Pradžiamokslis norintiems žvejoti klasikinėmis sukriukėmis
Sukriukės yra žinomos, kaip viršutiniams arba ne giliau ne viduriniams vandens sluoksniams tinkami spininginiai masalai. Tačiau apie tai reikėtų kalbėti veikiau būtuoju laiku ir tik apie klasikines sukriukes, kadangi jų modelių skaičius gerokai prasiplėtė.
Kita vertus, paviršius, viduriniai vandens sluoksniai yra sąlyginis apibūdinimas, nes, manding, su bet kokia sukriuke žuvaudami metro gylyje mes galime siekti dugną.
Sakysite, kad jei sukriukė lengva, o tėkmė greita, tuomet vargu ar jos kabliukai braukysis į žvirgždą ar akmenis, nors ten gylis bus vos pusmetris. Tai tiesa, tačiau irgi priklausys, kokio tipo bus toji sukriukė (aglia, comet, long), kokio storio ir rūšies valu spiningausime, kaip toli ją mesime ir kokiu greičiu vesime, kokio tipo vandens telkinyje žvejosime ir kokia kryptimi tą masalą trauksime.
Paaiškinsiu paeiliui, ir kalbu dabar tik apie klasikines sukriukes. Ak, taip – kas yra klasikinės sukriukės...
Man veikiausiai reikėtų rašyti vėl ir vėl iš naujo, nes apie tai esu publikavęs ne vieną straipsnį. Tiesiog pasakysiu, kad pažiūrėkite į Mepps sukriukes ir tai bus toji „klasika“. Juk ne veltui mūsų žvejai iki šiol tokios rūšies masalus dar vis vadina „mepsiukais“. Aišku, ne vien Mepps gamina klasikines sukriukes, jų rasite daugumos firmų kataloguose.
Trumpai apie lapelių tipus
Aglia tipo sukriukės, kaip žinote, turi plačiausius lapelius, todėl vandens srauto pasipriešinimas ją traukiant bus didžiausias ir faktas, kad dėl to vos greičiau patraukus tokia sukriukė kils į aukštesnius vandens sluoksnius. Jos, jei galima taip sakyti, priešingybė yra long tipo sukriukė, pastarosios lapelių pasipriešinimas vandens srautui bus mažiausias, o dėl šios priežasties tokiu pat greičiu vedant aglia ir long, siauralapė sukriukė plauks giliau.
Beje, šių masalų lapelių formos įtakoja ir tų lapelių atsilenkimo kampą nuo tiesiosios, t. y. nuo sukriukės ašelės (vielos, ant kurios tvirtinasi lapelis, kūnelis, kabliukas). Manyčiau aišku, kad jei lapelis labiau sukasi pasviręs mažu kampu, jis mažiau priešinasi priešpriešiniam vandens srautui, o kada atsilenkia labiau – tokią sukriukę vanduo į paviršių kels labiau. Būtent plačialapės aglia, kurios ir šiaip jau dėl plačių lapelių yra plūdresnės, savo lapelius traukimo metu „pastato“ stačiau, tai reiškia, kad būdamos to paties svorio ir traukiamos tokiu pačiu greičiu plauks aukštesniuose vandens sluoksniuose nei long ar comet.
Comet – tarpinis variantas ir dažnai gamintojai tiesiog nesutaria, koks tas comet yra iš tiesų, nes vienos firmos comet bus kaip kitos firmos aglia, o trečios – labiau panašus į long. Čia panašiai kaip su vobleriais, kuomet identifikacijos ribos tarp crank ir shad arba shad ir minnow tarsi pranyksta ir gamintojai vadovaujasi principu, kuris lietuviškai nuskambėtų: kaip pavadinsi, taip nepagadinsi.
Tame tiesos gal ir yra, nes nustatyti tikslias ribas tarp „kraštinių“ ir „tarpinių“ modelių tipų sudėtinga, nors teoriškai yra tam tikros nuorodos (apie tai irgi esu rašęs, pateikęs net sukriukių brėžinius), tad tiek sukriukių, tiek vobleriu tipų galimybės pasireiškia galiausiai vilioklius išbandžius praktiškai.
Mažytė, gal net visai neesminė pastaba. Faktiškai visi trys tipai yra ne sukriukių, bet jų lapelių. Tiesiog įprasta žodį „lapelis“ praleisti ir sakyti, kad tai yra aglia, comet arba long sukriukė.
Valo įtaka sukriukėms
Žvejojant sukriukėmis papildomą plūdrumą ir pasipriešinimą vandeniui suteikia valas. Jei jis yra plonas ir sunkus, skęstantis, tuomet ir sukriukė ne taip lengvai kils į viršų. Bet kada gija yra stora ir plūdri, tada nutinka priešingai. Galiu garantuoti, jog monofilamentinis ir fluorokarboninis valas yra gerokai aptakesnis net ir už geriausios rūšies, pagamintą pagal naujausias technologijas, tokio pat diametro pintuką, net nesvarbu, kad jis išmirkomas kokiomis nors slidinančiomis, mažinančiomis trintį medžiagomis. Šiais laikais dauguma žvejų spiningauja būtent su pintais valais, tad gal tai ir yra viena priežasčių, kad sukriukių populiarumas sumenko.
