Ruduo, velkė ir minnow vobleriai. Ketvirta dalis
Netgi rudenį būna dienų, kai lydekos laužo įprastas sau taisykles ir ima kibti ant kokių nors neįprastų ne tik tam metų laikui, bet ir tai dienai (turint omenyje debesuotumą) voblerių. Gal nelabai nukrypsiu nuo temos, jei pasakysiu, kad pasitaiko, jog aštriadantės visą rudens sezoną arba vasarą, pavasarį itin godžiai griebia kažkokį vieną modelį. Kartais čiumpa tik jį ir jokio kito. Tačiau svarbiausia, kad ligi tol keletą metų į šį masalą net nekreipdavo dėmesio.
Prieš keletą metų vienas mano bičiulis rudens pradžioje rado tokį voblerį žūklavimui Nemune. Anot žvejo, vilioklis išgulėjo jo masalinėje tris metus ir nė sykio, nors buvo bandytas ne kartą, nesugundė nė vienos žuvies. Bet po to jis tapo masalu numeris vienas, ir tas žvejys bei jo draugai (tokių dalykų nenuslėpsi) kelis sezonus dažniausiai velkiavo tik šiais vobleriais. Pasitaikė dienų, kada pastarasis masalas tiesiog iš proto varė lydekas, bet joks kitas net ir labai panašus savo forma, o spalviniu piešiniu visiškai identiškas vobleris plėšrūnių negundė.
Dar vakar kaip tik kalbėjausi su minėtu meškeriotoju. Jis pasakojo, kad puikiai pamena, kaip sykį vienoje Nemuno atkarpoje plaukiojo aštuonios velkiautojų valtys. Tie, kurie gaudė tais laimingais vobleriais (vienos valties trijų žmonių ekipažas), sužvejojo septynias lydekas ir dar turėjo maždaug tiek pat kibimų.
Likę septyni ekipažai pagavo vos vieną lydeką. Tai reiškia, kad vos vienai valčiai šyptelėjo Fortūna. Bet tik labai šykščiai ir gal visai netyčia. Deja, to kibaus modelio nurodyti negaliu, nes žodis – ne žvirblis, juolab, kad masalas aštriadančių tarpe paklausus ir iki šios dienos...
Reikėtų galbūt pridurti, kad kai kurie voblerių modeliai ar net ištisos jų serijos sulig metais, deja, išimami iš gamybos. Nors tie masalai ir yra kibūs. Jei turi išsaugojęs – valio! Jei ne, ieškok, gal kas nors senus voblerius pardavinėja. Tačiau rasti tuomet labai sunku, nes nesi vienas toks gudrus, kuris gerus masalus stengiasi išsaugoti.
Apie ariančius dugną ir plaukiančius virš galvų voblerius
Tačiau grįžkime prie „taisyklių laužymo“. Bene savaitę ant šaltų atspalvių voblerių kibusios lydekos, vieną dieną staiga pakeitė savo nuomonę. Nežinau kas atsitiko, kadangi orai lyg ir kardinaliai nekito. Žvejojome mudu su bičiuliu įprastinėse vietose ir tikėjomės, kaip tai buvo vakar ir užvakar, pagauti bent jau keletą lydekų. Ligi pietų – visiškas šnipštas.
Draugas prisiminė, kad už poros kilometrų aukščiau mūsų Nemune velkiauja jo pažįstami žvejai. Reikėtų pasiteirauti kaip jiems sekasi, gal ką patars? Paskambina: kaip kimba? Puikiai, ištraukė penkias lydekas, turėjo ir daugiau plėšrūnių čiuptelėjimų. Kokiame gylyje velkiauja? 4–5 m – kaip ir mes. Nieko sau! O kokiais vobleriais, kokios spalvos? Žalios, tamsiai salotinės nugaros, gelsvai žalsvi šonai. Jie irgi tik po kelių valandų nekibos tokius masalus pabandė ir – prašau – iš karto rezultatas.
Puolėm raustis masalinėse. Draugas tokių turi net keletą, o aš nepasiėmęs nė vieno. Dangus lyg veltinis, vanduo beveik ledinis, nemačiau prasmės apsikrauti „netinkamais“ vobleriais. Visgi vieną potencialiai kibų masalą radau, tai buvo dar net nebandytas juoda nugara, žaliais šonais ir šviesiai rausvu pilveliu Mikado Sheriff.
