Ruduo, velkė ir minnow vobleriai. Trečia dalis
Kaip ir bet kuriuo metų laiku, taip ir rudenį, lydekos ar sterkai, apskritai visos plėšrūnės kimba tam tikromis bangomis. Atspėti, kada taip nutiks, gana sudėtinga, kaip ir pasakyti, kiek laiko truks geras kibimas. Pasitaiko, jog, tarkim, aštriadantės masalus gerai griebia tik kokį pusvalandį, o po to daro 3–4 valandų pertrauką. Jų „sujudimas“ kartais pasitaiko kokius tris kartus per dieną, kartais – vos vieną sykį.
Ir čia bandyti spėlioti remiantis meteorologinėmis prognozėmis, tai tas pats, kaip burti iš kavos tirščių. Galėčiau dabar fantazuoti, teorizuoti, tačiau to nedarysiu. Pasakysiu vieną tikrai žinomą faktą – kuo bus šaltesnis vanduo, tuo retesni kibimo pliūpsniai ir ilgesnės nekibos pertraukos.
Yra dar viena tendencija – šaltesniame vandenyje pasitaiko pagauti daugiau stambesnių plėšrūnių. Apie kitą tendenciją jau kalbėjau – kibūs vobleriai tįs (didės) ir lydekos norės mažiau judrių. O kas liečia gylį, čia turėčiau paneigti stereotipus – šios grobuonės spalį ar lapkritį nebūtinai masalus čiups giliau, nei, tarkim, rugsėjo mėnesį, na, gal kokiu metru didesnėje gelmėje. Galbūt jos duobėse, vagoje ir ilsėsis, bet neretai užkąsti išplauks į įprastinius tose upės atkarpose gylius.
Kauno marios šiuo atžvilgiu nebus jokia išimtis. Tiems, kurie nežuvauja Kauno mariose, gali pasirodyti, jog lydekos rudenį, o ir apskritai čia plaukioja labai giliai. Nieko panašaus, jos gelmes užleidžia sterkams, bet pačios vis tiek dar gana ilgai laikosi kur nors prie vandens augalų sąžalynų, ten gylis tikrai nėra labai didelis. Beje, aš kalbu apie pačių įvairiausių gabaritų aštriadantes.
Tačiau gali nutikti, kad plėšrūnės šiame telkinyje kibs ir 7–8 m gelmėje. Tokie dalykai vis dažniau kartosis smarkiai atšalus vandeniui, šitokį gylio pasirinkimą įtakos ir HE šliuzų darbas. Kuomet jie atidaromi staiga ir visu pajėgumu – užtvankoje vanduo „sėda“, srovė pagreitėja, ligi tol aktyvios lydekos ilgesniam laikui visiškai nustoja reaguoti į vilioklius. Arba nusileidžia į vagą ir jos žemutiniuose šlaituose vangiai, atbulais dantimis, bet visgi kimba.
Pasitaiko, kad Nemune, ryte godžiai griebusios voblerius, plėšrūnės staiga nustoja domėtis masalais. Po to vienu metu vėl trumpam atsigauna, nes pakyla vandens lygis dėl jau minėtos priežasties – HE paleido savo turbinas. Ir dažniausiai taip atsitinka vakarėjant. Jei ne, tuomet į vilioklius reaguoja tik kitą dieną ir toliau nuo kranto.
Kauno mariose irgi būna panašiai, kol vandens lygis stabilizuosis iki buvusiojo ar bent jau kažkiek pakils. Turėkite omenyje, kad kylant Nemuno vandeniui, paprastai krenta marių vandens lygis, todėl kada prastas kibimas upėje, galima tikėtis geros žūklės mariose, ir atvirkščiai.
Tokie dalykai dažnai įtakoja tos ar sekančios dienos masalų pasirinkimą – jie gali kardinaliai keistis pradedant voblerio spalva ir baigiant modeliu, dydžiu. Nusileidusios gilyn lydekos dažniausiai geriau reaguoja į agresyvesnius minnow voblerius. Nors pastarasis faktas ir šiaip aiškus, kadangi giliai neriantys šio tipo vobleriai ir yra patys agresyviausi.
Vobleriai skirtingi, bet rezultatai panašūs
Velkiavome po du žmones dvejose valtyse Nemune aukščiau Kauno. Rytas pasitaikė apniukęs, įvilktas į storą rūko maršką. Šiaip jau rugsėjo pabaigoje (buvo paskutinis to mėnesio savaitė) nereti atvejai, kuomet lydekos ir sterkai puikiai kimba dar gerai neprašvitus, ir net nesvarbu koks oras. Todėl jau nuo pat ryto tikėjomės neblogos žūklės, nes dieną prieš tai pažįstami žvejai tose vietose labai sėkmingai pavelkiavo.
