Meškeriotojo virtuvė. Rytietiški ir lietuviški prieskoniai
Rašydamas šį straipsnių ciklą gana smarkiai išsiplečiu, kadangi šiuolaikiniai daugiakomponenčiai jaukai turi daug sudėtinių dalių ir apie kiekvieną jų galima parašyti ne vieną ir ne du sakinius. Įdomu tai, kad kai kurie komponentai, priklausomai nuo jų apdirbimo arba aplinkos sąlygų, kartais turi visiškai priešingas savybes ir į tai žvejams reikėtų atkreipti dėmesį.
Kita vertus, priklauso, kur tas sudedamąsias prievilo dalis įsigysite. Savo straipsniuose nevengiu pasiūlyti kai kurių namuose turimų maisto produktų, todėl, kaip paruošite vieną ar kitą jauko komponentą, bus ypač svarbu.
Visgi mano rekomendacija būtų pratintis juos pirkti specializuotose žūklės prekių parduotuvėse, o ne prekybos centruose, kadangi žvejams dažniausiai ant pakuočių būna nuorodos, kur parašytos įvairių priedų, prievilo sudedamųjų dalių panaudojimo galimybės, tikslūs jų kiekiai ir panašūs dalykai.
Riešutai
Žvejai tikriausiai žino, kad viena iš sudedamųjų prievilo dalių gali būti riešutai. Tinka visų rūšių, tačiau patį stipriausią savitą kvapą turi arachisai ir graikiški riešutai.
Riešutai turi savybę pasunkinti jauką, taip pat jų sudėtyje daug aliejaus, todėl prievilą padaro lipnesnį. Beje, nors jau rašiau apie įvairias išspaudas, nepaminėjau, kad jos gali būti ir riešutų. Riešutinės išspaudos turi anksčiau minėtas visų išspaudų savybes, tačiau specializuotose žūklės prekių parduotuvėse parduodamos retai, prekybos centruose jų apskritai nerasite, o ir meškeriotojai riešutų išspaudas naudoja gerokai mažiau, nei, tarkim, saulėgrąžų.
Jei riešutus pirksite maisto prekių parduotuvėse, kur šiuo metų jų kainos pasiekė „kosmines“ aukštumas, prisiminkite, ką rašiau straipsnio pradžioje – yra didžiulis skirtumas ar naudosite riešutus su luobele ar po terminio apdirbimo pašalinsite jų luobelę, kadangi ji silpnina maltų riešutų kvapą. Tačiau svarbiausia, kad luobelė skaido jauką, nes visiškai nesutraukia drėgmės – yra lengva ir plūdri, šiuo atžvilgiu kažkuo primena sėlenas.
Itin didelę luobelę turi arachisai. Visa laimė, jog ji labai lengvai atsiskiria – pakanka paimti riešutų saują ir patrinti tarp delnų. Luobelę daug lengviau šalinti nuo pakepintų riešutų. Reikėtų pasakyti, kad būtent arachisai turi stipriausią kvapą, jie pigiausi, dažnai naudojami ruošiant jaukus.
Nors galbūt dar dažniau pastaruoju metu meškeriotojai pradėjo naudoti migdolus. Jų kvapas dažnai minimas poetų, kuomet kalbama apie moteris, bet veikiausiai žuvys irgi svaigsta nuo migdolų, nes juk yra moteriškos giminės.
Nors dar labiau žvynuotosios mėgsta marcipano kvapą. Kas tas marcipanas gal ne visi žino, tačiau jais pagardintas bandeles ragavo daugelis.
Iš tiesų tai yra tarsi atskiras konditerijos gaminys, kurio pagrindą sudaro būtent malti migdolai ir miltinis cukrus arba cukraus sirupas. Kokiomis proporcijomis – sunku pasakyti, kadangi tai gamintojų paslaptis, bet marcipanas skoniu primena tiesiog pasaldintus migdolus. Na, o kvapas irgi migdolų, bet gal kažkiek švelnesnis.
Įvairių maltų riešutų galima nusipirkti žūklės prekių parduotuvėse, jie bus be luobelės, malti, pilnai paruošti naudojimui. Beje, netgi ir marcipanų. Tarkim, 200 g pakuotę Boland Marzipan. Kažkiek keista, kad jie atvežti iš Lenkijos, nes marcipanų receptūrą sugalvojo azijiečiai, bet mums veikiausiai tai visai nesvarbu, daug svarbiau, kad toks kvapas patinka žuvims. Beje, ypač karpiams, o jie juk kilę, kaip žinote, iš Azijos.
