Šapalai rudeniui įpusėjus. Kuo ir kaip vilioti?

Kita vertus, nemėgstu rašyti „sausai“ ir nenukrypdamas į detales arba neįterpdamas pasakojimų iš savo buvusių žvejybų. Taip dar sykį išgyvenu, ką patyriau ir labai viliuosi, kad šalia manęs tuo metu yra ir tas, kuris skaito...

Apie vėžius, „chaki“ ir uodus

Kodėl spiningaujant ankstyvą pavasarį ir antroje rudens pusėje šapalai labiau mėgsta skirtingų tipų masalus galima tik spėlioti. Atviro vandens sezono pradžioje labiau nei bet kada šių plėšrūnų pagaunama guminukais, tačiau dabar jiems labiau patinka vobleriai, Išimtis būtų Nevėžio šapalai, kurie puikiai kimba ant mikroriperių arba mažų tvisteriukų iki užšąlant upei.

Kol kas matau dvi galimas priežastis – tai vandens skaidrumas ir suvartojamo maisto pasirinkimas, nes vandens lygis, jo temperatūra ir orai būna daugmaž panašūs ir vėlų rudenį, ir pavasario pradžioje. Nors dėl antrosios priežasties nesu toks tikras – čia jau reikėtų konsultuotis su ichtiologais.

Ką bendro turi vėžiai ir vobleriai, aš nelabai suprantu. Kita vertus...

Prieš keletą metų pro Dzūkiją tekančiame Nemune mačiau, kaip dugnininkai labai sėkmingai plačiaburnius gaudė ant vėžių uodegėlių. Nenuostabu, kadangi šioje upės dalyje smarkiai išplito parazitiniai atėjūnai žymėtieji vėžiai. Girdėjau, kad tam tikrais laikotarpiais ūsoriai ir šapalai praktiškai nenorėjo jokio kito masalo. Tais pačiais metais spalio mėnesį žemiau Merkinės vobleriu pagavau 3,2 kg šapalą, kurio skrandyje radau trijų vėžių apvirškintas liekanas.

Tąkart tai buvo vienintelis plačiaburnis (neskaitant 1,8 kg lydekos) ir, susiklosčius aplinkybėms, žuvų nepaleidau, be to man pačiam teko jas valyti. Paprastai skrandžio turinio nenagrinėju, todėl kokio maisto buvo prisiriję kitomis dienomis ten sužvejoti šapalai, nežinau. Visgi esu įsitikinęs, jog ne vien vėžiais stambūs šapalai užkandžiauja – tenka jiems paragauti ir žuvelių.

Tai, jog šapalai ir kitos plėšrūnės maitinasi vėžiais visai nenuostabu. Kauno marių ešerių skrandžiuose jų rasdavau nuolat. Gal todėl ir voblerių gamintojai pradėjo ant crank voblerių modelių piešti kažką panašaus į vėžį. Tiesą sakant, labiau virtą, nes vėžiai parausta tik puode. Įdomiausia, kad tie „virti vėžiai“ iš tiesų kažkodėl labai patinka šamams. Yra ši spalvinė variacija ir Salmo Hornet serijoje.

Keletą vasarų, kuomet šapalauti įnikau beveik vien plaukiančiaisiais vobleriais, pastebėjau, kad didžiosiose mūsų upėse – Nemune ir Neryje plėšrūnai itin teigiamai reaguodavo į murzinai žalia („chaki“) spalva padažytus ir rudais bei juodais taškeliais, dėmelėmis pamargintomis nugarėlėmis vobleriukus. Tai dažniausiai būdavo vos 1,5–3,0 cm „burbuliukai“ iš Siek-M firmos. Taip pat nemaža dalis laimikių teko mažiems Salmo Hornet bei Tiny, Yo-Zuri L-Minnow 4,4 cm dydžio modeliams, tuo metu tik pasirodžiusio Lucky John Pro Haira Tiny voblerio modifikacijoms, Illex Chubby ir į juos panašiems masalams, taip pat, deja, dabar jau nebeimportuojamiems į Lietuvą Gloog voblerių modeliams. Pastarieji kažkada buvo bene universaliausi, nes gaudant šapalus juos atakuodavo ir kur nors netoliese besisukinėjantys ešeriai arba vidutinio dydžio salačiai.