Tačiau tikėtis yra viena, o pagauti – kita. Gintaras su Valdu tik išplaukę suviliojo po kilograminę lydeką. Man ir kolegai nesisekė, nors tu ką...
Vis pasiskambindavome arba prasilenkdami valtimis persimesdavom keliais žodžiais – kibo ant natūralių atspalvių minnow voblerių, o jei konkrečiai – baltais ar sidabriškais šonais ir tamsiai mėlynomis nugarėlėmis modelių. Su draugu išbandėme visus panašius masalus – tuščia. O anoje valtyje vėl sujudimas – traukia dar vieną lydeką. Be to, bičiulių ekipažas dar turėjo bent kelis kibimus, viena traukiama aštriadantė nusipurtė nuo kabliuko.
Jau vėlyvas rytas, o mes vis niekaip negalime pagauti žuvų. Tiesą sakant, šiek tiek kaltas buvo mano draugas – lydekos (juk pasidalijame informacija) masalus čiupo 4–5 m gylyje, o mes vis bandėme laimę giliau. Tokia bendrakeleivio ir valties savininko nuostata – kam mums tos kilograminės lydekaitės, jei 6–7 m gylyje galime pagauti stambesnių.
Tačiau, kai Gintaro ekipažas „išlupo“ 3,5 kg lydeką, pagaliau pradėjome tampyti voblerius po reikiamą tai dieną gylį. Tada aš užsikabinau sidabrinį juodnugarį Mikado Narrow. Tikriausiai po kokių 15 min plaukiant prieš srovę spiningą sulenkė stamboka žuvis. Ištraukiu – 2,0 kg lydeka. Jau neblogai. Po kiek laiko masalu susigundė dar viena, šįsyk sverianti apie kilogramą plėšrūnė.
Po kelių valandų pertraukos vėl prasidėjo lydekų atakos. Ir vėl pirmieji tai pajuto Gintaras su Valdu. Ir vėl, kaip tąsyk – ant mėlynakuprių voblerių. Mes, suprantama, taip pat puolėme gaudyti tokiais ir panašiais masalais. Tačiau mums nekimba...
Iš tiesų man sunku paaiškinti tokį fenomeną, galiu tik spėlioti. Yra buvę ne kartą, kad vienoje valtyje sėdintys žvejai labai sėkmingai gaudo identiškais vobleriais, tačiau kita valtis lieka be nieko, nors velkiauja tame pačiame gylyje, toje pat vietoje. Vienintelis paaiškinimas gali būti skirtingi masalų traukimo greičiai, galbūt jie skiriasi labai minimaliai, bet vangioms žuvims tai turi įtakos. Galbūt reikšmę turi ir valo storis, bet tai smulkmena, kuomet žvejoji 12–15 cm dydžio modeliais ir ne itin giliai.
Taigi, kaip ir ryte, išbandome visus potencialiai kibius masalus, bet nieko nepagaunam. Tada kabinu jau pasiteisinusį sidabrinį juodakuprį ir... tuojau pat ištraukiu 2,5 kg lydeką. Mano bendrakeleivis susiranda pilkšvai baltais šonais ir juoda nugarėle firmos Bandit modelį ir taip pat sugundo poros kilogramų lydeką.
Po to kelis sykius lydekos vis bando griebti mano masalą (supurto spiningą, bet nepasikerta), galiausiai išsitraukiu dar vieną kilograminę aštriadantę. Bičiulis sugeba suvilioti dar dvi. Nutariame sukti į krantą. Žvejyba gavosi visai nebloga, o Gintarui su Valdu net ir labai gera – papylė mums „kruopų“.
Tą sidabrinį juodakuprį dar ne kartą atakavo Nemuno lydekos, koks jis liko po susidūrimo su plėšrūnių dantimis, galite pamatyti nuotraukoje.
O grįžtant prie tos atmintinos dienos, konstatuočiau, jog ji buvo neįprasta, kadangi dažniausiai aštriadantės, jei kimba, paprastai pasirenka bent jau pusdieniui kokį nors konkretų spalvinį variantą, kartais – tik vieną modelį. Tąsyk draugų ekipažas žvejojo ant visiškai kitokių nei mes voblerių, tačiau lydekų sužvejojome visi.