Nepasakiau dar vienos svarbios riešutų savybės – bet kurie riešutai yra labai sotūs, kaloringi, padauginus tokio priedo rizikinga tiesiog permaitinti žuvis. Todėl paprastai į prievilus riešutų dedama nedaug, juolab, kad jie turi dar ir išskirtinį kvapą. Galbūt išimtis būtų minėti karpiai, kuriems kitąsyk sotesnis ir kvapesnis prievilas tinka.
Riešutai – aliejingas produktas, todėl labiausiai tinkami vasaros sezonui, kada vandens temperatūra aukštesnė. Šaltame vandenyje aliejus neatlieka savo funkcijų, nes prastai skaidosi, nebent aliejingi priedai bus reikalingi sulipinti jauko rutuliams, pasunkins prievilą, tačiau vėsiame vandenyje dėl tokių sudedamųjų dalių rutuliai tik greičiau iširs. Ir vėl bus tai, ką sakiau rašinio įžangoje – to paties komponento savybės, priklausomai nuo sąlygų, gali veikti jauką skirtingai. Tiesą sakant, aš tiksliai net nepasakysiu, nes niekur neradau tokių nuorodų, kokia vandens temperatūra bus vertinama kaip šilta, o kuri – šalta. Ir tai tikrai svarbu, nes, tarkim, pereinamuoju laikotarpiu, kuomet pavasarį vanduo ima kaisti, arba rudenį, kai vanduo vėsta, peržengus tam tikrą ribą prievilas gali neatlikti numatytų funkcijų. Visgi, darsyk pabrėšiu, tai yra sudedamoji dalis, kuri paprastai maišoma į jaukus vasarą, tad gal ir nereikia dėl tokių mano pastabų sukti sau galvos.
Veikiausiai dėl aliejingumo šis priedas itin populiarus tarp Balkanų šalių meškeriotojų, Rumunijoje, kur klimatas yra gerokai šiltesnis nei pas mus.
Skėtinių augalų sėklos
Jei nuo mokyklos laikų pamiršote kas yra skėtiniai augalai, priminsiu, jog tai augalai (vienmečiai, daugiamečiai ir netgi krūmai), kurių žiedynas sudarytas iš daug smulkių žiedelių ir panašus į skėtį. Daugumos šių augalų stiebuose, lapuose ar sėklose yra didelis kiekis eterinių aliejų, kurie naudojami parfumerijoje, maisto pramonėje ir, kaip supratote, žuvų jaukų gamyboje.
Mums turbūt geriausiai pažįstami daržuose augantys krapai, kmynai ar petražolės. Beje, morkos, salierai taip pat yra skėtiniai augalai, bet apie juos nekalbėsiu, nes žuvims šios daržovės didelio apetito nesukelia. Na, bent aš nesu girdėjęs.
Jaukų gamyboje naudojamos tik skėtinių augalų sėklos, nors įvairūs atraktantai gali būti pagaminti ir iš kitų augalo dalių. Tačiau į tai nesigilinsiu. Šių augalų sėklos turi stipriausią kvapą, neretai ir skonį, jų galima nusipirkti maisto prekių parduotuvėse.
Tačiau sėklas tuomet teks susmulkinti iki jos įgaus miltelių pavidalą. Beje, kuo didesnis yra daikto, o šiuo atveju maisto produkto plotas, tuo plačiau sklinda jo kvapas, todėl sumaltos sėklos, kaip ir, tarkim, smulkinti riešutai, paversta džiūvėsėliais duona ir panašiai, turi labiausiai juntamą sau būdingą kvapą.
Geriausiai šių augalų sėklas yra malti paprasta kavamale, juolab jaukui jų reikia tik labai mažo kiekio, kitąsyk iki 10 g. Daug maltų sėklų dėti nerekomenduojama, kadangi taip iškvėpintas prievilas tik atbaidys žuvis. Nors vėlgi, priklauso, kokias žuvis jaukinsite, kokia vandens temperatūra ir kokios bus tos sėklos, nes, tarkim, kartais kalendros rekomenduojama maišyti net iki 15 procentų bazinio jauko kiekio. Net jei ir su visais priedais, kuriuos po to dėsite į bazinį prievilą, tai vis tiek bus gana daug.
