Retai lankomų vandens telkinių lydekos. Antra dalis
Kaip jau ir minėjau, lapkričio antroji pusė ir gruodžio pradžia niekada nelepina orais. Bet tame yra vienas retai minimas privalumas – smarkiai ištuštėja vandens telkinių pakrantės. Kadangi tokiomis sąlygomis žvejoti yra menkas malonumas, pirmiausiai „atkrenta“ tik šiaip mėgėjai užmesti meškerę. Gerokai sumažėja ir vyresnio amžiaus meškeriotojų, vaikų, nes šis laikotarpis sutampa su kvėpavimo takų virusinių infekcijų plitimu, gripo epidemijomis ir kitomis panašiomis ligomis. Seniems meškerės „vilkams“ dažnas negalavimas yra ir sąnarių skausmai, kurie šiuo metu kaip taisyklė smarkiai paūmėja.
Neabejotiną įtaką turi ir maksimaliai „susitraukusi“ diena, tad žvejai negaišta laiko ir, jei jau vyksta prie vandens, tai į gerai žinomas žūklavietes, kurias... paprastai žino visi. Ten nutinka priešingai – susidaro didžiulė žvejų koncentracija. Ne kiekvienas mėgsta žuvauti pasiremdami į šalia stovintį alkūnėmis, todėl pirmoje šio straipsnio dalyje ir siūliau susirasti mažai lankomus vandens telkinius – šalia upių esančias užliejamas balas. Apie jas pasakojau gana plačiai, bet nepaminėjau vieno dalyko – šiuo metų laiku būna daug kritulių, todėl tos balos, panašiai kaip pavasarį, gali gerokai patvinti.
Tuomet susisiekiančiose su upe balose protakos išplatėja, o nesusisiekiančiose – gali atsirasti vandens takai. Todėl ten esančios žuvys gali tuos telkinius apleisti. Būna, kad nutinka atvirkščiai – iš upės, bėgdamos nuo stiprios srovės, čia atkeliauja įvairios plėšrūnės. Žinoma, visų pirma lydekos, kadangi balose randa ne tik įvairių karpinių žvynuotųjų, bet ir varlių. Nors toks atvejis retas, tačiau įmanomas.
Kadangi aname rašinyje pradėjau pasakoti apie baloms tinkamus masalus, tą temą tesiu ir toliau...
Nedideliais masalais be staigių manipuliacijų
Mano supratimu, žūklei šiuose vandens telkiniuose visiškai pakanka 5–7 cm dar kadais gamintų „kanopėlių“ arba šiuolaikinių klasikinių 6–10 cm riperių bei tvisterių. Man ir pačiam neįprasta, kad lydekos taip mielai čia griebia mažesnio dydžio guminukus. Galbūt tai yra balų specifika, nes menkų gabaritų masalus lemia didelis čionykščio mailiaus, kuris per vasarą tik šiek tiek ūgtelėjo, kiekis. Nepasakyčiau, jog mažesnius guminukus atakuoja smulkesnės plėšrūnės. Lydekų standartas išlieka visada tas pats – 0,6–1,0 kg. Vėlgi keista, bet tų vadinamų tikrųjų „šaudyklių“ pakliūva tik viena kita.
O štai su rimtesniu laimikiu susiduriama taip pat nedažnai. Tik retsykiais nudžiugina 2–3 kg aštriadantės. Dar didesnės grobuonės – kartą ar du per metus tepasitaikantis įvykis. Tačiau ir spiningaujant kituose vandens telkiniuose, daugelyje iš jų situacija būtų ganėtinai panaši.
Apie guminukų spalvas, ko gero, naujienų didelių nepasakysiu, juolab, kad apie jas jau užsiminiau. Vyrauja neryškūs šalti atspalviai: perlamutrinis, pilkšvas, melsvas. Pasitaiko tokių balų, kur net ir patį vėlyviausią rudenį vanduo išlieka drumstas. Šiose senvagėse aš ant galvakablio kabliuko veriu pieno baltumo ir gelsvus guminukus. Kurie iš jų geresni, netrunku išsiaiškinti, prasčiausi rezultatai man būdavo gaudant ryškiaspalviais masalais.
Nors, tiesą sakant, turėčiau pripažinti, kad pažįstu kelis meškeriotojus, kurie sėkmingai gaudo ir „papūginiais“ viliokliais, jų nekeistų į kitokius. Matyt, ne paskutinėje vietoje yra žvejybinis tikėjimas.
Rudeninis masalas turi animuoti lėtai. Jokių „aštrių“, staigių manipuliacijų, kurias lydekos taip dievina vidurvasarį, nenaudoju. Dėl šios priežasties galvakablius renkuosi ypatingai lengvus – vos 2–5 g.
Sąlyginai neplonas valas ir lengvas masalas, atrodo, yra du nesuderinami dalykai. Tačiau taip todėl, kad gyliai balose nedideli, o kontakto su dugnu praktiškai nereikia, kaip ir nereikia guminuko „daužymo“ į dumblėtą gruntą. Ilgas silikoninio vilioklio sklendimas, tiesiog plevenimas vandens storymėje labiausiai vilioja vietines lydekas. Jei taip vedamas masalas pakliūva į jų akiratį, kas labai tikėtina, nes vandens čia nedaug, o plėšrūnių gali būti apsčiai, plėšrūnės guminuko tikrai nepraleidžia pro akis.
