Šis bei tas apie prestižines rites
Pirmame rašinyje daugiausiai akcentavau pigių ričių problemas. Tačiau kartais subyra ir prestižiniai modeliai, nes nieko nėra amžino. Juo labiau, kada daiktas netausojamas, jo priežiūra menka.
Tęsiant straipsnį šia tema veikiausiai reikėtų pasakyti, kad kiekvienas žvejys perka žvejybinę įrangą pagal savo išgales, atsižvelgdamas į poreikius, į tai, kiek laiko jis žuvauja, kokiose vandens telkiniuose ir kokias žuvis gaudo, kokius žūklės būdus propaguoja. Todėl nesiūlau pirkti tik brangias ar tik pigias rites – tai nusprendžia patys meškeriotojai.
Antrąsyk dviračio neišrasi
Brangiose ritėse praktiškai visada yra įtaisytas sliekinis mechanizmas, o jis ritę daro gerokai tvirtesnę, patvaresnę, patikimesnę. Tarkim, visose Shimano neinercinėse ritėse, kurios kainuoja ne mažiau nei 120 eurų jau yra sliekinis mechanizmas, Ryobi ritėse jis įtaisytas tuose modeliuose, kurie kainuoja 80 eurų ir brangiau.
Kalbu apytikriai, nes jokios naudos nebūtų, jei minėčiau kažkokius konkrečius modelius, kadangi jų kainos skirsis priklausomai nuo pardavėjų. Juo labiau, kad prekyboje nuolatos atsiranda naujų ričių, kitąsyk patobulinami ankstesnieji modeliai – pavadinimas išlieka, tačiau gaminamos tobulesnės tų ričių versijos.
Galima pamanyti, kad neinercinės ritės yra tartum dvynės ir jų detalės, mazgai labai panašūs. Iš pirmo žvilgsnio, kuomet išardysite rites, gal taip ir pasirodys. Tiesa, mechanizmo principas yra toks pats, jei lyginsime apskritai, tačiau kiekvienoje ritėje (turiu omenyje modelį) panaudota kažkas, ko kitoje visiškai nėra arba yra kitaip.
Esmė tame, jog kiekviena firma būna užpatentavusi savo rites ir kopijuoti jų negalima. Todėl imamasi gudrybių – kažkas konstrukcijoje, tegul ir labai minimaliai, pakeičiama. Tarkim, kai kurių detalių dydžiai mažinami arba didinami, bandoma ką nors padaryti originalaus. Žodžiu, laikomasi principo, kad dviračio čia neišrasi, tačiau bent jau vieną stipiną pakeisti galima.
Vienas iš geriausių pavyzdžių būtų Daiwa ritės, kuriose bene daugiausiai nestandartinių detalių, kurių sunku gauti. Aš taip kalbu ne kaip specialistas, o veikiau kaip besikreipiantis į specialistus, kurie man paaiškina susidariusias ričių taisymu problemas. Ypač sunku rasti guolių, kadangi kitokias detales meistrai neretai išsitekina ir patys.
Veikiausiai taip gamintojas bando apsisaugoti nuo kopijų gamybos ir fiksuotą partiją guoliukų užsako tik atitinkamam ričių skaičiui, sunku man apie tai spręsti. Beje, Shimano ričių guolių galima laisvai gauti guolių parduotuvėse. Gal ne visose, gal ne visokių, bet, kaip man pasakojo ričių taisymo meistrai, jų būna.
Labai dažnai išskirtinį dėmesį pirkdami rites žvejai skiria guolių skaičiui. Čia galioja tokia nuomonė – kuo daugiau guolių, tuo geresnė yra ritė. Paprastai prekybininkai tuo naudojasi ir kaip taisyklė, kuo daugiau guolių turi modelis, tuo jis būna brangesnis.
Šykštus moka du kartus
Tačiau guolis nelygus guoliui. Pavyzdžiui, Shimano ričių gamintojai į visas be išimties savo rites deda rutulinius nerūdijančio plieno guolius. O tai jau tikrai kokybiškos detalės. Originalūs Abu Garcia ir Mitchell modeliai taip pat yra su tokiais guoliais. Sakau „originalūs“, kadangi papuola ir klastočių.