Reikėtų tarti kelis žodžius apie tą modelį. Mikado Sheriff voblerio dydis – 110 mm, svoris – 13 g, panirimo gylis – 3,5 m, tipas – plaukiantysis, agresyvus. Ir vėl prikibsiu prie tos „agresijos“. Taip, jis yra judresnis už praeitame rašinyje minėtą Mikado Narrow jau vien todėl, kad traukiamas smarkiau virpa. Tačiau judesių amplitudė siauresnė. Šio voblerio nugara šiek tiek išlenkta, tačiau papilvė lygi, o liežuvėlis būdingas smarkiau virpantiems masalams. Visgi esu matęs ir turiu gerokai judresnių minnow voblerių, o aprašomo modelio agresyvumą įvardyčiau veikiau kaip mažesnį už vidutinį.
Beje, šis vobleris būna „plaukiantysis“ tol, kol neprisegi jo prie metalinio pavadėlio. Netgi 5 kg išlaikantis 25 cm ilgio tikrai lengvas ir kokybiškas metalinis pavadėlis jau padaro masalą lėtai skęstančiu. Be to, Sheriff panirimo gylis yra didesnis nei nurodyta. Prieš tėkmę jis gal ir nepasiekdavo 4,0 m ribos, tačiau būdavo arti to, traukiant pasroviui vobleris panirdavo ir iki 5,0 m. Tiesa, tada išleisdavau daugiau valo, o ir gaudžiau, 0,16 mm pinta gija.
Taigi pradedame velkiauti tuo ką turim ir kas galbūt tą dieną suerzins lydekas. Neprašaunam – pagauna bičiulis, ištraukiu ir aš. Ne kažin kokios, bet daugiau nei kilogramą sveriančios plėšrūnės pagaliau sugriebia mūsų voblerius. Tiesa, aš vis baiminuosi, kad traukiant prieš tėkmę manasis masalas plaukia per sekliai.
Jei tikėti kai kurių patyrusių velkiautojų žodžiais, geriausias variantas, kada traukiamas vobleris retsykiais baksteli į dugną – reiškia, kad jis plaukia tinkamai. Kita vertus, gylis nuolat kinta ir tas baksnojimas kartais virsta dugno gremžimu, dėl ko masalui ant trišakių prisismaigsto sraigių ar dvigeldžių moliuskų kiautų, kabliukai aplimpa augalais. Tai galima jausti, matyti pagal spiningo viršūnėlės virpesius, nes vobleris arba visiškai nustoja vibruoti, arba juda sau neįprastai. Kai kurie modeliai labiau renka įvairias šiukšles, nes daugiau braukiasi pilvu per dugną, kiti – mažiau. Bet tai vis tiek neišvengiama, dėl ko, netgi nejaučiant pakitusios masalų vibracijos, pageidautina masalus vis ištraukti patikrinimui.
Ten, kur dugnas staiga leidžiasi žemyn, vilioklis gali jį ir „pamesti“. Bet tuo atveju, kada voblerio panirimo gylis praktiškai idealiai atitiko pagrindinį gylį, kuriame buvo gaudyta, nes „gremžikai“ nunirs giliau. Nežinau kas yra geriau – idealiai žūklės gylį atitinkantis vobleris ar tas, kuris labiau baksnoja į dugną. Čia nuomonių yra įvairių.
Logiškai mąstant, ariantys gruntą modeliai „kylant į kalną“ bus mažiau patrauklūs lydekoms, nes tik dar labiau gremš dugną. Tokiu atveju daugiau naudos duos tokie vobleriai, kurie plaukė neliesdami grunto. Tačiau kada dugnas lyg nukirstas krenta žemyn, labiau tikėtina, kad lydeka susigundys giliau neriančiais modeliais, kadangi tie idealiai atitinkantys gylį arba plaukiantys truputį virš dugno masalai prašaus plėšrūnėms virš galvų. Visgi, mano nuomone, jei vobleris ir plaukia kokiu pusmetriu pakilęs aukščiau dugno, jis puikiausiai yra matomas lydekos. Ir tuo dar kartą įsitikinau velkiaudamas minėtuoju Sheriff.
Tuomet žvejojome ties 5 m riba. Kartais valtis nuklysdavo puse metro į vieną ar kitą pusę. Kaip ir sakiau, gaudant prieš tėkmę mano masalas beveik nelietė dugno, tik retsykiais, kai pasitaikydavo koks kalnelis, pajusdavau kontaktą su gruntu. Bet netgi plaukiant giliau nei 5 m voblerį čiupo 2 kg lydeka. Žuvys geriau kibo plaukiant pasroviui.
