Šapalus – guminukais
Neseniai rašytame straipsnyje apie šapalus minėjau, kad jie yra vieni sunkiausiai pagaunamų plėšrūnų. Kaip universaliausią masalą siūliau crank tipo voblerius. Dabar noriu pakalbėti apie šių žuvų gaudymą visiškai kitokio, sakyčiau, netgi priešingo tipo viliokliais – guminukais.
Silikoniniai masalai iš pirmo žvilgsnio nelabai derinasi su šapalų charakteriu, jau vien todėl, jog pastarosios žuvys dažniausiai medžioja vandens paviršiuje arba viduriniuose vandens sluoksniuose, o jei maitinasi palei dugną, kaip taisyklė tai nutinka sraunumose ir nedideliame gylyje, kur žvejyba silikoniniais masalas gana sudėtinga.
Tačiau prieš tai rašytos mintys bus teisingos tik tuo atveju, jei į šapalus ir į žūklę guminukais žiūrėsime apibendrintai, plačiąja prasme. Paaiškinsiu.
Maži masalai, bet dideli šapalai
Visų pirma šapalų pomėgis plaukioti viršutiniuose vandens sluoksniuose būdingas šiltajam metų laikui, kuomet virš vandens apstu įvairių skraidančių vabzdžių, o upių lygis pasiekia žemiausią ribą, upės smarkiai apželia vandens augalais, šalia kurių arba tarp kurių mėgsta laikytis šios žuvys. Na, taip, įvairios rėvos, kur tėkmė yra stipresnė nei vidutinė tėkmė – šapalų stichija. Bet ir vėl – tuomet, kada vanduo upėse sušyla. Esant šaltam vandeniui net ir šapalai laikosi gilesnių ir lėtesnių vandenų, leidžiasi arčiau dugno.
Dabar apie guminukus... Dauguma spiningautojų šiuos vilioklius tiesiogiai sieja su džigavimu, spiningavimu padugnėje, kas yra teisinga tik iš dalies. Jokiu būdu neneigsiu fakto, kad praktiškai visų rūšių guminukai labiausiai tinkami spiningauti būtent didesniuose gyliuose ir būtent minėtais būdais.
Visgi tai yra konservatyvus požiūris, kadangi silikoninį masalą galima visai sėkmingai pravesti bet kuriame vandens sluoksnyje ir žuvys susidomės juo ne ką menkiau nei vobleriu arba sukriuke. Žinoma, teks naudoti lengvus galvakablius ar ofsetines galvutes, galbūt rišti specialias sistemėles, kurių esmė – ilgas pavadėlis, dėl ko iš esmės keisis tiek naudojama įranga, tiek ir pats žūklavimo stilius.
Kaip viso to pavyzdys yra ultralight spiningavimas ir nanodžigavimas. Beje, pastarasis pavadinimas „seno kirpimo“ žvejams skamba klaidinančiai, nes jie džigavimą įsivaizduoja, kaip silikoninio vilioklio „šokdinimą“ dugne. Išties, tai galima daryti bet kuriame vandens sluoksnyje ir nebūtina liesti upės, ežero ar tvenkinio grunto. Kita vertus, šis spiningavimo būdas suteikia galimybes gaudyti žuvis ir džigaujant įprastai.
Išvardyti spiningavimo būdai apibrėžia ir naudojamų masalų dydžius – naudojami viliokliai tuomet būna smulkūs. O tai ir yra tas esminis faktorius, kuris palankus šapalų žvejybai, kadangi plačiaburniai plėšrūnai labiau linkę čiupti mažesnius vilioklius nei didesnius. Netgi vėlų rudenį šaltame vandenyje, kai kiti grobuonys stengsis nutveri ką nors sotesnio ir didesnio, šapalas mieliau čiups vieno colio ar smulkesnį guminuką nei tą tipinę, mūsų spiningautojų akimis, sprindžio dydžio „gumą“. Be abejo, neatmetu ir šito varianto, tačiau dabar juk kalbu apie tendencijas ir tikslinį šapalavimą.
