Spiningavimas su paternoster sistemėle. Konstrukcija ir traukimo technika
Prabundu, už lango – tikra žiema, sniego priversta. Naktį jau smarkiau šaleno, tačiau dar prieš tris dienas laimę bandžiau Kauno mariose, įsibridęs ir mėtydamas guminukus paternoster sistemėle. O vakar vėlų vakarą kaimynas Nemune bene 4 kg šapalą ištraukė, specialiai net nuotrauką prie šio straipsnio įdėjau...
Tiesa, pagavo šapalą vobleriu. Todėl noriu pasakyti, jog atviro vandens sezonas dar nesibaigęs, dar galima spiningauti, velkiauti ir... sužvejoti visai padorų laimikį. O ir man derėtų pabaigti šį straipsnių ciklą.
Šaltame vandenyje visos žuvys koncentruojasi apatiniuose vandens sluoksniuose, faktiškai jos tūno visai prie pat dugno ir giliausiose vandens telkinių vietose. Pirmame straipsnyje šia tema aprašytas spiningavimas su paternoster sistemėle parankus tuo, kad galima pateikti ešeriui, lydekai ar sterkui guminuką prie pat nosies, juolab ir tas masalas atrodys kaip maža apsnūdusi žuvelė.
Tačiau apie traukimo techniką papasakosiu truputį vėliau, dabar dar grįžkime prie sistemėlės konstravimo. Pradėkime nuo viršutinės jos dalies.
Pavadėlio reikšmė
Paternoster sistemėlėje pavadėlio ilgis gali būti labai įvairus. Kai kurie žvejai naudoja visiškai trumpus pavadėlius – ne ilgesnius nei 20 cm arba net riša kabliuką ar du, tris kabliukus tiesiog prie pagrindinio valo. Tai labiau būdinga gaudant stovinčiuose vandens telkiniuose arba ten, kur yra lėta srovė. Bent jau man tokie variantai ten būdavo geresni.
Tačiau spiningaujant smarkioje tėkmėje jau naudodavau ir pusės metro pasaitėlius. Ir tai nebūtinai gaudant šapalus ar ūsorius, ilgesni pavadėliai pasiteisindavo sraunesnėse upių vietose ir viliojant ešerius, sterkus.
Ilgesnis pavadėlis turi vieną esminį privalumą – jis ne taip varžo paskui save tempiamą masalą ir tvisteris arba riperis gali vinguriuoti ne tik uodegėle, bet ir šiek kiek judinti į šonus kūnelį. Aš matau savotišką analogą, kuomet džigauji įprastu galvakabliu (mūsų atveju tai būtų labai trumpas pavadėlis) ir ofsetine galvute (ilgas pavadėlis).
Kita vertus, ilgas pavadėlis leidžia labiau varijuoti traukimo tempu, tada masalas gali plaukti greičiau ir lėčiau, didesniu diapazonu galima keisti vilioklio traukimo horizontus. Kai ešeriai kimba gerai, tai gal ir nelabai aktualu, bet kada jie būna vangūs, tokie dalykai gali turėti lemiamą reikšmę.
Kaip, beje, ir valo skersmuo, nes labai stora ir standi pavadėlio gija trukdo visapusiškai judėti masalui, ji slopina tvisterio, riperio darbą ir tuomet gali virpėti tik guminuko uodegėlė ar jos dalis.
Pavadėlį su pagrindiniu valu galima jungti keturiais būdais:
1. Naudojame trišakį suktuką. Ne pats geriausias variantas, kada naudojame mažus masalus, jis daugiau pasiteisina tėkmėje, kai ant kabliuko mauname ne mažesnius nei 2 colių guminukus, gaudome su storesniais valais;
2. Ant pagrindinio valo darome kilpą, prie jos tvirtiname paprastą suktuką, o prie suktuko rišame pavadėlį. Galima pavadėlį jungti su karabinu ir jį įsegti į suktuką, iš anksto pasiruošti kelių ilgių pavadėlius. Visgi karabinas bus bereikalinga apkrova, už jo gali kliūti žolės, todėl, mano manymu, geriau tiesiog pririšti;
3. Senas, bet vis rečiau naudojamas pavadėlio ir pagrindinio valo „sukabinimas“ kilpa į kilpą. Patogus žuvaujant labai pasyvias žuvis plonais valais, bet plona gija greičiau ir susimazgo. Smarkesnėje tėkmėje neparanku, nes, kaip sakiau, ilgesnis pavadėlis gali susipainioti;
4. Kabliuką pririšame prie pagrindinio valo drop shot manieroje, kada nėra jokio pavadėlio. Geras variantas tada, kai tenka ne tik paprastai traukti sistemėlę, bet ir bandyti virpinti spiningo galiuką, tai pravartu, kai masalas – vabzdžių lervų imitacijos. Visgi nuo taip pririšto kabliuko nusipurto daugiau žuvų, ypač ešerių. Iš šių keturių variantų aš renkuosi antrąjį, bet nenaudoju karabino.