Šių sėklų kvapas, skonis labai priklauso ir nuo šviežumo bei laikymo sąlygų, tad net ir paprasčiausi kmynai gali būti labai kvapnūs arba visiškai išsivadėję. Nuo to irgi priklausys kokį kiekį kvapiųjų medžiagų maišysite į jauką.
Ir štai šioje vietoje vėlgi norėčiau uždėti „pliusą“ būtent žūklės prekių parduotuvėse parduodamiems tokio tipo priedams. Jie visada būna sandariose pakuotėse, nes pačių gaminti (malti, trinti ir kitaip smulkinti) kvapnūs ingredientai praras dalį savo kvapo ir skonio jau vien todėl, kad smulkinimo procesas atliekamas namų sąlygomis, taip pat jų nesugebėsite laikyti sandariai. Čia tas pats kaip su kava – ji gardžiausia tuomet, kai tik pradarote pakuotę, nes po kurio laiko „išdūksta“. Todėl tokio tipo jauko sudedamosios dalys žūklės parduotuvėse parduodamos sufasuotos nedideliais kiekiais.
Taip pat derėtų turėti omenyje, kad kvapai gali susimaišyti, pritraukti kitus kvapus, kas irgi ruošiant namuose šiuos ingredientus yra visai įmanomas dalykas. Gaminant juos masiniam pardavimui, tokios rūšies produktai garantuotai „neprisitraukia“ pašalinių kvapų, termiškai apdorojami optimaliausioje temperatūroje, iki apdorojimo saugomi specialiose saugyklose.
Jei jau pradėjau apie gamybą, tuomet derėtų pasakyti, kad pritaikius šiuolaikines technologijas, įvairūs atraktantai bei aromatizatoriai nebūtinai yra sausi ir miltelių pavidalo, jie būna ir įpilami, įpurškiami, įlašinami... Ypač tai liečia dipus. Ir nebūtinai tai – natūralus produktas, kokį mes įsivaizduojame. Gali būti, tarkim, sintetika paversta į organiką arba organika – į sintetiką, o kvapas ir skonis bus netgi labiau koncentruotas, išryškintas. Bet gal į šiuolaikinę chemiją nesigilinsiu, nes, nors ir įsivaizduoju kaip tokie procesai vyksta net ir šiuo konkrečiu atveju, tačiau galiu beaiškindamas nukrypti į „lankas“.
Kiekvienos skėtinių augalų sėklos turi vis kitokį poveikį žuvims ir ne visos jos vienodai patinka skirtingų rūšių karpinėms. Kai kurie stipresni kvapai gali pritraukti į žūklavietę, tarkim, kuojas, bet jie jokio poveikio neturės, sakykim, karšiams arba atvirkščiai.
Kadangi jau užsiminiau apie konkrečias žuvis, tai pasakysiu, kokioms kokie šios rūšies prieskoniniai augalai patinka.
Karšiai labiausiai mėgsta kalendros kvapą, kai kuriuose vandens telkiniuose neblogai plačiašonius veikia ir krapai. Kuojas į žūklavietę itin privilioja anyžius, beje, galima naudoti ir spiritinę šio augalo tinktūrą, labai neblogą efektą duoda pankolis. Kmynai yra daugiau ar mažiau universalūs, nors esu linkęs manyti, kad jų kvapas daugiausiai patinka karosams.
Beje, Lietuvoje pievose auga blakinė kalendra. Įspėju, kad kalendra kalendrai nelygi, tad nesugalvokite naudoti tos „blakinės“. Ir apskritai, kad būtų paprasčiau, galima nueiti į žūklės prekių parduotuvę ir nusipirkti, pavyzdžiui, priedą jaukui Sensas Coriandre. Beje, prekybos centre ar prieskonių parduotuvėje už tokį kiekį kalendros mokėtumėte kelis kartus brangiau.
Kartais žvejai bando eksperimentuoti su kvapiaisiais priedais ir sumaišo jų visą gamą. Gerai tai ar blogai – negaliu pasakyti. Esu išbandęs ir tokius variantus, bet kažkokio ypatingo poveikio žuvims nejutau. Galimas daiktas, kad neradau to „auksinio“ recepto ar į bandymus pasižiūrėjau pernelyg atsainiai.
Romualdas Žilinskas