Kuomet aštriadantės nori agresyvesnių ir mažesnių minnow
Po kelių dienų, bet jau šį kartą tik aš ir Gintaras, velkiaujame tuose pačiuose Kauno marių aukštutinės dalies plotuose. Vėl žuvaujame nuo pat ryto, vėl panašus švino spalvos dangus ir nerealiai tirštas rūkas. Bet vienas skirtumas – vanduo mariose aukštesnis nei buvo, todėl tėkmė, kuri šioje užtvankoje visada yra – gerokai mažesnė. Kad mariose bus būtent taip, pamatėme dar važiuodami žvejoti, nes Nemuno vandens lygis žemiau Kauno HE gerokai sumenkęs, tai nesunku suprasti pažvelgus net ir į miesto betonines upės krantines.
Lydekų ieškome tokiuose pačiuose gyliuose, kaip ir praeitą kartą, bandome ir tokių pačių dydžių voblerius. Tačiau valandos slenka, o lydekos nekimba. Logiškai galvojant, mes visgi žuvaujame ne visai ten pat, jei matuotume nuotolį nuo kranto, nes išlaikome anądien tinkamą gaudymo gylį, bet vandens lygis juk pakilęs.
Ne man tokius dalykus aiškinti, Gintaras Kauno marių žūklėje specialistas, kokių reta, tai jis irgi puikiai supranta. Todėl po nesėkmingos pradžios į vandenį nardiname jau pusmetriu ar net metru giliau neriančius modelius ir velkame masalus tuose ruožuose, kur galimai turėtų būti lydekų.
Pažvejoję dar porą valandų ir nieko nepagavę, bandome keisti ne žūklavimo taktiką ar vietą, bet pačius masalus. Vėl plaukiame ties 4–5 m gelme, tačiau paskui valtį tempiame labiau šiltam metų laikui būdingus mažesnius voblerius – 8,89 cm Bomber Deep Long A ir tokio paties dydžio Bandit B-Shad.
Kaip jau esu minėjęs, tai mano mėgstami vobleriai trolinguojant (ypač pirmieji), jie pasižymi universalumu, nes kibūs visais metų laikais. Na, gal žiemą per maži, pernelyg agresyvūs, bet dar iki to meto keli mėnesiai...
Tiesa, tarp šių voblerių yra vienas esminis skirtumas. Bomber Deep Long A neria maždaug nuo 3 iki 6 m, o Bandit B-Shad – nuo 2,5 iki 4,5 m. Realiai abu jie „įsipaišo“ į gaudymo 4–5 m gylyje ribas. Žinoma, jei išleisi tinkamą valo kiekį, nes pirmąjį modelį teks vesti ant trumpesnės gijos nei antrąjį. Be abejo, „bomberis“ bus agresyvesnis už „banditą“, tai apskritai vienas agresyvesnių minnow. Tačiau aš jau įsivėliau pasakoti velkiavimo pradžiamokslį, apie tai esu rašęs išsamiai prieš porą metų.
Neišsiplečiant pasakysiu, kad po pusvalandžio ar mažiau mūsų pasirinkimas pasiteisino – masalus griebė išsyk dvi lydekos. Tai nėra kažkoks išskirtinis atvejis, bet ir nelabai dažnas reiškinys. Žodžiu, traukiam abu po laimikį. Įdomu dar tai, kad ir plėšrūnės tarsi dvynės – po 1,2 kg svorio. Vėliau Gintarą pamalonina dar ir gražuolis ešerys.
Dieną ritasi į antrą pusę, bet dabar ji trumpam išgiedrėjo, nes pro debesų šviną jau kyšteli nosį ir saulė. Mums sekasi visai neblogai – iki vakaro pagauname 7 lydekas. Kaip visada Gintaras daugiau – jo sąskaitoje keturias aštriadantės, viena beveik 3 kg svorio, taip pat stambus ešerys ir žūklę vainikavęs nedidelis sterkas. Aš tenkinuosi trimis lydekomis, didžiausioji – 2,5 kg svorio.
Šįsyk geresni buvo Bomber Deep Long A modeliai, bet tai manęs nė kiek nestebino. Tačiau spalviniai variantai, kurie gundė lydekas ne visai tipiniai pusiau giedrai dienai – tamsiai mėlynos, violetinės nugarėlių spalvos ir gana tamsūs sidabriški, pilkšvi masalų šonai. Šios spalvos yra šaltos, todėl teoriškai tinkamesnės gaudymui visai kitokiu oru.
Laukite tęsinio.
Romualdas Žilinskas
