Plūdine ankstyvą pavasarį – vieta, žūklės taktika, jaukas, masalai
Kai pagalvoji, laikas ne eina, ne bėga, tačiau tiesiog ima ir pradingsta. Palieka pėdsakus ar ne, čia jau būtų kitas klausimas, bet pažiūriu į kalendorių, o ten – kovas. Pavasario pradžia, kuri kiekvieną žveją nuteikia optimistiškai: jau tuoj, tuoj trauksiu iš pakampės meškerę ir eisiu gaudyti...
Tiesa, o ką gaudyti? Juk vanduo dabar drumstas, upėse srovė kliokia, veržiasi iš krantų, ežeruose, tvenkiniuose tokia tuštuma, kad atrodo, jog žuvys čia niekada net negyveno. Ir taip nutinka nepaisant buvo tikra gili žiema ar tik metų laikas, kai kalendoriuje tris mėnesius matėme žiemos pavadinimą.
Kur, kada ir kokias žuvis meškerioti
Jei dabar eičiau žuvauti, veikiausiai rinkčiausi nedidelę, sąlyginai seklią, kurioje vasarą srūva lėta tėkmė, upę arba kokį nors upelį, kuris yra ežero ar platesnės upės intakas. Galbūt tiktų ir didesnės upės aukštupys. Ir išsiruoščiau tada, kai saulė nosį iš po debesų kyštelės, kada vėjas (geriau vėjukas) nuo pietų pusės pasisuks, o termometro stulpelis šoktelės, lyginant su vakarykšte diena, kokiomis penkiomis padalomis į viršų.
Deja, meteorologinės prognozės – labai jau netikslus dalykas. Vakar ryte per radiją dar žadėjo, kad artėja šiltas ir giedras pietų ciklonas, po pietų kalbą ėmė sukti apie retkarčiais pasirodysiančius debesis kai kuriuose Lietuvos rajonuose, o vakare – apie ne visai šiltą orą ir tik vietomis pasitaikysiančias saulės prošvaistes.
Atsikėlęs kitą dieną žvelgi pro langą, o ten – vėjas medžius iki žemės lanksto, temperatūra žemiau nulio, šlapdriba. Nekaltinu dėl to nė vieno mūsų orų spėjikų, juk mūsų šalyje ankstyvas pavasaris yra itin nepastovus ir kiekvienu momentu gali laukti malonaus arba visai nemalonaus siurprizo. Todėl ir meškerioti geriausia vykti tada, kai savo akimis pamatai giedrą dangų ir ką rodo prie lango rėmo prikaltas termometras.
Kodėl aš taip užstrigau ties tomis orų prognozėmis? Reikalas labai jau paprastas – pavasarį žuvys gali pradėti kibti bet kuriuo metu, bet taip pat staiga jos gali ir nustoti ragauti masalus. Kalbu apie labai didelę temperatūros ir debesuotumo įtaką žvynuotosioms.
Pirmosios žuvys, kurios susidomės masalu – kuojos ir strepečiai. Nors gali pasitaikyti ir šapalų, meknių, karšių, bet tai bus greičiau maloni priegauda.
Visi anksčiau minėti vandens telkiniai, įskaitant ir upių aukštupius, labai greitai ištvinsta, tačiau taip pat greitai gali ir nusekti. Vos pakilęs vanduo jau yra ženklas, kad kuojos ims kilti į nerštavietes, nerims ieškodamos maisto, bet visą šį malonų „sąmyšį“ gerokai koreguos ir orai. O kai vanduo nuseks, viskas – pražiopsojai pirmąsias žuvis, tokio totalaus kibimo galėsi laukti tik kitą pavasarį.
Reikėtų pažymėti, kad kai kurie upeliai pavasarį būna netgi labai vandeningi, tai priklauso ne tik nuo sniego tirpsmo arba lietaus, bet aplinkinių dirvų struktūros. „Riebus“ dirvožemis nesugeria vandens, todėl, tarkim, Suvalkijos regione panašių upelių yra daugiau. O Dzūkijoje rasime šaltiniuotus, kurie ir vasarą ir pavasarį būna daugmaž vienodai vandeningi, nebent žiemą yra daug sniego ir polaidis būna staigus – tik tuomet šie upeliai, mažos upės staiga ištvinsta.
