Šiek tiek kitaip apie karšių jaukinimą

Ir tas emocijas dar labiau padidina ne vien voratinklio storio monofilamentinė gija (toks valas juk neišlaiko nė kilogramo svorio), tačiau ir siaura eketė, pro kurią niekaip netilps poros kilogramų ar juo labiau svaresnis plačiašonis. Gerai, jei šalia yra draugas, kuris padės „sudvejinti“ eketę. O jei ne, tuomet sudie, laimiki. Kiek sykių man taip yra nutikę, jau nė nesuskaičiuosiu...

Aišku, taip būna, kuomet ši žuvis užkimba atsitiktinai beviliojant ešerius ar kuojas, nes nuolatos gaudantys karšius žvejai apsidraudžia ir išsyk lede pasidaro atitinkamo pločio eketes. Faktas, platesnei eketei išgręžti reikia ir daugiau jėgos. Tačiau karšių žūklė sėsli, todėl, ačiū Dievui, netenka lakstyti kaip ešeriaujant po visą tvenkinį ar ežerą ir nevirbinti lede kas keli metrai po skylę.

Perlinių kruopų „kilimas“

Tačiau žūklė sėsli tiems, kurie žino vietas arba bent jau daugmaž orientuojasi, kokiame gylyje, kur bent daugmaž būsimo laimikio ieškoti. Kitaip bus nemažai vargo karšius surasti. Juk teks jaukinti ir galbūt žvejo beriamas jaukas atiteks tik kuojoms ir plakiams, o gal ir visai niekam. Tada labai blogai, kaip ir netinkamas prievilas, kurio žuvys nesuėda – juk jaukas net šaltame vandenyje genda ir teršia telkinį. Ten, kur prievilo primesta be saiko, o juk žiemą žvynuotosios ne tokios ėdrios, atsitinka irgi tas pats.

Žinau atvejį, nors tai nutiko vasarą, kuomet Nemune prie žvejų pastatytų dambų gerai kibusios žuvys staiga tarsi išgaravo. Beje, būtent karšiai ten ir buvo pagrindinis laimikis. Vietiniai meškeriotojai, kaip įpratę, ir toliau jaukino šalia savo dambų. Sakyčiau, kad netgi dar daugiau nei lig tol. Bet žvynuotosios vis tiek nenorėjo ragauti masalų.

Vienam iš nuolat ten žuvaujančių vyrų kilo mintis panerti ir pažiūrėti, kas dedasi dugne – pasitaikė tada sausa vasara, vandens lygis neaukštas, upė išskaidrėjusi, o tas žvejys geras plaukikas. Ir kaip manot, ką jis pamatė?

Ogi „kilimą“ iš žaliais dumbliais apaugusių prarūgusių perlinių kruopų. Nesistebiu, nes jauko pagrindą sudarė būtent šios namuose iššutintos kruopos ir pylė jas meškeriotojai kibirais. Beje, upėje vanduo juk tekantis, nesvarbu, kad dambos pastatytos. Tad įsivaizduokit, kas būtų kokiame nors nedideliame dumblėtame ežerėlyje...

Tikrai neatkalbinėju, kad nejaukintumėte, jokiu būdu. Aš pats karšiams vasarą pilu, kaip ir tie meškeriotojai, kibirą ar net daugiau jauko. Visgi masinimas gana subtilus dalykas, negalima prievilo mesti į vandenį bet kaip, bet kur ir bet kokį, štai ką norėjau pasakyti.

Tačiau grįžkime prie poledinės žūklės, kur karšiams pakanka gal tik penktadalio vasarinės jauko „dozės“. Tiesą sakant, netgi reikia.

Nė metro į šalį

Menu, sykį pakvietė panevėžiečiai meškeriotojai mane ir dar porą Kauno žvejų žiemą pakaršiauti Dubulių tvenkinyje. Išsyk įspėjo, kad jauko nesivežtume, nes jie karšius jaukina savuoju, pagamintu pagal specialų receptą, žino, kur tą prievilą reikia žuvims patiekti. Ir taip pasikeisdami daro visą žiemą. Todėl, pasak panevėžiečių, laimikis bus garantuotas. Snigs, lis ar saulė švies – vis tiek kažkiek karšių sumeškeriosime, nuo oro priklausys gal tik žuvų dydis bei kiekis.

