Retai lankomų vandens telkinių lydekos. Pirma dalis
Lapkritis ir gruodis – niūrūs mėnesiai. Amžinai švilpiantys vėjai, nuolatiniai krituliai ir tiesiog pilkas dangus slegia visus. Tačiau būdamas tikru žveju, visuomet dairaisi, kur čia būtų galima užmerkti meškerę. Vandens telkinių, rodos, turime tikrai nemažai, tačiau šiuo laikotarpiu apsispręsti, kur ir ką gaudyti – nelengva.
O jei lydekų? Sutinkate? Palaukit, neimkit iš spintos tų didžiųjų voblerių ir inkaro virvės. Jų mums šį kartą neprireiks. Pasidairykime po gerokai „siauresnius“ vandenis.
Jei kalba pasisuka apie vėlų rudenį ir lydekas, tuomet dažno žūklautojo mintyse iškart atgyja stambios lydekos, valtis ir seliaviniai ežerai. Nieko nepridursi – tai klasikinis „piešinys“ šiam metų laikui. Tačiau spiningavimas itin šaltame vandenyje, dideliame telkinio plote, sakyčiau, yra loterijos dalykas. Pasiseks pakišti masalą tinkamoje vietoje – kova su nesmulkia lydeka galbūt bus.
Deja, realybėje viskas kiek kitaip. Surasti tą tinkamą vietą tikrai sudėtinga, atspėti, kada aštriadantė bent trumpam suaktyvės, taip pat nelengvas uždavinys. Be abejo, turint noro ir užsispyrimo, viskas įmanoma. Visgi, jei jums sėdėti linguojančioje nuo vėjo ir bangų valtyje nėra malonu, o galbūt turite tik pusdienį laisvo laiko, siūlau pasižvalgyti ne tokiose dosniose žuvų dydžiu, tačiau turtinguose potyriais žūklavietėse.
Apie tinklus ir žvejybą akvariumuose
Užliejamų balų, išsibarsčiusių palei didesnes upes, aptikti nesunku. Visa bėda, jog didžiąją sezono dalį, tokiose žūklavietėse spiningu žuvauti praktiškai neįmanoma. Žolės, žolės ir dar kartelį žolės nesuteikia jokių galimybių nors pusmetrį pravesti kibaus masalo. Tik pavasario dalis bei vėlus ruduo yra tas metas, kuomet čia verta užsukti. Ankstyvą pavasarį daugelis žuvų neršia, tad jokio skirtumo: ar bala, ar upė, ar ežeras – jų gaudyti nevalia. Vėliau meškeriotojams atsiveria platūs horizontai, nes žvynuotosios puikiai griebia masalus ir žūklaviečių joms gaudyti būna daug. O šiuo metų laiku nelabai iš ko pasirinksi: kimba ešeriai, vienas kitas sterkas ir, be abejo, lydekos.
Regis, koks čia stebuklas nedideliame vandens plote pagauti aštriadantę. Tačiau, kaip rodo praktika, ne visuomet viskas taip paprasta. Ir pirmoji, turbūt didžiausia problema – žuvų gausumas. Nedidelis kiekis vandens masina pačio įvairiausio plauko žmogystas, pasiruošusias bet ką padaryti, kad tik šioje baloje neliktų nė gyvos dvasios. Pradedant dideliu skaičiumi skritulių, pereinant prie tinklų ir baigiant... Brrr, geriau net neminėsiu.
Žodžiu, žvynuotosioms išgyventi tuose žvejų mažai lankomuose vandens telkiniuose praktiškai nėra šansų. Tokias vietas, deja, bet tenka pamiršti bent jau spiningautojams. Ne visas, o dalį, nes pastebėjau, jog nemažai tokių žūklaviečių paprastai būna šalia nedidelių gyvenviečių, kur vietiniai brakonieriai randa būdų, kaip pasireikšti.
Daug geriau rinktis sunkiai prieinamas, nuošalias, iš pirmo žvilgsnio neįdomias balas, nes čia daug didesnės galimybės rimčiau pažūklauti. Žinoma, straipsnyje viską išdėstyti lengva, tačiau aptikti tokias „aukso gyslas“ tikrai ne taip ir paprasta. Čia panašiai, kaip ir su upėtakinėmis upelėmis – visi meškeriotojai savas paslaptis saugo ir bijo net draugams prasitarti. Bet juk paieškojus galima rasti...
Iš esmės užliejamas balas skirstau į dvi grupes. Pirmosios iš jų – lėkštos tarsi dubuo, neturinčios jokių sąsajų su upe. Tokie vandens telkiniai nėra itin dėkingi. Visų pirma reikalingi pakankamai dideli potvyniai, kad į jų vandenis patektų žuvys. Jei prisiminsime ankstesnius pavasarius ir užlietas miestelių gatves, gyvenamuosius namus, nesunku suvokti, jog žvynuotosios tuomet tuose telkiniuose tikrai apsistojo. Bet ar dažnai taip nutinka? Tikrai ne kasmet, manding, kad pavasarius, kai upės smarkiai liejasi už krantų, jau teks pamiršti. Na, o antra, esant lygiai dugno struktūrai, nedideliam gyliui, tokias balas išsemti tinklais labai lengva.
Visgi, nepaisant mano minėtų trūkumų, šie vandens telkiniai yra dėkingi keletu aspektų. Čia didesnė tikimybė sugauti stambesnių plėšrūnų, kadangi jokių ištekančių kanalų ar upelių nėra. Atplaukė stambi grobuonė pavasarinėms tuoktuvėms, staiga „sėdo“ vanduo ir liko didžiulė lydeka tūnoti, šiurpindamas vietinius vaikigalius, savo veržlia jėga nutraukdama it siūlą jų valus. Be abejo, kad ilgai gyventų stambi žuvis „akvariume“, reikia daug palankių faktorių, kurių, deja, retai pasitaiko.