Tik nereikia suprasti mano minčių perdėtai, nes gali susidaryti įspūdis, jog kuo mažesnis masalas, tuo daugiau galimybių bus suvilioti šapalą. Jei kalbėsime apie šapalą kaip žuvį – faktas, jog nedidelių šapalų išties tuomet sužvejosime nepalyginamai daugiau. Bet ar mums jų reikia? Galbūt geriau gaudyti šiuos plėšrūnus tikslingai atsirenkant stambiausius egzempliorius. Todėl ir guminukus, turint omeny šapalų pomėgius, geriau siūlyti didžiausius iš smulkiausių. Skamba paradoksaliai, bet veikiausiai supratote, ką noriu pasakyti.
Kita vertus, guminukų pasirinkimas smarkiai susijęs su metų laiku. Tarkim, pavasarį iki maždaug gegužės vidurio ir rudenį nuo spalio pradžios, kuomet vanduo būna šaltas ir žuvys vis dažniau neria gilyn bei ieško ramesnių vietų, kilograminius ar didesnius šapalus veikiau pagausime spiningaudami su 1,0–2,5 colio dydžio (mano nuomone, du su puse colio tiksliniam šapalų gaudymui yra maksimumas) guminukais. Bet vasarą net ir tokiems plėšrūnams vis tiek geriau bus nuo 1 colio ir mažesni silikoniniai masalai.
Tiesa, šiltuoju metų laiku gaudant šapalus labai smulkiais masalais susiduriama ir su kai kuriomis problemomis. Kadangi vilioklis mažas, lengvas, tenka naudoti ir labai ploną valą. O jis, be abejonės, bus silpnas. Tad žolynuose nutraukiama daug masalų. Be to itin lengvo silikoninio vilioklio stiprioje tėkmėje nepanaudosi, nebent žuvautum su kai kuriomis sistemėlėmis, tarkim, ta plačiai žinoma paternoster, o tai jau riboja masalų panaudojimo galimybes. Kartais būna situacijų, kuomet dėl šių priežasčių tenka rinktis prastesnes žūklavietes.
Yra ir tam tikras laikotarpis, kurį vadinčiau „pereinamuoju“ arba prasčiausiu žūklaujant šapalus guminukais – tai pirmoji vasaros pusė. Kodėl tuo metu šapalų kibimas guminukais sumenksta, sunku pasakyti. Spėju, jog tada didieji šapalai labiau koncentruojasi maitintis skraidančiais vabzdžiais, jų lervomis ir panašiu maistu, o šiųmetis mailius būna pernelyg smulkus, kad dėl jo vertėtų eikvoti energiją.
Kuo skiriasi ultralight spiningavimas ir mikrodžigas
Jei kalbėtume tik apie ultralight gaudymą, žvejodamas šapalus prioritetą atiduočiau klasikiniams guminukams – riperiams bei tvisteriams. Visgi veikiausiai tik dėl to, kad labiau žinau pastarųjų vilioklių galimybes, dažniau jais žvejoju ir elementariai daugiau pasitikiu tokios rūšies guminukais. Todėl, susumavus visus šiuos faktorius, man žūklė šapalaujant šiais masalais ir būna sėkmingesnė.
Ypač tai išryškėja, kuomet žvejodavau temstant, švintant, taip pat ir naktį. Šia tema esu rašęs atskirą straipsnį, bet pasikartosiu, kad šapalai visai neprastai kimba tamsiu paros metu šalia tiltų, krantinių. Tuomet paviršiumi greitai traukiamas 1,0–2,0 colio riperis gali sugundyti ne vieną net labai didelį šapalą.
Nanodžigui skirtų silikoninių vilioklių dauguma yra kitokios rūšies, čia netgi spiningavimas turi kitus niuansus, todėl galbūt lyginti jų su ultralight naudojamais masalais nėra prasmės. Galbūt vertėtų pasakyti, jog spiningaujant tokiu būdu, deja, bet dauguma stambių šapalų taip ir lieka nepačiupinėti, nes didelių plėšrūnų elementariai neįmanoma ištraukti – įranga pernelyg subtili. Žūklaujant ultralight taip irgi nutinka, bet gerokai rečiau.
