Šapalai ir vobleriai. Tinkami įrankiai
Aš nuolat kartoju, kad nėra masalų, kurie skirti konkrečiai žuvų rūšiai, nes vilioklių pasirinkimas priklauso nuo to, kokiu spiningavimo būdu žvejosi. Panašiai vertinu ir spiningus. Visgi šiame straipsnių cikle yra nuoroda „vobleriai“, o tai jau gana svarbus akcentas.
Kita vertus, jei skaitėte mano pirmąjį rašinį, vobleriai, kuriais gaudysime šapalus gali būti ir visiškai maži, ir gana dideli, jie bus įvairaus plūdrumo, visų įmanomų tipų. Todėl išsirinkti universalų spiningą problemiška.
Tačiau, jei atmesime tokius rečiau taikomus šapalų žūklavimo būdus, kaip, pavyzdžiui, tvičingavimas, nelįsime į kraštutinumus rinkdamiesi voblerių modelius, kurie gerokai skirsis ir savo dydžiu bei svoriu, tai visiškai įmanoma. Vėliau pavardysiu keletą tinkamesnių šapalų žūklavimui kotų, dabar noriu pakalbėti bendrais bruožais.
Mano supratimu šapalų gaudymui skirtas įrankis turi būti ilgas. Žodis „ilgas“ yra daugiaprasmis, kadangi Šventosios aukštupyje arba Dubysos vidurupyje gaudantis šapalus meškeriotojas tai įvertins visiškai kitaip, nei tas žvejys, kuris nuolat plačiaburnius erzina Nemuno žemupyje.
Visgi net ir mažesnėse (galbūt veikiau vidutinio dydžio) upėse nepamaišys ilgesnis įrankis, tačiau su trumpu Nemune tinkamai žvejoti bus problemiška. Taip atsitiks todėl, kad gali prireikti toli sviesti smulkų ir lengvą voblerį. Gaudant šapalus tai dažnai netgi būtina, o ir to paties testo ilgas spiningas visada bus pranašesnis už trumpesnį, kadangi jo užmetimo galimybių riba bus didesnė. Noriu pasakyti, kad tas pats spiningo modelis, kurio ilgis yra, tarkim, 2,10 ir 2,70 m, skirsis tuo, jog su ilgesniuoju galima toliau nusviesti lengvesnį masalą, tokio koto minimali užmetimo riba prasiplės, nes ji neretai būna dar mažesnė už nurodyta gamintojų minimalų užmetimo svorį.
Dar viena ir labai reikšminga priežastis renkantis ilgesnį spiningą – nuolatinis kontaktas su masalu. Galima pagalvoti, kad su bet kuriuo kitu kotu nejausime vilioklio, bet norėjau pasakyti visai kitą – reikalingas nenutrūkstantis kontaktas su plaukiančiu vandens paviršiumi vobleriu (ne tik traukiamu, bet ir plukdomu), stengiantis išvengti valo išsilenkimo lanku ir paliekant ant vandens paviršiaus kuo mažesnę gijos atkarpą.
Jei nedidelėje upėje, ypač žvejojant nuo stataus kranto, galima virš vandens, ant vandens išlaikyti reikiamą valo dalį žuvaujant su trumpu spiningu, juolab ir voblerio neplukdysime labai toli, tai žuvaujant įsibridus arba ir nuo kranto Nemune, Neryje reikės gerokai ilgesnio koto.
Kažkada daugelis firmų laikydavosi tam tikrų ilgių standartų, dabar spiningų galima rasti tokių, kurie tarpusavyje skirsis 2 ar 4 cm. Bet tai gal nelabai svarbu, nes minimalus ilgis universaliam spiningui, kurį aš rinkčiausi, bus apie 2,40–2,50 m. Jo linkis – pusiau parabolinis arba parabolinis, nes tokiais kotais galima vienodai sėkmingai mėtyti lengvesnius ar sunkesnius voblerius, kurie vėlgi galbūt „neįsipaišys“ į gamintojų nurodyto testo ribas.
Tokie spiningai turi dar ir kitų privalumų, jei lyginsime su fast arba ultra fast kotais, nes galime naudoti plonesnį valą nebijant, kad traukiant stambią žuvį gija trūks, o valo diametras bus svarbus, jei spiningausime su mažais ir lengvais masalais. Kada spiningas „kietesnis“, šapalas gali vienu judesiu begriebdamas voblerį nutraukti ploną giją, nes jo pirmi smūgiai neretai būna itin staigūs ir stiprūs.
Paraboliniai spiningai geriau laiko pakirstą žuvį. Tai lyg ir nelabai žymus niuansas, tačiau tik iš pirmo žvilgsnio – mažų voblerių kabliukai irgi mažyčiai, todėl gerai pasimuistę šapalai, gali nuo smulkių trišakių ar vienšakių nusikratyti. Na, o tai, kad „minkštas“ ir ilgas spiningas yra geresnis varginant žuvį, turbūt žino visi. Aišku, ne pernelyg, kadangi su labai menko užmetimo svorio paraboliniu kotu vargu ar galima valdyti stambią ir stiprią žuvį, šioje vietoje irgi reikia neperlenkti lazdos.