Tiesa, pastarosios ritės pas mus buvo gana populiarios anksčiau, turėjau jų bent po keletą modelių. Tačiau pastaruoju metu šių firmų ritės prarado savo pozicijas. Jei remsiuosi informacija „viena boba sakė“, tuomet ir aš pasakysiu, kad konkurencinės firmos kokybės ir kainos santykį pirkėjams padarė patrauklesnį. Jei kalbėsiu nuo savęs, turbūt prasitarsiu, kad Abu Garcia ir Mitchell ričių pas mus dabar mažiau atveža prekybininkai. Kodėl? Jų reikėtų klausti, manding, tai ir susiję su pirmąja priežastimi.
Man asmeniškai brangesni Abu Garcia ir Mitchell modeliai labai patiko, nors kainos išties „užkeltos“, bet prieš daugiau nei dešimtmetį, kada šių firmų ritės buvo populiarumo pike. Tad geriau kalbėsiu apie tai, kas yra dabar.
Beje, įspėsiu dėl vieno dalyko, kuris susijęs su praeitimi. Net ir šiuo metu galima rasti skelbimų, kur žvejai parduoda senus ričių modelius su užrašais „Naujos, beveik naujos gerame stovyje“. Tada sekama „pasaka“ apie tai, kad kažkieno tėvas ar senelis nusipirko, tačiau dorai nė nespėjo pažuvauti, nes išėjo anapilin, arba sugalvojama panaši istorija.
Gal taip ir nutiko, gal ne, tačiau yra vienas niuansas – kažkada kinų manufaktūros buvo prigaminusios Okuma ir Daiwa ričių padirbinių, jų netgi prieš kokius penkiolika metų galėjome nusipirkti kur nors turgeliuose arba rajono žūklės prekių parduotuvėse. Lyg ir geri, žinomi modeliai, bet kainos nerealiai mažos. Vizualiai neatskirsi nuo originalų, tai gali pamatyti tik specialistai. Arba vėliau jau įsigiję tokias rites žvejai, nes ritės byrėdavo po kelių mėnesių.
Čia aš apie tai, kad neatmeskime galimybės, jog kažkas jų kadais atsigabenęs vis dar turi ir dabar. Ir apskritai pirkti naudotą ritę iš nepažįstamų žmonių yra rizikinga, nes galbūt ji sutaisyta tik „tam kartui“, ko pardavėjas tikrai nepasakys. Tai liečia ir naudotus echolotus, variklius, viską, kas susiję su mechanika ar elektronika. Kas kita meškerykotis arba vobleris...
Nesu tikras, bet manau, kad net ir firmos gamintojos elgiasi taip pat, kaip ir individualūs kokių nors gaminių užsakovai perkantys prekes Kinijoje. Kinas pasiūlys tokį patį daiktą už kelias kainas – rinkis, kurį nori ir tavo pageidavimas bus išpildytas. Tad jei firma tokias pačias rites užsakys už mažesnę kainą, nors galima už brangiau, tai reiškia, jog ritėse bus panaudotos prastesnės kokybės medžiagos. Nesvarbu, kad vizualiai tie gaminiai nesiskirs, bet jais naudojantis skirtumą bent jau po kurio laiko pajusite.
Nenorėčiau kažkam daryti antireklamos, bet pasakysiu vieną faktą. Kai kurių ričių, o jų turiu ne vieną, nors jos ir skirtingų firmų, galima keisti būgnelius tarpusavyje, jei modelis to paties dydžio. Tačiau ričių kainos skiriasi bent pusantro karto. Net vizualiai jos visiškai nepanašios. Ką tai sako? Veikiausiai tai, jog šios ritės „iškeptos“ tose pačiose gamyklose, jų konstrukcija yra identiška, skiriasi tik apipavidalinimas ir pavadinimai. O apie detalių kokybę reikėtų klausti specialistų.
Kita vertus, tai gana neblogos ritės, jei jau jų turiu ne vieną. Tačiau pabandykite nuimti būgnelius, pavyzdžiui, nuo Daiwa ir perdėti juos ant Shimano ričių arba priešingai. Matau, kaip skaitytojai juokiasi...