Tiesa, čia reikėtų tam tikro intarpo, kuris labiau padės susigaudyti spiningavimo klasifikacijose arba bent jau paaiškinti, kaip aš tas klasifikacijas įsivaizduoju, nes tikslių apibrėžimų apie tai niekur nerasite. Ultraligt spiningavimas, mano požiūriu, būtų tuomet, kada naudojami, kaip ir minėjau, silikoniai masalai maždaug iki 5–6 cm dydžio (2 colių su trupučiu), o nanodžigas arba mikrodžigas, arba, kaip dabar yra sulietuvinta, avižadrėbis, kada žvejojama nuo 1 colio ir mažesniais mikroguminukais.
Gal tikrieji avižadrėbio fanai pasiųs mane velniop su tokiais vertinimais, nes jų masalinėse vargu ar rasi didesnių nei 1,5 cm vilioklių, bet mano vertinimai yra būtent tokie. Be to profesionalūs pačių smulkiausių masalų mėgėjai galimai atskirs mikrodžigą nuo nanodžigo, pastarąjį spiningavimą įvardys kaip patį subtiliausią.
Suprantama, taip žuvaujant spiningai irgi atitinka naudojamų vilioklių dydžius bei svorius. Todėl ultralight kotas gali būti ir iki 15 g testo, o avižadrėbininkai naudos tik iki 5–7 g užmetimo svorio trumpus „pieštukus“, nors kataloguose pastarieji spiningai galbūt bus nurodyti ir kaip ultralight įranga. Bet čia jau detalės, kurios iš principo nėra reikšmingos.
Šapalų gaudymas guminukais turi vieną esminį pliusą, jei lyginsime šių žuvų žūklę su kitais dirbtiniais viliokliais, – nepakeliant kojų, tiesiogine šių žodžių prasme, iš vienos vietos galima sužvejoti keletą šapalų. Ir dabar kalbu ne apie smulkmę, tačiau pakankamai stambias šios rūšies žuvis.
Šaltame vandenyje tai galbūt nieko nestebintų, nes tokiomis sąlygomis žvynuotosios būna vangesnės, jos labiau grupuojasi, mažiau linkusios keisti telkimosi vietas. Betgi šitaip nutinka ir vasarą. Galbūt tada šapalų noras kibti ant guminukų sutampa su jų bendra elgsena, spiningavimo stilius atitinka plėšrūnų maitinimosi manierą, o patys masalai yra tik antraeilis veiksnys. Bet čia tik mano pasvarstymai...
Ir vėl noriu priminti, kad sakydamas „masalai“, kalbu apie visus silikoninius vilioklius neišskirdamas jų rūšies, nes šiaip jau šapalai pretenzingai renkasi guminukus, ne veltui šiuos plėšrūnus vadinau sunkiai suviliojamais. Ir nebe reikalo pabrėžiau, jog esu labiau pratęs spiningauti klasikinių formų guminukais, nors gerai pažįstu bent du žvejus, kurie „gultųsi kryžiumi“ tvirtindami, kad geriausi „šapaliniai“ viliokliai žuvaujant ultralight yra silikoninės vabzdžių imitacijos. Beje, ne bet kokios, o tik vienos ar kitos firmos, ir tik tam tikrų formų bei spalvų.
Jei rašyčiau apie ešerį, būtinai akcentuočiau, kad jam patinka raudona spalva. Šapalai, kiek pastebėjau, irgi turi spalvinius guminukų prioritetus. Vasarą tai būtų balti ar bent jau šviesių tonų silikoniniai viliokliai. Ir tai jau kitaip, nei, pavyzdžiui, naudojant voblerius, kurie geriausi bus ryškūs, iššaukiančių spalvų.
Šaltame vandenyje šapalams labiau patiks visiškai kitokie guminukai – juodi, rudų atspalvių, pageidautina ir šiek tiek brokato. Šįsyk tai panašu į plastikinius dirbtinius masalus, nes voblerius neretai irgi siūlau atitinkamus – tamsiomis nugaromis, kurios kontrastuoja su metalu blizgančiais vilioklių šonais.
Romualdas Žilinskas