Kita vertus, akcija labai priklauso nuo gamintojo ir netgi nuo atskiros serijos kotų. Teoriškai yra sužymėtos kotų linkių galimybės, pagal kurias nustatoma toji akcija, bet praktiškai ne visada taip nutinka. Tuo nesunku įsitikinti rankose pakračius parduotuvėje išrikiuotus spiningus. Kas įpratęs nuolat žuvauti su „kietais“ kotais, lai renkasi moderate-fast (MF) akcijos spiningus, kam yra ne taip svarbu, tada rekomenduočiau tikruosius moderate.
Tačiau labai ilgi ir linguojantys vos ne visu savo ilgiu spiningai turi ir trūkumų. Esu išbandęs ilgesnius nei 3 m parabolinius kotus – kada didelis vėjas, su jais nepatogu žvejoti, nes gūsiai kartais per daug lanksto spiningą, jis tai perduoda valui ir masalui. Jau minėjau, kad šapalai griebia voblerį labai įnirtingai ir praleisti pakirtimo momentą sunku. Bet ir pakirsti nėra lengva, kuomet masalas labai toli nuo spiningautojo, o valas, kas gaudant šapalus jokia naujiena, būna tik paprastas monofilamentinis.
Kuomet buvau įpratęs žvejoti labai ilgais paraboliniais kotais, tokiais atvejais kirsdavau šapalus labai plačiu mostu, nes kitaip galima ir neįsmeigti į žuvies lūpas kabliuko. Beje, net ir gaudant tokio tipo spiningu šapalai kartais pasikerta patys, galvoju, kad jei kotas būtų kietesnis, o monofilamentinio valo diametras toks, kokį tuomet naudodavau, tai gija veikiausiai trūktų. Dabar jau žuvauju kitaip, nes spiningus renkuosi trumpesnius, o valą šapalų gaudymui neretai naudoju ir pintą. Suprantama, gaudau su fluorokarboniniu pavadėliu.
Gal monofilamentinio ir fluorokarboninio valo neregimumą vandenyje mes per daug pervertiname, kadangi plėšrūnas nelabai turi laiko dairytis prie ko pririštas vilioklis – jį atakuoja žaibiškai. Manyčiau, jog daugeliu atvejų pasirenkant pagrindinį valą viską lemia psichologinis aspektas, įprotis. Tuo įsitikinau gaudydamas salačius, o vėliau – ir šapalus.
Pagal stiprumą analogas 0,18–0,20 mm storio monofilamentiniam valui tikriausiai būtų 0,08-0,10 mm pinta keturgyslė gija. Aštuoniagyslė jau bus kone dvigubai tvirtesnė. Daiwa J-Braid Grand X8, Daiwa Tournament X8 Evo+, Owner Broad Pe X8 Kizuna Green in Dark – pinti valai su kuriais dažniausiai spiningauju, jie suvyti iš aštuonių gijelių. Tokie valai brangesni už keturgyslius pintukus, tačiau jie nepalyginamai tvirtesni ir slidesni, praktiškai su jais masalo užmetimo nuotolis mažai kuo skiriasi, jei gaudome prieš tai nurodyto diametro vienagysliais.
Dar daugiau – pastaruosius sezonus neretai renkuosi šapalavimui net ir 0,12 mm pintą kokybišką giją, nes pasitaikydavo malonių siurprizų, kuomet masalus sugriebdavo didelė lydeka, salatis, netgi šlakis, tačiau minimalizmas kitąsyk būdavo į naudą užkibusiai stambiai žuviai, tačiau ne man.
Per sezoną labai aktyviai gaudant šapalus pintą giją keičiu sykį ar du net kartus, perku brangesnę, tačiau patikimą, Tačiau net ir tokia po kurio laiko praranda savo slidinantį sluoksnelį, kadangi paprasčiausiai nusidėvi ir masalo jau taip toli nenumesime. Yra būdas, kaip pintuką „atnaujinti“ – pervynioji valą iš kito galo ir susidėvėjusi dalis lieka ritės būgnelyje.
Monofilamentinę giją keičiu dar dažniau. Beje, ją naudoju 0,15–0,16 mm diametro, kai žuvauju itin mažais vobleriais. Toks valas, sakyčiau, plonokas spiningavimui, jo tvirtumas nėra didelis, kokio norėtųsi gaudant stiprias žuvis, o po kurio laiko dar labiau susilpnėja. Tai įvyksta ne tik dėl to, kad jį „suėda“ vandenyje esantys chemikalai (tai jau daugiau reklaminiai triukai, pas mus upėse vanduo seniai pakankamai švarus), ultravioletiniai spinduliai (galbūt, nesu tuo tikras), bet ir svaidant masalą, traukiant žuvį, o labiausiai – stengiantis „išlupti“ kur nors užkliuvusį voblerį.