Tais metais žiema buvo kaip reta šalta. Atvykome dar su tamsa į nurodytą vietą prie tvenkinio, kur mūsų jau laukė trys „gidai“ iš Panevėžio. Temperatūra apie 15 laipsnių žemiau nulio, giedra. Karšiams tai ne itin patinka, jiems geriau atodrėkis, na, bet oro nepakeisi.

Nuo plento paėjome gal tik šimtą metrų, į vieną niekuo neišsiskiriančią įlankėlę. Nepėdinome tvenkinio vidurio link, žūklavietė, mano nuostabai, buvo visai šalia kranto. Kad čia jaukinta (arba žvejota), net prietemoje matėsi iš daugybės užšalusių ekečių. Tiesa, jos buvo išgręžtos gal tik penkiolikos metrų ilgio ir trijų metrų pločio ruože.

Kaip paaiškino tų vietų žinovai, čia yra duobės šlaitas, kur susidarė nedidelė povandeninė aikštelė, į tą vietą atplaukia maitintis karšiai. O kad dažniau ir stabiliai žuvys lankytųsi, jie jau pasistengė. Taip pat įspėjo, kad jei bandysime meškerioti bent metrą į šalį nuo „suvarpyto“ ledo, karšių nepagausime.

Ir tikrai, tik pragręžėme naujas eketes, tik nuleidome avižėles, dar net dorai nespėjom pajaukinti, tuoj pat ant ledo išsitraukėme kelis karšius. Nedidelius, gal po pusę kilogramo, bet pradžia nuteikė gerai. Nuotaikos negadino ir tai, jog prašvitus oro temperatūra pakilo vos keliais laipsniais ir ėmė pūsti žvarbus šiaurys.

Meluočiau, jei sakyčiau, kad karšiai kibo kaip pašėlę – veikiau jie ant avižėlių kabliukų užkabintus trūkliukus rijo stabiliai ir be ilgų pertraukų. Visą tą laiką kaskart nuleisdavome į eketes šėryklėles, kurias taip pat mums parūpino Panevėžio žvejai, tačiau su jaukinimu nepersistengėme. Pasak mūsų bičiulių, didesnį kiekį prievilo jie suberia iš vakaro, o dabar vyksta tik „palaikomasis“ jaukinimas.

Viskas būtų gerai, tačiau man nepatiko vienas dalykas – sėdėjome žūklavietėje suglaudę užpakalius tiesiogine ta žodžio prasme. Juk taip ir buvo išties – mes šešiese, o plotas, kuriame reikia meškerioti, labai jau mažas.

Neištvėriau. Nuėjau kelis metrus į šalį ir išsigręžiau eketę ten, kur, mano nuomone, turėtų kibti dar geriau. Ir labai smarkiai klydau. Kibimas išties buvo intensyvesnis, tačiau sargelį judino nedidelės kuojos. Ir kuo labiau jaukinau, tuo dažniau ir tuo smulkesnes žuvis mėčiau ant ledo.

Žodžiu, praradau dalį dienos, o nepagavau nieko gero, kol kiti maždaug kas dvidešimt minučių išsitraukdavo po standartinį „puskaršį“. Galop grįžau ir paprašiau draugų, kad „pasislinktų“. Suprantama, kad priėmė atgal į savo tarpą. Beje, vakarop karšių kibimas netgi suintensyvėjo...

Mes žūklę buvome labai patenkinti. Tačiau Panevėžio meškeriotojai tvirtino, kad ji nepavyko, paprastai kimba stambesni karšiai ir geriau, pasitaiko net labai „rimtų“ egzempliorių.

Bijau suklysti, nes dabar jau nebepamenu, kokiame gylyje žvejojome, netgi kokiomis avižėlėmis, nes tai buvo gal prieš penkiolika metų, gal dar seniau.

Įpratimas – antras prigimimas

Tai, jog sėkmingai žvejojome tik nedideliame plote – daug ką pasako. Visų pirma karšiai turi tam tikrus mitybinius takus, koridorius, čia jau kaip nori, taip ir vadink. Jie plaukia tais pačiais maršrutais į tas pačias vietas užkandžiauti, kur pabūna ilgesnį laiką.