Apie guolius, pavargusius žvejus ir sūrų vandenį
Grįšiu prie guolių temos. Atrodo smulkmena, bet net šratelių skaičius guolyje gali lemti ritės kokybę. Jei metalinių rutuliukų tokio paties dydžio guoliuke bus mažiau (jie atitinkamai truputį didesni), tai toks guolis jau bus prastesnis ir greičiau subyrės.
Kaip pasakojo rites remontuojantys meistrai, į ritę galima sukišti 15–16 guolių ir visi jie bus įdėti ne veltui, t. y. ne tik dėl skaičiaus ir didesnės kainos. Kai kuriuose mazguose galima vietoje vieno guolio įdėti du. Ar tai geriau? Priklauso nuo jų kokybės. Jei du guoliai labai prasti, tai gal tada geriau vienas, bet tikrai kokybiškas. Tačiau du prasti geriau nei vienas prastas, kaip ir du geri yra geriau nei vienas geras. Bet kokiu atveju guolis bus geriau nei įvorė, todėl jų panaudojimas ritėse yra išties prasmingas.
Neinercinės ritės priežiūra priklauso nuo to, kiek dažnai ja žvejojate. Tarkim, meškeriojate vos kartą į savaitę. Ritė tokiu atveju nepatiria labai didelių apkrovų, todėl pakanka baigiantis sezonui ją išardyti ir gerai sutepti. Bet jei bežuvaujant į ritę pateko drėgmės, tuomet būtinai grįžę į namus ją sausai išvalykite ir vėl sutepkite kiekvieną detalę atskirai.
Tačiau reikėtų įspėti, kad kai kurie tepalai savyje išlaiko drėgmę. Nepatariama tepti labai tirštu tepalu, tačiau negerai ir pernelyg skystas – reikia vidutiniškai klampaus. Jei į savaitę žvejojate vidutiniškai du kartus ir daugiau, jau pageidautina ritę tepti du kartus per sezoną, jei rečiau, kaip ir sakiau, pakanka ir vieno sykio. Čia kalbu apie minimumus, nes per dažno ritės tepimo nebūna.
Porą žodžių reikėtų tarti apie ričių svorius. Dabar visi nori kuo lengvesnių meškerykočių ir labai lengvų ričių. Ar naujosios kartos meškeriotojai pernelyg greitai pervargsta bežvejodami, ar tas lengvumas yra tam, kad būtų didesnis komfortas, geresnis jautrumas su masalu, sudėtinga man spręsti. Tačiau itin lengva ritė, jei ji išties kokybiška, kainuoja daug.
Bet gali būti, kad sunki ritė, nors ir kainuos mažiau, bet laikys gerokai ilgiau. Viskas labai paprasta – gaminant detalėse, korpuse panaudota daugiau ir tvirtesnių metalų. Šiuo metu jį keičia įvairūs plastikai, naudojama daug grafito, tačiau visi šie pakaitalai, jei yra tvirti ne popieriuje, bus ir labai brangūs.
Veikiausiai matėte neinercinių ričių, kurios skirtos žūklei jūroje, jos – vienos brangesnių. Tose ritėse korpusas paprastai yra itin sandarus ir padengtas storu nikelio sluoksniu, neva detalės padarytos iš tokių medžiagų, kurios visiškai atsparios sūriam vandeniui, ir panašiai.
Deja, visa ta reklaminė „litanija“ realybėje neretai nepasitvirtina. Jei sūrus vanduo paklius po apsauginiu sluoksniu, jis gali pažeisti ritės korpusą, „suėsti“ kai kurias detales. Todėl po po žūklės jūroje, nesvarbu kokia rite – specializuota ar ne, reikia ją gerai nuplauti gėlu vandeniu, kad neliktų jokių druskų, o po to dar ir išdžiovinti.
Žvejai kartais skundžiasi, kad nuo ritės nusivyniojęs valas susisuka. Viena iš priežasčių, į ką jie retai kreipia dėmesį, yra ritės ir galinio meškerykočio žiedelio padėtis. Nuo ritės būgnelio nueinantis valas turi lįsti tiesiai į žiedelio ertmę, o ne atsimušti į jį kampu. Tai, beje, gali turėti labai didelės įtakos ir užmetimo nuotoliui.
Todėl ne kiekviena ritė tinka bet kokiam meškerykočiui ir atvirkščiai...
Romualdas Žilinskas