Tokiais atvejais valas kaskart vis labiau tįsta ir silpnėja. Įsivaizduokit, kad tai – paprasta guma. Net ir ją nuolatos tampant, po kurio laiko taps ilgesnė, suplonės. O monofilamentas netgi labiau tempimui jautri medžiaga. Todėl geresnis yra mažiau tamprus valas, tačiau vis tiek jis turi būti minkštas. Tai labai svarbi savybė, kadangi labai standi gija trukdys žaisti lengvam ir mažam masaliukui.
Taip pat žiūrėkite, kad valas nebūtų sunkus. Taip, būtent sunkus, nes įvairios skęstančios gijos yra pasunkintos specialiomis medžiagomis. Žvejojant plaukiančiaisiais vobleriais skęstantis valas bus niekam tikęs. Pinta gija yra sunkesnė už monofilamentinį valą, o be to, kada ji labai plona, tai tik laiko klausimas, kada suvelsime „barzdą“. Šiuo atžvilgiu monofilamentinis valas yra pranašesnis. Tačiau pakertant šapalus bus geriau pintas.
Įsijautęs į valų aprašymus taip ir nebaigiau kalbėti apie spiningus. Juk žadėjau parekomenduoti kokį nors universalesnį kotą. Mano supratimu, jo užmetimo svoris turėtų būti iki 10–12 g. Minimalus testas tokiuose paraboliniuose ar pusiau paraboliniuose spininguose gali svyruoti nuo 0 iki 5 g.
Tai dažniausiai priklauso nuo anglies pluošto. Beje, kaina – irgi. Kuo anglies pluoštas šiuolaikiškesnis, geresnis, tvirtesnis, tuo brangiau kainuoja spiningas, tačiau koto testas tada būna „įspraustas“ į mažesnius rėmus, labiau apibrėžtas. Regis, universalesniam spiningui tai nėra gerai.
Jau sakiau, kad „minkštesnių“ ir ilgesnių spiningų minimali užmetimo riba tarsi prasiplečia, todėl net ir kotu, kurio testas nuo 5 g, galima bus be problemų svaidyti 2–3 g voblerius. O geresnės kokybės anglies pluoštas leis taikliau užmesti masalus, nes, ką irgi minėjau, toji parabolinių spiningų vibracija po užmetimo juntamai sumažės nepaisant parabolinės akcijos. Be abejo, ir kotas bus tvirtesnis.
Jei konkretizuočiau modelius, tuomet imčiau bent du, kurie iš tiesų bus universalūs ir, garantuoju, tikrai geri žuvaujant šapalus su dauguma voblerių. Beje, bent vienas iš jų netgi savotiškai specializuotas, nes jo pavadinimas yra Lucky John Progress Chub 10.
Galima rinktis 2,44 arba 2,74 m ilgio modelius. Šio koto užmetimo svoris 3–10 g, akcija, pasak gamintojų, yra vidutiniškai greita. Reikia suprasti, kad fast-moderate, bet man spiningas labiau panašus į tipinį moderate.
Kitas labai geras kotas, juo, beje, kai kurie mano pažįstami žvejai gaudo net šlakius ir lašišas, kuomet žuvauja lengvesniais vobleriais, yra Lucky John Anira Stream 10. Kaip ir anksčiau minėtas kotas jis bus dviejų ilgių – 2,40 ir 2,70 m. Analogiškas ir užmetimo svoris – 3–10 g. Net nepasakyčiau, kuris iš šių dviejų spiningų – Progress Chub ar Anira Stream geresnis, skirtumą pajausite arba žuvaudami, arba bent jau parduotuvėje paėmę į rankas.
Spininginėms ritėms nesu labai išrankus. Turiu omenyje, kad ar ja gaudysiu šapalus, ar ešerius, sterkus, didesnio skirtumo nematau. Aišku, brangios ritės yra geresnės, žymi firma taip pat bus kokybės garantas. Ir nepatarčiau rinktis labai mažų, nes sumenks užmetimo nuotolis. Jei tai bus Daiwa ričių modeliai, o jų būgneliai yra vos didesni, siūlyčiau imti 2500–3000 dydį, kitų firmų gali būti 3000–4000 dydžiai.
Gana svarbus dalykas viliojant šapalus yra segtukai vobleriams. Kadangi tenka žuvauti ir visai mažais vobleriais, reikėtų lengvų, plonos vielos, tačiau tuo pat metu ir tvirtų karabinų.
Pavadėlį, jei gaudau pintuku, kaip jau sakiau, rišu fluorokarboninio valo, jo storis – apie 0,25 mm. Gali būti ir plonesnis, storesnis galbūt trukdys normaliai žaisti mažiems vobleriams. Tiesą sakant, prisidarau įvairių diametrų pasaitėlių, nes didesnį voblerį gali sugriebti ir labai stambi lydeka, todėl tada jau galima naudoti pakankamai storą fluorokarboną, kuris apsaugos nuo plėšrūnės dantų, bet neįtakos voblerio animacijos.
Romualdas Žilinskas