Visgi kabliuką patariu naudoti šiek tiek didesnį nei įprastai. Tuomet bus geresnis pakirtimas ir mažesnė užsikabinimo tikimybė. Nustebote dėl to, kad masalas tuomet mažiau klius už žolių, tiesa? Bet praktika rodo, jog yra būtent taip.
Tačiau nelengva žūklės reikmenų parduotuvėse atrasti labai lengvų, bet turinčių didelius kabliukus galvakablių. Tuomet perki sunkesnį ir su dilde pašalini nereikalingą svorį.
Arba daug, arba nieko
Aš, suprantama, skaitytojus nuteikiau labai optimistiškai, kai sakiau, kad lydekų daug ir jos, jei išsirinkai tinkamą masalą, kimba puikiai. Deja, atmojavus spiningu pora valandų galima likti su apskritu nuliu. Tačiau savo žodžių neatsisakau – pataikius į „laimingų valandų“ tarpą, per pusvalandį sumeškerioti keturias ar penkias lydekas labai realu. Tačiau kada toks laikas ateis, pasakyti sunku. Labiausiai tikėtina, kad taip įvyks antroje dienos pusėje. Jei ne šiandien, tai ryt. Ir nieko, žmogau, nepadarysi, tokia jau rudens ir žiemos sandūros specifika.
Esu pastebėjęs, jog kai kurie žvejai daro klaidą savo masalais tikrindami balas paviršutiniškai. Skubėjimas nepadės. Reikia tiesiog tikėti, kad lydekų čia yra. Žinoma, jei jų išties yra, kas devyniasdešimčia procentų vėliau išties pasitvirtina. Atkaklus ir kantrus perspektyvios vietos „šukavimas“ duoda apčiuopiamiausius rezultatus. Kokios tos tinkamos vietos?
Lydekoms visais metų laikais, kur jos bebūtų, reikia slėptuvių. Pastarųjų nedideliame vandens telkinyje beveik nėra. Nors tiksliau pasakius – visa bala tai viena ištisa slėptuvė. Bet tik kol neatvėso vanduo ir nenunyko čia tankiai sužėlę augalai. Todėl dabar tikrai neprašausite spiningaudami ties vis dar esančių augalų liekanomis.
Iš pat pradžių bandydavau gaudyti atviruose vandens plotuose arba šalia vandenžolių, tačiau itin prasto kibimo dienomis pastebėjau, jog tai absoliučiai nepadeda. Kartą sumąsčiau guminuką traukti nesustodamas tol, kol jis įlįs į tankią žolių raizgalynę. Ir ką jūs manot? Pirmu metimu pusantrakilograminė lydeka pasimovė ant kabliuko.
Supratęs, kur šuo pakastas, riperį specialiai stengiausi traukti ten, kur jis anksčiau ar vėliau paklius į žolių glėbį. Valas pakankamai tvirtas, todėl nuostolių per daug nebijojau. Kita vertus, vėsiame vandenyje benykstančių augalų stiebai ne tokie tvirti, kaip vasarą. Toliau viskas ėjosi kaip iš pypkės: aštriadantės kone į nasrus pateiktus „kąsnius“ rinko užtikrintai. Nežinau kiek jų pagavau – traukiau ir mečiau atgal į vandenį...
Nuo to įsimintino karto rudens pabaigoje visuomet spiningauju, kaip mes sakome, ekstremaliai. Ir tokia taktika pasiteisina. Be abejo, užkibus stambiam laimikiui ne visuomet jautiesi padėties šeimininku. Tenka pasinervinti. Tačiau, kiek palaukus, grobuonė galop išlenda iš pradedančių pūti žolių ir tuomet belieka, dar truputėlį pavarginus, ją išsitraukti. Tiesa, senvagių krantai dažnai būna labai klampūs, atsistojęs susmengi kone iki dvišakumo ir pakrantėmis daug nepalakstysi. Todėl graibštas labai padeda.
Ko gero prasčiausi rezultatai būna žvejojant atviruose vandens plotuose. Nors čia gylis ir kiek didesnis, tačiau kibimai reti, pavieniai. Logika paprasta – mailius slepiasi tarp augalijos, kad ir kokia ji skurdi dabar bebūtų. O kur yra maisto, ten visada atsiranda ir jo „vartotojų“.
Oro žūklei nepasirinksi, todėl spiningauti važiuoju tuomet, kada tik atsiranda laiko. Visgi saulėta, be jokio vėjo dvelksmo diena dažniausiai nebūna rezultatyvi. O štai drėgnas ir apniukęs oras labai teigiamai veikia plėšrūnių apetitą, nors pačiam kitąsyk būna ir vėsoka. Bet šiltai apsirengus galima prie balų pakankamai komfortiškai praleisti visą dieną. Aišku, žvejui geriausias komfortas tada, kai kimba žuvys, tačiau kuo ilgiau mirkysi masalus, tuo daugiau galimybių, kad jos užkibs.
Rašydamas šį straipsnį negaliu nuspėti koks oras bus už mėnesio. Visgi, atsižvelgiant į šiltą lapkritį, manau jog gruodį daugelis balų bus atviros. Tokiu atveju nėra ko dūsauti, ledas tikrai ankščiau ar vėliau bus, tačiau, kad laukimas neprailgtų, siūlau spiningavimo sezoną užbaigti puikiais finaliniais sezono akordais.
Nerijus Rimkūnas