Žinoma, ne visoje upėje arba upelyje vienodai gerai kibs žuvys, bus tuštesnių ruožų, tačiau rasite vietų, kur kuojos, nes visgi jos yra pagrindinės žuvys, ir minėtoji priegauda labai smagiai nardins plūdę. Visų pirma ten, kur mažesnės upės ir upeliai įteka į didesnes upes arba ežerus, bet ne pačiose žiotyse, o truputį aukščiau.
Didelių upių aukštupiuose ruožus, kur kibs žuvys, aptikti bus gerokai sudėtingiau. Bet kokiu atveju reikia ieškoti gilesnių vietų, kurios ribojasi su sėkliais, kur yra šlaitų, galbūt jie netgi apsemti ir apaugę pernykšte kranto žole – nesvarbu. Tėkmė čia turėtų būti ne itin smarki, gerai, jei yra posūkis, idealu, kai srovę prilaiko nuvirtęs medis arba tėkmės atplukdytas krūmas.
Kita vertus, tokiose vietose labai daug kliuvinių. Jų pavasarį apskritai apstu, bet čia – ypač. Tad teks palikti šiekštyne ne vieną kabliuką, kol aptiksite taką, kuriuo be baimės bus įmanoma plukdyti masalą. Būtent – plukdyti, nes dabar geriausių rezultatų pasieksite, jei meškeriosite prilaikydami plūdę tėkmėje, kai vilioklis slinks padugne ir retsykiais pakils nuo dugno.
Kaip ir kuo suviliosime pirmąsias žuvis
Galimi du gaudymo variantai. Aišku, jų galbūt yra ir dvidešimt, tačiau aš kalbu apie tai, kaip meškerioju pats.
Pirmasis – labai aktyvus žvejojimas, kada tiesiog einama pakrante ir ieškoma žuvingų vietų. Paprastai iš vieno plotelio ištraukiamos kelios kuojos, nes dabar žuvys aktyviai migruoja ir vienoje vietoje ilgiau neužsibūna.
Galima ir pasirinkus vieną žūklavietę joje prastovėti visą dieną belaukiant kito žuvų būrelio, vis dėlto, kiek rodo mano praktika, kartais daugiau naudos būna judant paupiu. Kai oras yra geras, netgi smagu pasivaikščioti ir stebėti ne tik plūdę vandenyje, bet ir atgyjančią pavasario gamtą. Ypač toks žvejo judėjimas perspektyvus mažuose upeliuose.
Antrasis variantas gali būti sąlyginai aktyvus – ne taip dažnai keičiant žūklavietes, tačiau jei žuvys liovėsi kibti, ilgiau nei valandą neužsibūnant vienoje vietoje. Arba gali būti ir visiškai sėslus. „Suplakiau“ sąlyginai aktyvų meškeriojimą ir sėslų į krūvą dėl vienos priežasties – dabar, kitaip nei pirmuoju atveju, mes jaukinsime.
Jauko reikia labai nedaug, paprastai per vieną žūklę nesunaudoju daugiau nei 1,5 kg jau paruošto prievilo. Didesnę jauko dalį sudaro molis, kuris tekančiame vandenyje skleidžia paskui save drumzlių šleifą.
Senais laikais molį imdavau iš pakrantės skardžių, bet paprastai tokiu laiku jis būna pernelyg prisigėręs vandens, tad šią prievilo dalį reikėdavo kaip nors išsausinti, kad vėliau galėčiau sutrupinti, išmaišyti prievile ir formuoti jauko rutulius. Dabar to gero per akis ir kokybiško molio galima įsigyti žūklės parduotuvėse. Beje, įvairiaspalvio: natūralaus rudo, gelsvo, pilko, juodo...
