Praėjusį sezoną prisimenant... Vasara ir ruduo
Veikiausiai kiekvienas žvejys atsisuka per petį ir pamąsto apie praėjusiais metais savo pasiektus rezultatus. Aš nesu išimtis, galbūt skirtumas tas, jog visa tai dabar pateikiu į viešumą. Pavasarinę žūklę aprašiau praeitame straipsnyje, dabar tęsiu pasakojimą apie vasarą ir rudenį.
Užbėgdamas už akių pasakysiu, jog pasibaigęs sezonas man nebuvo kažkoks labai išskirtinis, rekordinių žuvų nepagavau. Nemanau, kad čia galima taikyti patarlę apie šokėją, nes daug ką lėmė pasirinkti spiningavimo būdai, masalai, viliojamų žvynuotųjų rūšys.
Karštuoju metų laikotarpiu, kas man jau tapo įprasta, panirau į ultralight spiningavimo malonumus. Patinka man smulkūs masalai, delikatūs įrankiai ir didelė žuvų įvairovė. Tiesa, tokia ji yra upėse, tačiau nepamiršau ir ežerų, tvenkinių, karjerų.
Vasara toks metas – žuvys aktyvios tik rytais ir vakarais, todėl tenka aukoti saldžias rytinio miego valandas, norint pasidžiaugti puikiai kimbančiu laimikiu. Tai ypač liečia ežerus: kol poilsiautojai miega, į priekrantės zoną suplaukia daug žuvų. Praeitą sezoną situacija mažai keitėsi: tyliai plaukdavau su valtele palei meldų sieną ir „rinkau“ ankstyvus ešerius.
Pastebėjau, jog ne ką prasčiau už mikroguminukus pasirodė mažos sukriukės. Ypač Nr. 00–1 su long tipo lapeliu. Pasitaikė tokių žūklių, kuomet metaliniai viliokliai nepaliko jokių šansų silikoniniams masalams. Tradicinė žūklės priegauda – nedidelės lydekaitės taip pat aktyvumu nesiskundė ir ne kartą ploni volframiniai pavadėliai gelbėjo nuo masalų praradimo.
Po dienos šurmulio, kuomet pakrantės vaikų klegesys kiek aprimsta, prasideda puikus metas spiningauti. Gaila, jog labai trumpas – vos pora valandų iki saulė krenta už horizonto. Išplaukus į plačiuosius vandenis, stengdavausi susirasti ramesnę, nuo kranto neprieinamą ir tankiai vandenžolių apsuptą vietą. Metant nedidelį masalą į atviro vandens akis sugundydavau ne tik visai neprastų ešerių, bet ir stambių raudžių. Pastarosios teikė ypač daug džiaugsmo, nes yra dėmesio vertos priešininkės.
Tose vietose, kur gylis siekė vos 0,5–1,0 m, dažnai gaudžiau ir mažučiu poperiu. Auksašonis modelis padovanojo puikių ešerių ir ne ką mažiau gerų emocijų. Vien ko vertas tas pirmasis dryžuočio smūgis, kada vandens paviršiuje sukelia tokius purslus, jog iš nuostabos net krūpteldavau...
Ne visada gali pasimėgauti kelių dienų žūkle prie ežero. Darbai, kasdieniniai rūpesčiai priverčia pasiieškoti alternatyvų. Keletui pavakario valandų praleisti prie vandens telkinio rinkdavausi netoli esančius karjerus. Žinodamas nuošalias, poilsiautojų nesiaubiamas pakrantes, puikiai paspiningavau.
Gylis čia visai nedidelis – pusmetris, gal kiek mažiau. Tačiau dryžuotų kuprių dydžio standartas imponuojantis – 200–300 g. Atsižvelgiant į nedidelį atstumą nuo namų ir vietinių žvejų nuolatinį telkinio „šukavimą“, laimikis, mano požiūriu, yra daugiau nei geras. Kaip kibiausią masalą, įvardinčiau 3 cm kūno spalvos tvisterį arba silikoninio slieko imitaciją, užmautą ant lengvo galvakablio. Jei guminukas dar pamargintas ir rausva spalva, būdavau garantuotas, jog be laimikio neliksiu.
Geriausia čia žvejoti, kaip nekeista, karštą vasaros popietę, kuomet dvelkdavo lengvas vėjelis, kuris šiaušdavo vandens paviršių. Ešerių praėjusį sezoną pagavau daug ir manau, kad oro sąlygos juos žūklauti buvo dėkingos.
Visgi mano širdžiai nieko nėra geriau už tekantį vandenį. Srovėje plaukiojantys šapalai, kažkur tolumoje purslus pažeriantis salatis sukelia itin didelį adrenalino pliūpsnį.
Labai gaila, jog neradau laiko nuvykti prie Nemuno dambų, kuriose dažnai praleisdavau didžiąją dalį savo vasaros žūklių. Teko ieškoti alternatyvų. Pasirodė, jog Šventoji tam puikiai tiko. Nedidelis atstumas, bet didelė žuvų įvairovė – kas gali būti geriau. Geriausios žūklavimo sąlygoms čia būdavo esant aukštesniam vandens lygiui: apsemtos priekrantės vandenžolės tapdavo puikia priedanga plėšrūnėms.
Žūklavimo technika buvo paprasta – meti masalą išilgai kranto ir lėtai trauki. Vėlgi, kaip ir pavasarį, dažniausiai kibdavo šapalai. Beje, upėje pastebimai pagausėjo ir lydekaičių. Pastarosios maitinosi pakankamai godžiai ir kone kiekvienoje žūklėje bent sykį sulenkdavo liauną spiningą. Kiek teko girdėti iš kolegų, kurie gaudė Nemuno aukštupyje, lydekos ir ten rodė didelį aktyvumą.