Išvardijau daug voblerių, bet ir iš tiesų šapalams skirtų modelių pas mus netrūksta, turiu jų pataupęs dar nuo senų laikų, tad kitąsyk ta įvairovė netgi kažkiek trukdo išsirinkti geriausią dienos masalą. Kaip beje, ir spalvinės variacijos. Aš paminėjau „chaki“, tačiau tai nereiškia, kad ši spalva būdavo visada kibi. Tiesiog ji man dominavo kelis sezonus, kaip daugiausiai suviliojusi šapalų. Gal kad taip spalvintų voblerių mažai ir kai kuriuos gerus modelius tekdavo dažytis pačiam. O aš paprastai tikiu tuo, ką darau, todėl tikėjimas bei dažnas gaudymas „pagerintais“ masalais leisdavo pasiekti norimus rezultatus.

Beje, man patinka, kai voblerių serijoje būna baltos spalvos spalvinė variacija, kuri... mažiausiai perkama. Faktas, kad ji skirta ne gaudymui tik įsigijus tą masalą, tačiau tam, kad žvejai nusidažytų voblerį patys. Tokių baltų modelių galima rasti ir jau minėtoje Lucky John Pro Haira serijoje.

Paprastai rugsėjo pradžioje vasarą kibios spalvos praranda savo buvusį žavesį. Ir nors orai dar vasariški, bet kaip tik tuo metu dėl liūčių jau kelinti metai iš eilės gerokai pakyla vandens lygis. Ir tada plačiaburniai daug prasčiau reaguoja į plaukiančius ir negiliai neriančius voblerius.

Tačiau yra viena išlyga, kuri koreguoja paviršinį kibimą. Jei vasara, ypač jos pabaiga, buvo labai karšta, o liūtys prasidėjo rugsėjo pradžioje, nors ir orai neatvėso smarkiai, šapalai iš tiesų nebenori negiliai traukiamų voblerių. Jei rugpjūtis buvo drėgnokas, o rugsėjis sausas arba tebūnie ir lietingas, plačiaburniai visai nieko prieš praryti vandens paviršiumi traukiamus masalus. Ir tai susiję su skraidančių vabzdžių kiekiu, nes sausomis vasaromis, tikriausiai pastebėjote, – net uodai mažiau gelia.

Tad oro temperatūra šiuo atveju tampa mažiau reikšminga. Be abejo, dienos sutrumpėjo, naktys tapo vėsesnės, tačiau pagrindinė priežastis, kodėl plačiaburniai perėjo prie rudeninio maitinimosi režimo yra staigus vandens lygio pakilimas. Rugsėjį jie dar nepalieka vasarai įprastų rėvų, tačiau nusileidžia į žemesnius vandens sluoksnius. Jei upės staiga pakiltų vasarą, šapalai elgtųsi kitaip – artėtų prie pat krantų. Bet šiuo atveju matyt visgi suveikia sezoniškumo faktorius.

Taip pat pakinta prioritetinės masalų spalvos. Nors su savimi paprastai tąsausi visą krūvą voblerių, kadangi šapalams skirtų masalų dydis leidžia juos be vargo sudėlioti į nedideles dėžutes ir patogiai susikaišioti į liemenės kišenes, tačiau iki atrandant kibiausius beveik tuščiai tenka sugaišti keletą pirmųjų rudeninių žūklių.

Sezono ir dienos topai

Ieškodamas geriausio vilioklio rudenį dažniausiai darau taip: atsistoju, mano nuomone, šapalams patinkančioje vietoje, atsidarau kurią nors iš savo masalų dėžučių ir kiekvieną voblerį metu ne mažiau dešimt kartų. Kai turi aibę masalų, ši taktika atima begalę laiko, bet yra ir savų privalumų. Žinoma, pirmiausia orientuojuosi į praeitų žūklės sezonų patirtį, tačiau neužmirštu išbandyti ką nors naujo ir anksčiau visai nepasiteisinusio. Gal keistai spiningauju šapalus, ta prasme, kad daug nevaikščiodamas, bet ruduo juk, todėl ir šie plėšrūnai neplaukioja po visą upę, nekeičia maitinimosi gylių taip, kaip vasarą.

Menu, vienais rudenį staiga stebuklus ėmė rodyti nė nežinia kada įsigytas ir ligi tol dar nė vienos žuvies nesugundęs akinančia geltono metalo spalva blizgantis 6 cm Salmo Hornet. Vėl turiu jus nuvilti – jau seniai Salmo nebegamina tokios spalvinės variacijos, bet yra labai panašus OC spalvinis variantas. Tiesą sakant, aš ryškų masalo tviskėjimą prigesinau nagų laku, patamsinau jo nugarėlę.