Jaukui tinka paprastas mažai kvapnus bet koks bazinis parduotuvėje parduodamas neutralių spalvų sausas prievilas. Arba juodas. Tokią spalvą renkuosi todėl, kad visgi upės bent kažkiek patvinusios ir žuvys tarsi pasislenka arčiau krantų. Todėl daug galimybių, jog tose vietose dugnas bus dumblėtas arba iš apsemto juodžemio. Kaip žinia, tamsus dugnas pritraukia ir saulės šviesą, ten vanduo greičiau įšyla. Vienas jaukų variantų Boland Pop Roach Black 1 kg. Ką reiškia prievilo pavadinime „Pop“, aš nežinau, gal tas jaukas populiarus, gal universalus – koks skirtumas, jei man ir žuvims tinka.
Būtina sudedamoji prievilo dalis yra uodo trūklio lervos. Jos gali būti netgi nelabai šviežios, šaldytos, tačiau geriausia imti smulkučius gyvus kirminukus. Blogiausiu atveju tiks ir smulkiai pjaustyti sliekai. Daug gyvūninės kilmės priedų nereikia, į 1,5 kg jauko užtenka įmaišyti vieną arba dvi saujas lervų arba sliekų.
Jaukiname retai ir tik tada, kai randame vietą, kur kimba. Paprastai per pusvalandį arba net ir rečiau ten metu porą teniso kamuoliuko dydžio rutulių. Jei prisieina visgi keisti žūklavietę, t. y. meškerioju sąlyginai aktyviai, tuomet iš anksto pajaukinu dviejose ar trijose numatytose žūklavietėse. Tačiau tokiu atveju reikia gerai žinoti vandens telkinį, bent jau mokėti gerai jį „skaityti“ – bet kur prievilo nesiūlyčiau barstyti.
Ant smulkaus kabliuko maunu vieną arba dvi stambias uodo trūklio lervutes, vieną nedidelį sliekutį. Labai neblogas masalas anksti pavasarį būna apsiuvų lervos, tačiau jų ne visur rasime. Įdomu, kad šiuo masalu galima suvilioti daug stambesnių kuojų, be to, net ir ten, kur apsiuvų lyg ir nėra, na, bent jau lengvai šių lervų neprisirinksime.
Tiesą sakant, apsiuvos apsiuvoms nelygios. Jų yra įvairių rūšių, man pavasarį labiausiai pasiteisindavo tos, kurios „namelius“ darydavosi iš žvirgždo, smėlio smiltelių, mažų kriauklelių. Pastarosios apsiuvų lervos ropoja tik dugnu, mėgsta labiau deguonimi prisodrintą ir sraunesnį vandenį, gal todėl šiuo metų laiku jos būdavo geresnės už tas, kurios lindi iš įvairių žolių atplaišų, šapų padarytuose „namukuose“ ir užropoja ant vandens augalų, jų galima rasti net ir stovinčiuose vandenyse. Šiaip jau skiriasi ir lervų spalva, nes „dugninės“ būna gelsvesnės, o tos „žolinės“ – kažkokios pilkšvos.
Bet apsiuvų, garantuoju, daug kas tingės prisirinkti. Paprasčiau yra ant kabliuko kabinti uodo trūklio arba musės lervas, sliekus – tai, ką galima nusipirkti žūklės parduotuvėse. Geri ir tokie masalai, nieko blogo apie juos nesakau, tačiau pabandykite „pirktinį“ slieką pakeisti mėšliniu arba iškapstytu iš dirvos pakrantėje rausvu sliekučiu. Ar ne geriau žuvys kimba?
Pamenu, vienais metais, kuomet žiema buvo tikrai žiemiška, o ant upių ir upelių krantų ilgai netirpo ledo lytys, sumaniau pažvejoti kuojų. Ką nekabinau ant kabliuko – tuščias reikalas – nekimba, nors vieta man buvo gerai žinoma, ten ne vieną pavasarį kovo pabaigoje pritraukdavau kuojų. Tereikėjo koja pakapstyti ant kranto pūpsantį kurmiarausį ir prisirinkti mažų raudonu sliekučių, kurie, mano manymu, šiaip jau gana prasti, nes minkšti, glebūs, ne itin gerai laikosi ant kabliuko.
Tačiau kuojoms jie buvo net labai geri. Taip smagiai tada pažvejojau...
Romualdas Žilinskas