Ofsetinis ar paprastas kabliukas?
Ar didelis skirtumas tarp ofsetinio ir paprasto kabliuko? Ofsetinis kabliukas gerai ten, kur yra žolių, kliuvinių, akmenų – jo gylys paslėptas vilioklyje ir masalas mažiau kliūva. Tačiau tas pats ofsetinis kabliukas, ko niekada niekas nemini, turi ir vieną esminę ydą – jei jį įbesime į masalą ne itin lygiai vilioklio išilginei kūno ašiai, tada guminukas plauks šonu. O ir apskritai dalis riperių bei tvisterių (išimtis yra dauguma vabzdžių imitacijų), net ir idealiai lygiai užnėrus juos ant ofsetinio kabliuko, gali plaukti virsdami ant šono. Taip nutinka dėl ofsetinio kabliuko atsikišusio linkio, kuris styro išorėje masalo. Aišku, kuomet šitoks kabliukas pririštas be pavadėlio, tada jau kita kalba...
Paprastas ilgakotis kabliukas gaudant su paternoster, mano nuomone, bus geresnis, nors tėkmėje ir su juo kai kurių masalų virtimo ant pasitaiko. Beje, yra specialių paprastų kabliukų, kurie pritaikyti verti silikoniniams masalams, jie turi ant kotelių užkarpėles, kad riperis ar tvisteris nenusmuktų.
Taip pat geri ir ilgakočiai kabliukai, kurie skirti mauti naktiniams sliekams – jie irgi būna su užkarpėlėmis. Tokie yra, pavyzdžiui, Cobra Baitholder kabliukai. Galiausiai – tiks iš bėdos ir be užkarpėlių kabliukai, svarbu kotelis būtų ilgesnis.
Dar vienas ofsetinio kabliuko minusas. Jis veriamas į masalą taip, kad guminuko kūnelyje lieka nedidelė dalis kotelio. Kuomet žuvys kimba aktyviai, jos paprasčiausiai suplėšo guminuką ties kabliuko įvėrimo vieta. Su paprastu kabliuku taip nenutinka, nes masalo kūnelyje yra įvertas visas kabliuko kotelis.
Tiesą sakant, aš neretai paternoster sistemėlėje naudoju dar ir galvakablius. Jie labai lengvi, tai netgi ne galvakabliai, o su dideliais kabliukais, kurie turi ilgus kotelius, alavinės avižėlės. Jomis paprastai žvejai gaudo pavasarį šapalus batonu arba dugninėms, žuvaudami plūdinėms vietoje kabliukų riša žiobrių žūklėje. Šių avižėlių privalumas – traukiamas ant ilgo pavadėlio paternoster sistemėlėje masalas su tokiu „galvakabliu“ juda lygiai ir nevirsta ant šono.
Svareliai ir visa kita
Atstumas tarp svarelio ir pavadėlio įtakoja kibimą. Sakyčiau, kad neretai net labai juntamai. Tai siejama ir su pavadėlio ilgiu. Atstumą tarp svarelio ir pavadėlio bei pavadėlio ilgį reikėtų derinti atsižvelgiant į kiekvieną vandens telkinį ar net į atskiras žūklavietes, nes tų valo atkarpų ilgių santykį lemia dugno struktūra.
Žolėtame ir minkštame dugne svarelis ir dalis virš jo esančio valo prasmenga, apsineša dugno šiukšlėmis, todėl pavadėlį reikėtų pakelti aukščiau, o sistemėlę traukti be didelių pertraukų. Kietame dugne atstumą tarp svarelio ir pavadėlio galima netgi sumažinti. Kita vertus, tie patys ešeriai kitąsyk nori aukščiau dugno pravedamo masalo, todėl tenka didinti atstumą nuo svarelio iki pavadėlio.
Spiningaudamas paternoster dažniausiai naudoju pavyzdyje parodytus svarelius, nors ne visi jie tam idealiai tinka – turi savų privalumų bei trūkumų. Visgi rodau tuos, kurie, mano manymu, savo teigiamomis savybėmis nusveria neigiamas.
Kad nereikėtų kiekvienąsyk perrišti sistemėlės, naudokite specialius gramzdus, kurie pagaminti taip, kad prisispaudžia prie valo ir svarelius galima pakelti bei nuleisti neraišiojant. Paskui svarelį plevėsuojantis valo galas netrukdo, nebaido žuvų, nekliūva.