Kita vertus, galima rinktis plonesnę pintą, o ne storesnę fluorokarboninę arba monofilamentinę giją, nes, tarkim, 0,10 mm storio bet kokios rūšies pintas valas bus panašaus atlaikymo svorio, nors veikiausiai tvirtesnis nei patys stipriausi 0,16 mm vienagysliai valai.
Kaip supratote, bet kokios rūšies gija būna daugiau arba mažiau plūdresnė, tai turės įtakos ir masalų plūdrumui. Gal tik fluorokarbonas mažiau varijuoja savo plūdrumu, jis praktiškai visada yra neutralus, tačiau mono ir pintos gijos būna plaukiančios, skęstančios ir dar bala žino kokios, skirsis jos ir savo svoriu.
Jei jau kalbu apie valus, reikėtų paminėti ir jų minkštumą. Čia jau nėra jokių išimčių, jei kalbėsiu apie visų trijų rūšių gijas – jos gali būti labai standžios, bet būna ir pakankamai minkštos. Bet koks masalas traukiamas standžiu valu yra labiau priklausomas nuo to valo, nes kieta lyg viela gija ne tik varžys vilioklio žaidimą, tačiau ir smarkiai įtakos jo plūdrumą. Žinoma, kuomet vilioklius užmeti kokių 20–30 m atstumu, tokie dalykai mažai juntami.
Tačiau kada masalą tenka sviesti labai toli, o šios rūšies vilioklis yra nesunkus, lyginant su savo dydžiu, tai, beje, būdinga klasikinėms sukriukėms, didelė valo atkarpa gali trukdyti viliokliui (ne tik sukriukėms, bet kokiam masalui) pakilti aukščiau vandenyje, nei jam yra „užprogramuota“ gamybininkų. Arba priešingai – kels dar labiau, jei gija plūdri. Paprastai standesni valai yra būtent skęstantys, todėl visa tai paminėjau tik dėl bendro supratimo.
Beje, užsiminiau ir apie užmetimo nuotolį. Čia reikėtų pasakyti, kad minkšti, lankstūs valai pagerina masalo sviedimo galimybes, o kieti, standūs – jas menkina.
Galbūt reikėtų dar įterpti, jog metaliniai pavadėliai irgi įtakoja sukriukių plūdrumą. Jei masalas yra mažas, o pavadėlis ilgas ir pagamintas iš sunkesnio metalo, pasaitėlio furnitūra masyvi, suprantama, kad sukriukė menkiau kils į paviršių. Nors ne visada, gali būti net priešingai, jei žuvausite labai stiprioje tėkmėje, tai priklausys nuo pavadėlio ir masalo suderinamumo. O stori fluorokarboniniai pavadėliai, visuomet labiau kels į viršų sukriukes. Dabar apie vilioklio darbą nekalbu, tik apie plūdrumą...
Traukimo greitis ir kryptis
Sukriukės vedimo greitis yra labai svarbus, jei norima šį masalą pravesti kuo giliau. Be abejonės, kad lėtai sukant ritės rankenėlę, sukriukė menkiau kils į vandens paviršių, nes ji yra metalinę ir skęsta. Bet yra vienas esminis „bet“ – šis masalas ypatingas tuo, jog norint, kad jis normaliai dirbtų, o tai reiškia, kad sukriukės lapelis normaliai suktųsi apie ašį, vilioklį tenka traukti atitinkamu greičiu. Kokiu?
Niekas to nepasakys, nes niekas nematuoja kilometrų į valandą ar metrų į sekundę. Neabejoju, kad savo laboratorijose gamintojai galėtų nustatyti tikslų greitį, kuomet ta ar kita sukriukė „užsiveda“, tačiau vargu ar spiningautojas prie ežero, upės tai išmatuotų pats. Galiu pasakyti tiek, kad aglia sukriukių lapeliai pradeda suktis greičiau nei siauri long, todėl tokio tipo sukriukes galima vesti lėčiau.
Regis, jei jau aglia įmanoma traukti lėčiau, kad ji reikiamai „užsivestų“, tuomet ši blizgutė tiks labiau žuvauti ten, kur yra tėkmė. Deja, pats vandens srautas stumia traukiamą masalą į paviršių, kada tą masalą vedame prieš srovę. O jei traukiame greitai – stumia dar smarkiau.
Yra daugiau veiksnių, kurie lemia, kokio stiprumo tėkmėje vieno ar kito tipo sukriukėmis geriau žuvauti. Pasakysiu dar sykį, jei perskaitę dalį straipsnio nepadarėte loginių išvadų – plačialapės sukriukės labiau priešinasi tėkmei ir šįsyk traukimo greičio lėtinimas to nekompensuos, t. y. aglia blizgutę srovė vis tiek labiau kels į paviršių, nei greičiau traukiamus tokios pat masės, panašaus dydžio long tipo masalus.