Gaudžiau tąsyk netoli Baltarusijos sienos, ten anksčiau ne tik žvejo, tačiau ir šiaip žmogaus nesutiksi. Išbandžiau visą eilę voblerių, o tas „auksinis“ tiesiogine ta žodžio prasme, tebuvo vienintelis kibus. Sužvejojau du šapalus, kurie svėrė maždaug po 2 kg, dar du nemenki nusipurtė nuo kabliuko. Pradžioje tokį kibumą susiejau su orais, vandens skaidrumu, nes kelias dienas nusistovėjęs aukštas slėgis, saulėta, Nemunas skaidrus kaip ašara, tad galbūt šapalams patiko būtent tokia vilioklio spalva. Buvau ir teisus, ir neteisus, kadangi tas vobleris tapo to rudens „topu“ bet kokiu oru.

Įdomu tai, kad praktiškai kiekvieną sezoną atrandi kažkokį šapalams itin patinkantį modelį ir su kažkokia spalvine gama, bet tas masalas kitais metais gali būti plačiaburnių visiškai ignoruojamas. Kitas variantas – dienos masalas. Pasitaiko žūklių, kuomet prieš tai minėtas vobleris plačiaburniams „nelimpa“, bandai daug įvairių kitų voblerių ir randi tik vieną, kuris būna kibus, tačiau sekančią žūklę šapalų visai nedomina.

„Sezoninius“ masalus verta įsidėmėti, bent jau jų spalvų derinius, kadangi po keleto metų tie vobleriai gali būti vėl plačiaburniams vobleriai „numeris vienas“. Aš paprastai persidažau keletą skirtingų modelių ta kibia spalvine variacija, išlieka ji ir atminty, nuotraukose.

Kad būtent tas, o ne kitas modelis domina plačianugarius, juntama iš karto. Tarkim, toje pat vietoje stovi jau valandą ir „šukuoji“ vandenį bala žino kelintu vobleriu, bet nekimba. Jauti, kad šapalų ten yra, tai pasako žvejams būdingas „šeštas“ jausmas, tačiau žuvys nesusigundo, nors tu ką... Bet vos tik patrauki plačiaburniams patinkantį masalą – griebia vilioklį nedelsiant. Todėl tikriausiai nesuklydau pasakęs, kad vėlyvo rudens šapalų žūklė kažkiek primena sterkų gaudymą.

Kartais rudens pradžia kažkokių išskirtinių netikėtumų nepateikia. Turiu omenyje vilioklių spalvas. Kaip įprasta vasarai Nemuno šapalai geriausiai griebia auksaspalvius, geltonų, rusvų tonų voblerius. Kol vanduo dar pakankamai šiltas, modelių dydžiai mažai kuo skiriasi nuo vasarinių. Derėtų įterpti, kad tokiu atveju laimikių dydžiai praktiškai beveik nepriklauso nuo masalų dydžių. Kartais netgi atvirkščiai – stambūs plačiaburniai užsimano itin smulkių vobleriukų.

Tačiau kuomet vanduo gerokai atvėsta, o tai dažniausiai atsitinka apie spalio mėnesį, dideliems šapalams geriau siūlyti ir atitinkamo dydžio masalus. Dabar 5 cm ar net 6 cm vilioklis jiems pilnai „įkandamas“ ir netgi pageidautinas. Smulkesni vobleriai ignoruojami arba jais susidomi gerokai mažesni egzemplioriai.

Voblerių tipai išlieka klasikiniai šapaliniai. Šis faktorius beveik stabilus visą rudenį maždaug iki lapkričio vidurio. Tačiau artėjant žiemai, masalai „ima tįsti“, t. y. pereinama prie mažiau agresyvių ir pailgesnių modelių ir crank tipą keičia shad. Būtina sąlyga – viliokliai turi greitai pasiekti norimą gylį. Faktas, kad dabar dažniausiai gaudoma skęstančiaisiais vobleriais arba suspenderiais ir tuo metų laiku šiais masalais žvejoti reikėtų priedugnio zonoje.

Kitaip nei vasarą

Skęstantieji vobleriai žvejojant rudeninius šapalus patogūs dar ir tuo, kad juos galima pravesti žemesniame už optimalų darbinį gylį vandens lygyje. Tai viena iš teigiamų šių masalų savybių gaudant žuvis priedugnio zonoje.

Kadangi minėti masalai palyginti greičiau grimzta į dugną, mes lengviau galime šiuos voblerius traukti skersai srovės. Identiški plaukiantieji modeliai ir šiaip jau nyra sekliau, o kol pasiekia darbinį gylį, srovė juos spėja gerokai panešti į šoną. Vedant masalą prieš greitą tėkmę, jis keliamas į viršų, tačiau vobleriai dėl savo liežuvėlio kaip tik giliau nyra. Taip bent jau turėtų būti teoriškai.

