūt vingiuoja uodega ar lankstosi visas žvynuotosios kūnas, bet ji pati nepajuda iš vietos. Suprantama, kad žuvys tokius judesius atlieka refleksiškai ir šis elgesys yra įgimtas, nes netgi lervučių stadijoje upėse jos plaukia ne padrikai, tačiau kryptingai prieš tėkmę.

Bet žuvų judėjimą prieš srovę labai apsunkina vandens srauto nevienalytiškumas. Yra du vandens (skysčių) tekėjimo tipai – laminarinis, arba sluoksniuotas, ir turbulentinis, arba sūkuringas.

Laminarinis (lot. lamina – plokštelė, lentelė) tekėjimas yra horizontalus vandens judėjimas tarpusavy nesimaišančiais sluoksniais. Tai įmanoma gamtoje veikiau teoriškai, kadangi šitaip tekėdama upė turėtų savo vandenis plukdyti virš dugno nuosėdų jų nepajudindama, nesutikdama jokių kliūčių, tarkim, išsikišusių akmenų, neveikiama vėjo ir panašiai, manding, kad netgi vandens nešmenys įtakoja tekėjimo pobūdį. Tačiau neteorizuosiu ir nelįsiu į mišką, kuriame galiu paklysti.

Faktiškai upės tekėjimas turbulentinis (lot. turbulentia – sumaištis), o tai reiškia, kad netvarkingas, jos tėkmėje gausu vertikalių ir horizontalių, slenkančių pasroviui sūkurių, grįžtamųjų srovių ir panašiai.

Negana to, tėkmės stiprumas irgi yra nevienodas. Kaip taisyklė paviršiuje ir palei dugną srovė būna silpnesnė, o viduriniuose sluoksniuose stipresnė, mes to plika akimi nematome, bet pajuntame žvejodami. Vėlgi tokie „silpnumai-stiprumai“ yra kintami dydžiai, kaip ir kintamos sąvokos, kas yra paviršinis, vidurinis ar priedugnio sluoksnis, tai įtakoja daugelis veiksnių. Tačiau hidrologiniu požiūriu nagrinėjant upės srautus galbūt neverta plėstis, čia jau turėtų būti atskiras rašinys, šio straipsnio tema yra labiau susijusi su žuvų biologija.

Todėl reikėtų akcentuoti, kad bet kokiu atveju žuvų jutiminiai organai puikiausiai reaguoja į tėkmės pasikeitimus ir jos pasikliauja savo instinktyvia reoreakcija (gr. rheos – srovė, tekėjimas) bei rega, šonine linija ir kitais jutiminiais organais, kurie leidžia po vandeniu skirti nejudančius bei judančius objektus.

Įdomu tai, kad rega, kurią neretai žvejai vadina ne pagalbiniu, o daugumai žvynuotųjų veikiau antriniu jutiminiu organu, srovėje yra labai svarbi. Tai rodo atlikti bandymai. Kuomet žuvis bandymų metu apakindavo, jos negalėdavo plaukti prieš tėkmę ir srovė jas paprasčiausiai nunešdavo.

Tačiau tuomet kyla klausimas, kaip žuvys plauko naktį arba esant labai prastam matomumui dėl drumzlino vandens, jei mano minėtoji reoreakcija joms tėra kaip pagalbinis refleksas padedantis išsilaikyti tėkmėje?

Vėl buvo atlikta visa eilė tyrimų, kurių metu išaiškėjo, kad kai kurių rūšių žuvims rega iš tiesų ne tokia jau svarbi, nes jos aplinkoje orientuojasi pasikliaudamos kitais jutiminiais organais, kurių pagalba sustiprina minėtą reoreakciją ir be vargo gali plaukti prieš didelę tėkmę visiškoje tamsoje.

Galbūt tai neturėtų būti labai nuostabu, nes ungurys, šamas, juo labiau – vėgėlė ar ūsorius nevengia srovės, sakyčiau, kad net mėgsta palyginti smarkią tėkmę ir maitinasi dažniau tamsiuoju paros metu nei dieną. Atkreipkite dėmesį, kad visos minėtos žvynuotųjų rūšys maisto ieško palei dugną, kur vandens srautas yra silpnesnis, o už didesnių dugno kliuvinių, grunto nelygumų srovė kone visiškai išnyksta.

Nors aš ginčyčiausi ir netgi labai smarkiai apie tai, jog tamsoje žuvys vadovaujasi „tik kitais jutiminiais organais“. Galbūt mes deramai neįvertinam tų „kitų organų“ identifikavimo galimybių, tada viską keičia iš esmės, tačiau kaip sterkas skiria naktį spalvas po vandeniu? Apčiuopomis? Ragaudamas? O kad jas identifikuoja, aš galėčiau galvą guldyti. Sterkui visiškai ne tas pats, jog masalas bus baltas, oranžinis ar žalias. Pirmuosius du mieliau čiups nei trečiąjį, taip yra ir dieną.

Arba vėgėlė. Ji juk labiau reaguoja į fluorescuojančius guminukus nei į nešviečiančius. Ir tai – joks žvejų įsitikinimas, tai šimtus kartų patikrinta praktiškai.

Tai visgi rega žuvims svarbi ar nelabai?



Tačiau šapalas, strepetys, upėtakis ar kiršlys tamsią naktį, nors ir bus srovėje, tačiau pasirinks gerokai silpnesnę tėkmę nei dieną, t. y. šios žuvys paliks srauniausias upės vietas ir glausis, kur nors šalia pagrindinės tėkmės, rėvų pakraščiuose, užrėviuose ir panašiai.