Žūklaujant pakankami intensyviai, poros kilometrų ilgumo upės atkarpą pradėjau pažinti kaip savo nuosavą butą. Atradau vietas, kur laimikis koncentravosi, todėl ramia sąžine praeidavau tuos upės ruožus, kurie lig tol man nebuvo dosnūs.
Vasaros pabaigoje vis dažniau ėmiau lankytis Nemune, bet nuo miesto labai nenutolau. Čia dambų nėra, vien vandenžolėmis apaugusios priekrantės. Užsimovus ilgas bridkelnes ir pasiėmus kiek tvirtesnę įrangą nutariau paieškoti stambesnių lydekų. Masalas klasikinis – riperis, užmautas ant lengvo galvakablio. Brendi pakrante ir ieškai properšų tarp tankios augalijos.
Kibimu ir čia skųstis negalėjau. Gigantiškų aštriadančių nepasitaikė, bet vidutiniokės silikoninius vilioklius čiupdavo pakankamai aktyviai. Bėda tik viena – tekdavo laimikį vilkti į krantą kuo greičiau, praktiškai nevarginus, kadangi priešingu atveju žuvis pasislėpdavo tokioje žolių raizgalynėje, iš kur stambesnę lydeką vargiai ar išlupsi.
Deja, pernai su salačiais „bendros kalbos“ praktiškai neradau. Kita vertus, po kelių nevykusių žūklių šių plėšrūnų „topinėse“ vietose, vėliau specialiai jų nežvejojau, o atsitiktinai pagauti salatį retai kada pavyksta. Tačiau pažįstami meškeriotojai tiek Neryje, tiek Nemune sužvejojo tikrai dėmesio vertų egzempliorių. Labai nepergyvenu, šiais metais galima bus atsigriebti.
Rugsėjis praktiškai nesiskyrė nuo vasaros laikotarpio. Nedidelės lydekos masalus čiupo pakankamai noriai, meknės ir šapalai taip pat nesnaudė. Visgi trumpėjančios dienos ir darbų suintensyvėjimas įpareigoja savo hobiui skirti tik savaitgalius. Tokiu atveju visur suspėti neįmanoma.
Aišku, daugiausiai laiko žvejojau ešerius. Gaudžiau juos guminukais, smulkiais vobleriais. Bet viso to jau neaprašinėsiu, nes tektų paprasčiausiai kartotis. Verta paminėti, kad išbandžiau visą eilę naujų silikoninių masalų, kelis lig tol vandenyje nevilgytus voblerių modelius. Ne visi viliokliai man pasiteisino, nors kiti žvejai juos ir labai gyrė. Galbūt neužteko laiko ilgesniam testavimui, gal žuvavau ne taip ir ne ten, masalų juk neišmečiau ir bandymus bus galima pakartoti šįmet.
Kita vertus, nors ir pačiam keista, kad vis dar vasariškai šilta pirmoji spalio pusė man laimikiais buvo šykščiausia. Toks įspūdis, jog ne tik aš, bet ir žuvys pavargo nuo šilumos arba tiesiog išsimušė iš įprastinio sau gyvenimo ritmo.
Nuo spalio vidurio orai tapo panašūs į tikrus rudeninius ir žvejybinė situacija pradėjo keistis. Džiugu, jog kito į gerąją pusę. Tiek lydekos, tiek ir ešeriai vėl pradėjo stverti mano siūlomus vilioklius. Kadangi kai kuriose upėse tuo metu rodytis su spiningu nevalia, o Nemune ir Neryje šalia miesto meškerioti nusibodo, žūklauti patraukiau į tvenkinius ir įvairias senvages.
Dirbtiniuose vandens telkiniuose orientavausi į ešerius. Šįsyk užsispyriau dryžuočius gaudyti vien silikoninėmis įvairių lervų ir sliekų imitacijomis, klasikinius riperius ir tvisterius palikdavau namuose. Rezultatai, jei susumuočiau, buvo vidutiniškai geri.
Labiausiai ešeriai šių masalų pageidavo lapkričio mėnesį, o spalio pabaigoje ir prasidėjus gruodžiui (dėl suprantamų priežasčių pastarąjį mėnesį priskaitau prie rudeninės žvejybos) į visokias lervas ir kirmėles reagavo prasčiau. Gerai, kad bent lydekos nesibrangindamos paįvairindavo laimikį. Didelių nuostolių jos nepadarė – dažniausiai delikačiai užsikabindavo už nasrų priekio, tad praktiškai nesužeistos keliaudavo atgal į savo stichiją.
Specialiai margąsias plėšrūnes gaudydavau senvagėse. Atradau ir keletą lig tol man nežinomų tokio tipo vandens telkinių.
Senvagėse žūklė specifiška, bet labai įdomi. Regis, nieko nėra paprasčiau kaip keliasdešimties metrų baloje pagauti žuvį. Tačiau toks įspūdis susidaro tiems, kurie čia nežuvauja. Iš tiesų tenka gerokai paprakaituoti, kol priverti vietinę lydeką ryžtis atakai. Kantrybė ir buvo pagrindinis sėkmės laidas. Svarbu ir oras – geriausias kibimas tokiose žūklavietėse tuomet, kada apniukę, krenta lengvas lietus ir atrodo, jog nieko niūriau jau negali būti. „Balose“ ir praleidau paskutines pernai metų žūklavimo dienas...
Kokie bus kiti metai – pagyvensim ir pamatysim. Žinau viena, kad svarbiausia yra gera pradžia, juk sakoma, kad tai pusė darbo. Todėl ir linkiu tos puikios pradžios.
Nerijus Rimkūnas