Bet nemažai plaukiančiųjų voblerių elementariai neišlaiko priešpriešinio stiprios srovės spaudimo ir būdami nedidelio svorio išstumiami į paviršių. Ypač patys mažiausieji apvalių formų su nedideliais stačiai žemyn lenktais liežuvėliais modeliukai. Jų tankus virpėjimas itin patrauklus šapalams, deja, nesugebėdami giliau nunirti tokio tipo plaukiantieji vobleriukai šaltesniuoju metų laiku tampa beveik neveiksmingi. Kitas dalykas, jog dabar šapalai mieliau griebia skersai srauto, bet ne prieš jį traukiamus masalus.

Jau keletą kartų akcentavau, kad šiuo metu plačiaburniai gali būti gerokai nutolę nuo krantų. Suprantama, jog vilioti plačiaburnius bus reikalingi kiek galima toliau užmetami masalai. Tai dar vienas pliusas skęstančiųjų modelių naudai.

Bet ne visuomet reikia toli sviesti masalą. Kitąsyk visiškai nepageidaujama, nes kuo toliau užmesi voblerį, tuo labiau jį srovė nuneš žemyn ir tuo ilgesnę atkarpą vilioklį teks tempti prieš tėkmę. Nebus jokios naudos, jei masalas nukris daug toliau šapalinės vietos, net jei jį mesime prieš srovę. Tokiu atveju valas per daug išsilenks lanku ir gaudant minkštesniu spiningu tai gali neigiamai paveikti rezultatyvius pakirtimus.

Ne visi panašių formų ir to paties dydžio bei svorio skęstantieji vobleriai vienodai greitai grimzta ir, juo labiau, traukiami kyla. Kuo mažesnis masalo liežuvėlis, kuo stačiau išilginei kūno linijai jis įstatytas, tuo greičiau vilioklis skęs, bet prireiks didesnio atstumo, kol pakils į reikiamą gylį.

Tokius ir panašius teiginius visada rašau gana atsargiai, nes juos kitąsyk nesunku užginčyti. Iš tiesų reikėtų apie tai kalbėti pasakant „kas būtų, jeigu būtų“, nes įtakos voblerio, o juo labiau nedidelio, traukimui bei žaidimui turi ir tokie dalykai, kaip užmetimo nuotolis, žūklavietės gylis, srovės stiprumas, valo plūdrumas ir storis, paties masalo svoris, vėjo kryptis ir dar daugybė veiksnių.

Tačiau niekas neprieštaraus, kad minėti vobleriai, ypač jei jie crank tipo, itin toli užsimeta. Šie modeliukai virpa tankiai, bet nedidele amplitude. Kiek pastebėjau, jie šapalų labiau mėgstami vasarą ir pirmoje rudens pusėje.

Vėliau rezultatyvesni būna labiau į šonus linguojantys platesniais liežuvėliais arba siauresnio kūno modeliukai, tai daugiau shad tipo arba bent jau pereinamo tarp crank ir shad. Ir vieni, ir kiti lėtesnių, bet labiau išreikštų judesių. Kažkodėl dažniausiai šapalai juos griebdavo vos pradėjus sukti ritę, t. y. tuomet, kai masalai dar tik imdavo kilti nuo dugno. Nors gal esmė ne masale, o tai, kad tuo metu ir plačiaburniai laikydavosi kiek galima arčiau dugno.

Kantrybės ir dar kartą kantrybės

Jei kas nors reitinguotų žuvis pagal IQ, net neabejoju, kad šapalas atsidurtų pirmose pozicijose. Tai liečia ir jo atsargų kibimą, ir šios žuvies gebėjimą priešintis meškeriotojui.

Jau dabar nė nepamenu kokioje upėje tai įvyko. Ėjau žvejoti palaidyne, upę kirtau tiltu ir pamačiau, kaip apačioje plaukioja šapalų būrys. Buvo ten visokio dydžio žuvų – nuo pusantro sprindžio dydžio mažylių iki solidžių kilograminių plačiaburnių. Tad kodėl nepabandžius gaudyti tiesiai nuo tilto?

Pievoje prisigaudžiau žiogų. Plūdę ir svarelius nuėmiau, prie valo pririšau tik kabliuką ir leidžiu masalą tiesiai sau po kojomis, stebiu, kaip elgsis šapalai. O jie į nukritusį vandenin žiogą reaguoja labai įdomiai. Stambus šapalas priplaukia, žiūri, kartais pabaksnoja nosimi, bet negriebia. Kol didysis svarsto, iš būrio šauna mažas šapaliukas ir čiumpa masalą. Tada metu į vandenį žiogą neužkabintą ant kabliuko. Jis plaukia kaip ir prieš tai plaukęs vabzdys, bet šapalų reakcija jau kita – dabar didelis plačiaburnis nieko nelaukęs stveria žiogą, mažesnieji ne tokie greiti ir nespėja.