Nustatyta, jog priklausoma nuo apšviestumo lygio, atskiroms žuvų rūšims labai smarkiai kinta maksimali (kritinė) srovės stiprumo pajautimo riba, jos tampa tarsi dezorientuotos. Norima pasakyti, kad kai kurios žvynuotosios aklinoje tamsoje arba staiga apakintos ryškios šviesos, populiariai kalbant, gali paprasčiausiai pervertinti savo jėgas atsispirti stipriam vandens srautui, kadangi, priklausomai nuo rūšies, amžiaus, netgi fizinio stovio žuvų pajėgumas yra skirtingas.

Žvejybiniu požiūriu tai gana akivaizdu. Tarkim, jei meškeriojate tik brėkštant ir kimba, pavyzdžiui, šapalai, bet staiga iš už pakrantės medžių išlenda skaisti saulė, viskas aplink nušvinta, kas tuomet atsitinka? Faktas, kad kibimas kuriam laikui liaujasi. Jis galbūt atsinaujina vėl, bet po kažkurio laiko.

Tas pats bus, kuomet apniukusią dieną greitai išgiedrės arba priešingai – esant giedrai ant saulės užslinks labai tamsus audros debesis. Debesuota diena (mes sakome „saulė pro debesis“) būna viena iš palankiausių žvejojant, bet taip veikiausiai todėl, kad apšvietimo pokyčiai nėra tokie kardinalūs, jie ilgesnį laiką kartojasi, todėl žuvys tarsi prie to adaptuojasi.

Tačiau reoreakcija bet kokiu atveju visiškai neišnyksta, tad žvynuotosios gali plaukioti tėkmėje, kuri nedaug didesnė už minimalią srovės stiprumo ribą. Minimali riba daugeliui žuvų rūšių, net ir nelabai mėgstančių tėkmę, yra daugiau ar mažiau vienoda. Ta prasme, kad žvynuotosios puikiai skiria stovintį vandenį nuo bent kažkiek tekančio.

Beje, paros metas gali būti ne toks reikšmingas, jei diena yra apniukusi, o naktis – šviesi. Taip pat apšvietimo lygis gali smarkiai kisti priklausomai nuo vandens skaidrumo. Po smarkių liūčių dienos metu srovėje besimaitinančios žuvys patraukia arčiau krantų ne tik todėl, kad po lietaus čia galima rasti daugiau maisto, bet ir dėl to, kad staiga pagreitėjo ir susidrumstė vanduo, kas joms trukdo orientuotis tėkmėje. Tuo metu šios žvynuotosios kyla į dar aukštesnius vandens sluoksnius, kadangi čia yra daugiau šviesos.

Tad visgi rega žuvims svarbi, o tai jau prieštarauja kai kurioms anksčiau išsakytoms mokslininkų mintims, kurias jie patys čia pat paneigia, mano minėti pavyzdžiai šį faktą irgi įrodo. Nors apsiribosiu kita išvada – rega žuvims svarbi, bet ne visoms jų rūšims ir ne visada.

Kas dar įtakoja žuvų savijautą tėkmėje



Bet kuri nusilpusi nuo ligų, sužeista, beje, ir ką tik nukabinta nuo kabliuko bei paleista į vandenį žvynuotoji prasčiau orientuojasi aplinkoje. Tą patį galima pasakyti apie žuvis, kuomet temperatūra yra žymiai mažesnė nei ta, kuri konkrečiai žuvų rūšiai būna optimali norint komfortiškiausiai jaustis vandenyje, apie tai irgi esu rašęs atskirą straipsnį.

Reiškia, kad tokios žvynuotosios stengsis vengti labai stiprios tėkmės, net jei sraunumose joms yra „užprogramuota“ plaukioti nuo pat gimimo. Šį faktą galima susieti su tuo, kad ankstyvą pavasarį (žema vandens temperatūra, drumstos upės) jos laikosi lėtesnėje tėkmėje nei įprasta. Beje, apsunkusioms nuo ikrų patelėms irgi sumažėja maksimali srovės stiprumo riba, nes padidėja jų kūno masės ir raumenų santykis. Mėgstančios šiltesnį, nors ir sraunų vandenį žuvys (šapalai, salačiai, meknės) rudeniop irgi traukiasi į mažiau sraunias vietas, nes krenta vandens temperatūra.

Pernelyg aukšta vandens temperatūra ir deguonies stygius taip pat neigiamai veikia žuvų atsparumą stipriai srovei. Tačiau esant karštai vasarai srovėje yra daugiau ištirpusio deguonies, o ir vanduo sraunumose būna vėsesnis. Todėl tokiomis sąlygomis į greitesnę tėkmę pasitraukia net ir tos žvynuotosios, kurios paprastai mėgsta lėtai tekantį ar stovintį vandenį.

Suaugusių žuvų maksimali srovės stiprumo riba visada bus didesnė nei jauniklių. Taip yra dėl jau minėto dalyko – jų didesnė raumenų masė, ir dar todėl, kad pilnai subrendusių žvynuotųjų rega geresnė nei vis dar beaugančių žuvų. Įdomu tai, jog kuo stambesnė žuvis, tuo didesnę srovę ji gali įveikti ir normaliai jaustis esant prastesniam apšvietimui.

Tiesa, pastarasis faktas liečia dieną aktyvias žuvų rūšis. Visgi tai nereiškia, kad rekordinių gabaritų ūsorių ar šapalą pagausite tik ten, kur tėkmė bus smarkiausia. Tačiau smulkmės didžiausiose sraunumose vargu ar rasite.

Didžiausi salačiai, šapalai, meknės užkimba anksti ryte ar vakare – jūs praktiškai įsitikinote tuo ne kartą. Kodėl taip nutinka irgi bandžiau išdėstyti šiame straipsnyje.

Romualdas Žilinskas