Minusas – ne visi jie būna su suktukais, kas greitoje tėkmėje negerai, nes gali painiotis valas, kitąsyk netenkina šių svarelių formos. Vieni geresnių yra Balzer Drop Shot Long tokio tipo gramzdas.
Jei žuvausite su paprastais dugnininkams skirtais svareliais, juos rinkitės lašo arba ištęsto lašo formos, suprantama tuos, kurie yra su suktukais. Kad nereikėtų nuolat raišioti iš naujo sistemėlės, kuomet norima atitaikyti optimalaus svorio gramzdą, pagrindinio valo gali riškite karabiną ir svarelius galima bus paprasčiausiai prisegti.
Kai kas naudoja šrato formos svarelius, nes mano, kad jie geriausiai užsimeta ir yra stabiliausi tėkmėje. Nieko panašaus – pagal visus fizikos dėsnius būtent lašo formos svareliai skrieja toliausiai, mažiausiai paveikūs vandens srautui. Bet didžiausias jų privalumas – toli skriedami „lašai“ nesivarto, nesisuka apie savo ašį, ką dažnai daro šrato formos gramzdai. Jei pastaruosius meti ne itin toli, to net nepastebi, nes vartymasis gana minimalus, bet sviedžiant dideliu atstumu yra galimybė, kad pavadėlis dėl šios priežasties susipainios.
Lašo, o ypač ištęsto lašo formos svareliai mažiausiai kabinsis už kliuvinių, juk mums nereikia, kaip gaudant dugnine, kad gramzdas stovėtų lyg įkaltas. Jie atmuš akmenis, grunto pakilimus ir traukiami slinks tolygiai.
Beje, neblogai pasiteisino ir specialūs jig rig sistemėlei skirti svareliai, jie tikrai verti dėmesio, ypač, kai tenka spiningauti akmenynuose. Beje, tokių svarelių būna įvairių formų, tačiau visos kaip taisyklė yra daugiau ar mažiau ištęstos. Deja, vėlgi – ne visi šio tipo svareliai turi suktukus. Nors, aišku, galima prie pagrindinio valo pririšti ne tik karabiną, kaip siūliau, tačiau karabiną kartu su suktuku, tokių komplektų žūklės prekių parduotuvėse į valias...
Svarelio masę parenkame kuo mažesnę atsižvelgdami į esamas sąlygas. Naudojant lengvesnį gramzdą bus galima geriau jausti kibimą.
Visgi kartais bet kokios formos svarelis užstringa dugne. Gaudant tokiose vietose reikėtų apsidrausti, kad netyčia gerokai aukščiau sistemėlės nenutrūktų pagrindinis valas. Taip neatsitiks, jei svarelį prie jo pririšime plonesniu ir silpnesniu valu (paprastu arba pintu).
Labai klampiame dugne naudojami taip pat specialūs svareliai, kurie yra sujungti su stangriais plastikiniais šiaudeliais (savotiški prailgintojai, virš kurių yra suktukas) arba būna vientiso švino „lazdelės“. Tokie gramzdai nestringa tarp žolių, dumble, traukiami atsistoja pusiau vertikaliai ir iškelia valą virš kliuvinių.
Apie paternoster sistemėlės traukimą galiu pasakyti vos kelis sakinius. Taip spiningaujant galima įjungti „tinginio režimą“ ir užmetus masalą tiesiog tolygiai lėtai sukti ritę. Ir tai bene populiariausias variantas, nes jis yra visai neprastas, ypač šiuo metų laiku. Galima sistemėlę vesti greitai, tai paranku tada, kai ešeriai itin aktyvūs. Taip pat traukiama su įvairaus ilgio pauzėmis, kurios irgi pasiteisina tuomet, kai žuvys pasyvios.
Sudėtingiausias silikoninių masalų traukimas – vedant sistemėlę virpinti, trumpais judesiais trūkčioti spiningo viršūnėle. Tai jau bus „auštasis pilotažas“, kurį galima atlikti su pirmame straipsnyje minėtais ultralight ar mažesnio testo trumpesniais light spiningais, plonesniu pintu valu. Bet yra ir dar viena sąlyga – pavadėlis privalo būti trumpas arba kabliukas tvirtinamas prie pagrindinio valo tiesiogiai.
Naudojant paternoster sistemėle įmanoma žuvauti su visais spiningavimui skirtais masalais – tiks vobleriai, mažos vartiklės, netgi sukriukės. Žinoma, jų jau neišvirpinsi, kaip ką tik rašiau, bet tolygiame traukime arba vedant su pauzėmis šie viliokliai dirbs puikiausiai.
Beje, aš netgi bandžiau muselininkų surištas museles, kuriomis jie museliauja, taip pat poledinėje žūklėje naudojamas museles – irgi tinka, ešeriai tokių masalų neatsisakė.
Romualdas Žilinskas