Tos dienos rezultatas – pagavau tris lydekas. Gal būčiau sugundęs ir daugiau, bet juk pirmą dienos pusę praleidome velkiaudami visiškai netinkamais modeliais. Beje, „tuščių“ kibimų kažkodėl neturėjau.
Lydekos šalia žuvų būrio
Nepradėsiu pasakoti, kam reikalingas trolingistui echolotas, norėčiau išskirti vos vieną šio prietaiso rodmenį – žuvų sankaupas. Paprastai prietaiso ekrane tiksliai neatskirsi, kokios ten smulkios žuvys, galima tik spėlioti. Bet tai nėra labai svarbu, nes plauko kokių nors karpinių žvynuotųjų būriai. Šalia jų neretai galima rasti ir lydekų. Sterkai šiuo atžvilgiu konservatyvesni, kadangi jie nedažnai persekioja žuvų pulkus. Regis, turėtų būti priešingai, bet praktika rodo ką kitą.
Nors aštriadantes mes vadiname pasalūnėmis, tačiau, sukilusios į medžioklę, jos nevengia palikti įprastų slėptuvių ir nuplaukti toliau – ten, kur būriuojasi jų aukos. Ir nebūtinai taip elgiasi seliavinės lydekos, Nemuno plėšrūnės taip pat gali aktyviai plaukioti.
Žvejojam kartą su Gintaru Nauckūnu. Diena (teoriškai) „lydekinė“, o tų lydekų kaip nėra, taip nėra. Jau ir popietė arti, bet mūsų laimikis – vos viena bičiulio kilograminė aštriadantė. Aš nė krepštelėjimo neturėjau. Kuo toliau, tuo labiau prarandame viltis ką nors pagauti, kadangi staiga vėjas nurimo ir įsivyravo visiškas štilius. Paprastai bangavimas yra geras ženklas, svarbu, kad būtų ne pernelyg didelis.
Plaukiam jau kelis kilometrus prieš tėkmę, bet echolotas nerodo nė vienos žuvies. Dugnas labai tinkamas, bet naudos iš to – nulis. Už upės posūkio jau iš tolo pamatau, kad viename dideliame plote vandens paviršiuje pilna burbulų. Keista.
Atplaukiam į tą vietą ir bičiulis net aikteli – įvairiuose vandens sluoksniuose jo echolotas rodo aibę visokio „kalibro“ žvynuotųjų. Gintaras pradžioje pamanė, kad prietaisas sugedo – taip būna, kada įsijungia bandomasis „filmukas“. Na, kad ne...
Pasak draugo, tą rudenį jis pirmą kartą mato tokį didžiulį būrį žuvų, reikėtų pabandyti velkiauti jo pakraščiuose. Susirandame 4 m gylį šalia žvynuotųjų tunto ir imame tampyti voblerius. Aš turiu dar nebandytą mėlynais šonais ir juoda kupra neaiškios kilmės modelį. Kodėl nepabandžius šito, juolab gylis tam masalui yra tinkamas?
Atvirai pasakius, tą „neaiškų“ voblerį iš karto perdažiau. Tiksliau – dalinai nudažiau: pilvelį nubraukiau rausvai kreminiu, o šonus – sidabro spalvos matiniu laku, bet taip, kad ties nugarėle matytųsi mėlyna „gamyklinės“ masalo spalvos juostelė ir dar palikau juodus skersinius dryžius. Esu pagavęs ir ne vieną žuvį ant tokių mėlynų spalvų masalų, jie būna kibūs apniukusiu oru skaidriame vandenyje vakarėjant arba labai anksti ryte. Kartais – ir dieną, bet lyjant. Kodėl pirkau bele kaip nudažytą? Su ta mintim, kad padarysiu dar geresnį.
Nežinau, ar kibo dėl to, kad galiausiai radome, kur yra lydekų, ar tikrai būtent tas vobleris tąsyk man „suveikė“ (kai čiumpa masalą nematau prasmės ieškoti kito, nebent noriu paeksperimentuoti), tačiau aštriadančių pagavau.
Tik kibo jos kažkaip „atbulais dantimis“, vis stukseno, tad pakirsti sekėsi sunkiai. Veikiausiai lydekos buvo pakankamai sočios šalia žuvų būrio. Gintarui irgi bumbsėjo per masalą, taip pat kelioms aštriadantėms nepavyko dorai įsegti kabliukų. Bet kokiu atveju, jis kaip visuomet „davė man kruopų“ ir mano dvi 1,5 ir 2,2 kg lydekos bei viena „silkutė“ tebuvo pusė bičiulio laimikio.
Romualdas Žilinskas