Žinoma, tiek takai, tiek ir maitimvietės priklauso nuo metų laiko, nes ten, kur ganosi šios žuvys vasarą, galbūt jų nebus žiemą ir priešingai. Nors gal ir bus, čia yra konkrečių vandens telkinių specifika. Oras irgi kažkiek įtakoja karšių migracijas, bet kuomet jaukinama nuolat ir jie įpranta lankytis ten, kur garantuotai ras maisto, bent jau dalis žuvų atplauks visada.

Antras dalykas – karšiai įjunksta prie vieno ir to paties prievilo. Taip nutinka visais metų laikais. Tačiau vėlgi yra skirtumas jauko kiekyje ir jo sudėtyje.

Noriu pasakyti, kad šiltame vandenyje šioms žuvims mes galime ruošti sotų, kvapnų daugiakomponentį jauką, kuriame yra daug stambių sudedamųjų dalių, tarkim, žirnių, kukurūzų, minėtų perlinių kruopų. Ir pilti reikėtų jo net labai daug. Nors, kaip skaitėte straipsnio pradžioje, pasitaiko ir nenumatytų dalykų.

O šaltame vandenyje prievilas turėtų būti jau gerokai „smulkesnis“, ne toks sotus. Tuomet aš gana dažnai naudoju miežines kruopas, maišau ir truputį maltų saulėgrąžų, taip pat kitąsyk netgi įpilu žiupsnį kanapių. Taip pat reikėtų bent saujelės uodo trūklio lervų.

Suprantama, kad dabar turiu omenyje namuose pasigamintą jauką. Jo privalumas tame, kad jei įpratinsi karšius prie konkretaus prievilo, atėję į tavo žūklavietę kiti meškeriotojai su kitokiu jauku šių žuvų nesugundys. Nors veikiausiai karšiai kurį laiką vis tiek kibs, kaip buvo tame pasakojime ir mums (juk kibimas prasidėjo faktiškai net nejaukinus), gal masalus ragaus net visą dieną, gal ir dvi dienas. Bet vėliau jau ne. Arba tik labai silpnai, tik tam tikru laiku, esant tam tikram orui.

Kažkiek kibs todėl, kad žūklavietė galimai nuolat lankoma karšių, juk jie, kaip sakiau, turi pastovias maitimvietes. Bet norint, kad aplinkos sąlygos žuvų apetitui turėtų kuo mažesnę reikšmę, reikia jaukinti vis tuo pačiu jauku ir pageidautina net tuo pačiu laiku.

Žūklės prekių parduotuvėse pirktas žieminis jaukas irgi tinka, o tuose vandens telkiniuose, kur yra daug žvejų, gal net geriau. Kodėl būtent tokiuose? Nes dauguma meškeriotojų dabar naudoja „pirktinį“ prievilą, namuose gamintis tingi, tad neįtikti karšiams mažai galimybių.

Žvejai sportininkai paprastai naudoja priešingą jaukinimo taktiką. Bet nepainiokime varžybų, kuomet žuvys suvadinamos į žūklavietes didžiuliais bendro jauko kiekiais tik tuo momentu ir atplaukusios jos jau atsirenka konkretų prievilą (kažkurio meškeriotojo sektorių), kuris tą dieną bus joms gardžiausias.

Nenorėčiau šia tema daug atvirauti, nors teko labai daug bendrauti su mūsų šalies jaukų gamintojais, kažkada netgi tarpininkavau vienai gerai žinomai lietuviškai firmai (ji nesispecializuoja jaukų gamyboje) kuriant jaukų receptus. Todėl šį bei tą žinau. Galiu pasakyti, jog žieminei žūklei gaminami prievilai yra patys paprasčiausi ir visų jų sudėtis daugiau ar mažiau panaši.

Kodėl nenoriu daug pasakoti? Nes gamintojai jaukų receptus laiko paslaptyje. Apie užsienietiškus jaukus dabar nekalbu. Bet nemanau, kad belgai, italai ar prancūzai laikosi kokių nors kitokių principų – šaltam vandeniui skirti jaukai nebūna nei labai sotūs, nei labai kvapnūs. Jei specializuoti, įmaišoma šiek tiek kitokių sudedamųjų dalių, bet vadinamoji bazė paprastai išlieka ta pati. Bent jau daugumoje firmų „pamatas“ nekinta.

Romualdas Žilinskas