Beje, taip nutiks ir vedant sukriukes pasroviui. To nebūtų, jei šia kryptimi vedamą masalą nereikėtų traukti greičiau už tėkmę. Spiningaudami, tarkim, guminukais, mes galime daryti neriboto ilgio pauzes, teoriškai, o dažnai ir praktiškai, juos animuoti vesdami bet kokiu greičiu bet kokia kryptimi ir šie viliokliai gerai dirbs. Su sukriukėmis panašios manipuliacijos neįmanomos arba tam reikalingi specialūs jų modeliai, tobulai įvaldyta pravedimo technika.
Nors vėlgi, reikėtų atsiminti vieną esminė dalyką – kokios rūšies bebūtų masalas – vobleris, sukriukė ar pagamintas iš silikono kirminas – jiems judesius suteikia vandens masės pasipriešinimas. Noriu pasakyti, kad jei guminukas ir guli dugne po pauzės, po to jį traukiame pasroviui, bet vis tiek kažkokiu momentu jis privalo plaukti greičiau nei teka srovė. Tiesiog silikoninius masalus, kai kuriuos voblerius įmanoma puikiai animuoti trūkčiojant, tačiau klasikines sukriukes – ne.
Sukriukės yra visiškai kitokios, nes jų žaidimo esmė – tolygiai besisukantis lapelis. O jis visiškai nesisuks, jei šiuos masalus vesime pasroviui lėčiau už tėkmę, nes reikalingas lapelius „užvedantis“ ir jo „užvedimą“ palaikantis tempas, kuris, kaip supratote, bus nors truputį didesnis už upės srovės greitį.
Dar šiek tiek niuansų
Aš dabar apie stovinčio vandens telkinius net nekalbu, nes žvejoti ežeruose ar tvenkiniuose sukriukėmis paprasčiau, bent jau jų traukimo kryptys ten neturi reikšmės. Tačiau ir vėl – yra bangavimas, yra vėjas, o šie veiksniai irgi savaip įtakos sukriukių darbą, vandenyje esantį valą, ir spiningavimas sukriukėmis bent dalinai taps panašus į žvejybą šiais masalais upėse.
Be abejo, vėjas ir bangos dar labiau apsunkina žvejybą sukriukėmis tekančiame vandenyje, nes į šituos veiksnius juk taip pat tenka orientuotis. Ypač kai yra stiprus vėjas – jis itin nepalankus žūklauti sukriukėmis, nes pūsdamas meškeriotojui į kaktą trukdo bent kiek toliau jas nusviesti, šoninis – tempia lanku valą, ir panašiai.
Yra ir dar daugiau niuansų, kurie turi reikšmę sukriukės plūdrumui. Tarkim, kabliuko papuošimai, kurie neretai trukdo giliau panardinti mažesnę ir lengvesnę sukriukę. Bet jie daromi tam, kad pagerintų masalo kibumą, todėl tenka su tuo taikstytis.
Dar norėčiau sugrįžti prie minties, kada lyginau long ir aglia tipus žvejojant tėkmėje ir sakiau, kad plačialapės sukriukės traukiamos upėje (suprantama, taip pat ežere ir tvenkinyje) bet kokia kryptimi kils labiau į vandens paviršių. Anksčiau būdavo nuorodos, kad reikėtų srovėje žuvauti tik long sukrėmis, nes aglia tam visiškai netinka.
Nežinau, kas tokius patarimus rašė, gal kažkas ir kažkada, o po to kiti tik kopijavo, bet išties aš aglia netgi dažniau žvejoju upėse nei comet arba long tipo sukriukėmis. Manau, kad daugelis dabartinių žvejų daro lygiai tą patį, nes stebiu, kuo žvejoja aplinkiniai, matau jų masalinių turinį. Jei comet tipo vilioklių ten dar išvysi nemažai, tai long – tikrai ne visada ir ne pas visus.
Beje, pastaruoju metu kažkodėl spiningautojai mieliau renkasi kitų firmų, o ne Mepps klasikes long sukriukes, bet aglia, comet jie vertina, sakyčiau, vienodai, daug kas priklauso nuo žvejų įpročių arba... artimiausios žūklės prekių parduotuvės pasiūlos.
Ir taip yra todėl, kad šiuolaikinės sukriukės tapo labiau subalansuotos, sunkesnės, dauguma jų puikiausiai dirba tiek srovėje, tiek stovinčiame vandenyje traukiamos įvairiu greičiu, yra daug visokiausių modelių, žodžiu, padarytas milžiniškas šuolis tokių masalų gamyboje. Bet apie tai – kituose straipsniuose, kur plačiau aptarsiu netipines arba visiškai kitokias sukriukes, taip pat rašysiu ir apie naujai atsiradusius modelius – temos nesibaigiančios...
O šį rašinį „užskaitykite“ kaip pradžiamokslį pradedantiesiems spiningautojams.
Romualdas Žilinskas