Kaip tas didelis šapalas atskiria, kad žiogas ne ant kabliuko, juk plaukia taip pat, net kojeles judina, valas plonas, todėl gijos tikrai nemato?

Kišenėje turėjau sumuštinį. Pabarsčiau batono, po to plutą kabinau ant kabliuko. Situacija identiška...

Šapalo kibimas paprastai būna labai staigus ir stiprus – panašiai kaip salačio. Neretai plėšrūnas pats pasminga ant trišakio. Tačiau jei salatis agresyviai masalą čiumpa visada, tai plačiaburnis neretai nutaria paerzinti spiningautoją. Juk nutinka, kad ir pakankamai stambūs šapalai tarytum nenoromis baksnoja voblerį ir vis nesiryžta jo pulti. Jei po keliolikos metimų plačiaburniai visgi nesusigundo masalu, verta jiems pasiūlyti panašų, bet kiek kitokio piešinio, atspalvio arba formos modeliuką. Kitąsyk šapalą išprovokuoja toks pats, tik mažesnis ar didesnis masalas. Pirmasis variantas, suprantama, daug dažnesnis.

Šapalo lūpos mėsingos, todėl vienintelė priežastis, kodėl plačiaburnis nusipurtė nuo kabliuko – per mažas voblerio trišakis, nes jis paprasčiausiai negali stambiai žuviai giliai įsmigti į gerklę. Beje, dėl to mes kitąsyk nė nepakertame kimbančio šapalo. Savotiškas paradoksas spiningaujant – šis plėšrūnas turi plačius žabtus, storas lūpas, o jį tenka vilioti mažais dirbtiniais masalais, kuriems, deja, labai dažnai negalima keisti kabliuko, nes viliokliai išsibalansuos. Bepigu dugnininkams arba plūdininkams, kuriems nekyla problemų žirnius arba sliekus užkabinti ant didesnio kabliuko. Laimei, rudeniop naudojami didesni vobleriai, jie turi ir atitinkamus trišakius, todėl pasprukti šapalui galimybių sumažėja.

Užkibęs šapalas mažai prognozuojamas. Nors didžiausią jėgą jis parodo per pirmąsias kelias minutes, tačiau vėliau jo priešinimasis tampa ne toks paniškas ir labiau apgalvotas – plėšrūnas stengiasi ieškoti kliuvinių, už kurių galėtų pasislėpti. Vėlų rudenį vandens augalija sunyksta, supūva ir, rodos, kovoti su dideliu plačiaburniu turėtų būti lengviau, kadangi vasarą ši žuvis neria į vandenžoles, plaukia išilgai kranto ir tai kartais padeda jai išnešti sveiką kailį.

Tokiu metų laiku pakilęs vanduo paslepia anksčiau iš upės kyšojusius akmenis ir spiningautojas nieko blogo neįtardamas gali leisti plėšrūnui jais pasinaudoti. Todėl reikėtų stengtis šapalą kelti į aukštesnius vandens sluoksnius, kadangi palei dugną jis dažnai randa už ko užkabinti valą. Nors šiaip jau plačiaburnis – ne ūsorius ir dugnu neslankioja.

Ištvinusios upės apsemia priekrantės augmeniją, krūmus ir suteikia plėšrūnui naujų galimybių pasprukti. Neretai šapalas nematydamas kitos išeities tiesiog įsminga ties žvejo kojomis po nulinkusiomis ant pakilusio vandens kranto žolėmis ir iškrapštyti jį iš ten labai sudėtinga. Jei yra galimybė, plėšrūną geriau varginti toliau nuo kranto.

Kai plačiaburnis neteks paskutinių jėgų ir ims šonu virsti ant vandens paviršiaus, tik tuomet parsitempkite jį prie kojų. Žodžiu, verčiau nerizikuoti, apsišarvuoti kantrybe ir laimikį tikrai įveiksite, nes jei jis neišpurtė masalo iš gerklės pirmomis minutėmis, reiškia, kad pakirstas patikimai ir vargu ar kabliukas išsprūs iš žuvies žabtų. Ne mažiau kantrybės prireiks ir viliojant šapalą – ne vasara juk dabar, o rudens vidurys...

Romualdas Žilinskas