Kitas pakankamai svarbus pliusas, kurį pirmiau įvardijau kaip minusą, yra didelis kiekis vandenžolių. Nors vėlų rudenį jų lieka daug mažiau, tačiau ir šie likučiai, mums žvejams stipriai pasitarnauja. Bet apie tai kiek vėliau...
Antrajai grupei priskirčiau balas, kurios yra gilesnės, turinčios raižytą dugno struktūrą ir svarbiausia – siauras protakas, jungiančias jas su upe. Šiuo savotišku „keliu“ ir atplaukia žvynuotosios geresnio gyvenimo beieškodamos. Paprastai sausmečiu grioviai išdžiūsta, palikdami miniatiūriniuose ežeriukuose gyvybę. Tačiau povandeninio pasaulio gyventojos turi puikią „uoslę“ ir prieš „užsidarymą“ palieka nesaugias vietas. Tai ypač būdinga stambioms plėšrūnėms. Mažesnės žuvys lieka iš racionaliosios pusės – maisto joms čia pakanka, o gal ir daugiau nei reikia.
Nestandartinė įranga
Turbūt nesuklysiu sakydamas, jog tikrajame Nemuno žemupyje, ko gero yra didžiausia užliejamų balų koncentracija. Nieko keisto – juk čia didžiausi potvyniai. Balos ir balelės pasklidusios po didelį plotą suteikia puikias galimybes pameškerioti. Tik bėda, kad daugeliui meškeriotojų iki tų vietų atstumas nemažas – dažnai neprivažinėsi. Labai norint įmanoma visai perspektyvių žūklaviečių surasti ir kur kas arčiau namų. Jas atradus, patarčiau garsiai nesidžiaugti ir nereklamuoti. Nes kitą kartą atvykus, gali nieko daugiau nebepagauti. Tokia ta realybė.
Esu delikatesnės žūklės mėgėjas. Patinka maži masalai, ploni valai ir kitos smulkmenos. Tačiau kiekvienoje situacijoje tenka prisitaikyti prie esamų sąlygų. Užliejamos pievos – viena iš nedaugelio žūklaviečių, kurioje naudoju sąlyginai „grubius“ įrankius. Bent jau pagal mano asmeninius vertinimus. Ir ne todėl, jog čia kimba krokodilų dydžio lydekos. Tokių, kaip jau sakiau, minimuose vandens telkiniuose reta. Tiesiog ekstremali žvejybinė aplinka įpareigoja tai daryti.
Spiningas tokiose žūklavietėse reikalingas ilgas (2,7 m ir ilgesnis), greitos akcijos. Trimetrinė „kartis“, patikėkite, visiškai nemaišo, kuomet tenka masalu manevruoti tarp rudenį vis dar likusių žolių. O ką jau kalbėti apie tas vietas, kur žveją ir atvirą vandenį skiria tanki lelijų raizgalynė. Vilioklis šias kliūtis privalo įveikti oru, o traukiama žuvis turi būti kuo greičiau keliama į vandens paviršių.
Koto akciją irgi diktuoja situacija: net ir kilograminė lydekaitė sugebės „įsivelti“ į žoles, jeigu spiningausite labai lėtos akcijos meškerykočiu. Tiesiog nieko jai nepadarysite, nesuvaldysite, nes kotas perlinks kaip lazdyno rykštė ir išlupti laimikio į krantą nepavyks.
Ritei kažkokių ypatingų reikalavimų nekeliu. Kaip privalumą galbūt galima įvardinti greitesnį perdavimą (tarkim, 1:6,1 ar net didesnį), vėlgi pasitarnaujantį viliokliui greičiau iššokti iš vandens. Užvyniojus 0,12–0,14 mm storio pintą valą, nors mesti toli neprireiks, manau, susidorosite su visomis iškilusiomis problemomis.
Masalų, tinkančių rudeninei plėšrūnų paieškai nėra daug. Kaip pastovius ir labiausiai prognozuojamus ir neprastus rezultatus duodančius, išskirčiau guminukus. Neagresyvūs vilioklių judesiai ir jų pastelinės spalvos – tai savybės kurios reikalingos spiningaujant šiuo metų laiku. Sukriukės ir lengvos plonos skardos vartiklės pasitarnauja pavasario pabaigoje bei rudens pradžioje. Palikime jas kitam sezonui.
Regis, vilioklių pasirinkimas rūšiniu atžvilgiu labai jau menkas. Bet dėl to žūklė turi ir savų privalumų: nereikia tampytis visos dėžės masalų, jų nuolatos keisti. O nuolat mainyti vilioklius, reiškia šalti rankas. Tad pasiėmei dėžutę patikimiausių, ir – pirmyn...
Gal jums ir pasirodys keista, tačiau nepastebėjau jokios guminuko dydžio priklausomybės nuo laimikio gabaritų. Rodos, vėlus ir šaltas ruduo bei „energetinė“ teorija teigianti, jog lydekos nesigainioja smulkmės, o puola tik stambų kąsnį, įpareigoja segti tik „rimtą“ silikoninį vilioklį. Bet teorija šįsyk prasilenkia su praktika arba bent jau man sukelia kai kurias abejones. Netgi, sakyčiau, nėra jokio reikalo naudoti itin didelių guminukų, kadangi juos teks apginkluoti papildomais kabliukais. O pastarieji tik ir taikysis įlįsti į žoles.
Tęsinys kitame rašinyje.
Nerijus Rimkūnas
