Plūdės korpusas
Šis straipsnis bus tarsi baigiamasis akordas mano pasakojime apie klasikinės plūdės konstrukciją. Šįsyk aptarsiu plūdžių korpuso formas, į kurias veikiausiai didžiausią dėmesį ir atkreipia žūklaujantys plūdine meškere.
Korpuso forma daug reikšmės turi jos keliamajai galiai arba kitaip plūdrumui. Jei stovinčiame vandenyje tai aktualu dėl bangavimo ir, suprantama, jautrumo, tai žūklaujant upėse korpusas apskritai gali nulemti ar mes galėsime gaudyti žuvis, nes galbūt mūsų plūdė visiškai netiks meškerioti ją prilaikant arba momentaliai nirs pakliuvusi į sūkurius, vos palietusi svareliu, net ir masalu dugną, ir panašiai.
Rašinyje pateikiau dešimt plūdžių pavyzdžių, kurios, mano manymu, yra gana skirtingos savo savybėmis bei panaudojimo galimybėmis. Aišku, tai toli gražu nėra visos įmanomos plūdės, jų yra begalės su pačių įvairiausių formų korpusais, kai kurios turi netgi specialius pavadinimus.
Tačiau straipsnį rašiau mažiau patirties turintiems žvejams ir nemačiau prasmės landžioti po internetą (aš juk irgi ne viską žinau) ieškant angliškai skambančių vienokių ar kitokių plūdžių pavadinimų.
O ir ką tas duotų, nes išties tai yra labiau teorija, kuri praktikoje mažai reikalinga, kadangi plūdžių korpusai turi pereinamąsias formas. Galbūt tokios plūdės iš pirmo žvilgsnio ir labai panašios, bet tyra su vos trumpesniais ar ilgesniais korpusais, svorio (veikiau plūdrumo) centras pastumtas labiau į apačią ar į viršų ir šie faktoriai gerokai keičia plūdžių pritaikymą.
Žodžiu, kol konkrečios plūdės nepamirkei vandenyje, tol sunku suprasti ko ji yra verta. Visgi bendram supratimui siūlyčiau perskaityti, kas čia yra parašyta.
Svarbūs plūdės korpuso akcentai
Absoliuti dauguma plūdžių korpusų gaminami iš balzos. Tiesa, jie gali būti padaryti iš putplasčio, kieto tuščiavidurio plastiko ir panašiai, bet tai bus itin prastos kokybės plūdės tinkamos nebent filmuoti kokius nors reklaminius klipus ne apie žūklę.
Pati seniausia ir ligi šiol vis dar naudojama (ir tikrai neprasta) yra iš žąsies plunksnos spaiglio padaryta plūdė be kilio (1 pav.). Ji taip pat tvirtinama prie valo stacionariai gana storo plastikinio ar guminio vamzdelio atraižomis.
Reikėtų atsižvelgti į faktą, kad balza būna įvairaus plūdrumo. Todėl galimi atvejai, kuomet vienodos formos ir su tokiais pačiais kyliais plūdės skirsis dydžiu, tačiau bus tokios pačios „gramatūros“. Faktas, kad mažesnioji plūdė kokybiškesnė.
Plūdės korpusas visada dengiamas dažais arba (ir) laku. Jei dengiamasis sluoksnis netrūkinėja, mechaniškai nepažeidžiamas, plūdė dešimtmečius išlieka to paties plūdrumo. Dažai gali būti pačių įvairiausių spalvų, dažniausiai, bet ne visada, korpusas arba jo viršutinė dalis kontrastuoja su antenėle.
Paprastai klasikinių „stacionarių“ plūdžių korpuso viršutinėje dalyje yra įtaisyta vielinė kilpelė laisvai slankioti valui. Kuo toji kilpelė bus aukščiau (retais atvejais tvirtinama ant antenėlės apatinės dalies), tuo labiau galima kontroliuoti plūdę, kada ji prilaikoma tėkmėje. Pernelyg žemai ant korpuso, ypač jei jis yra smarkiai „išpūstas“, esanti kilpelė, veikiausiai ir bus priežastis, dėl ko panirusi plūdė kertant žuvį „pokšteli“ vandens paviršiuje.
Prastos kokybės plūdėse kilpelės nuo didesnio valo tempimo, staigių pakirtimų gana greitai išsiklaipo arba apskritai iškrenta, kitąsyk gaminamos labai masyvios ir atrodo neestetiškai.
Kai kuriose plūdėse vietoje kilpelės korpuse išilgai kilio ir antenos būna išgręžtos skylutės praverti valui. Kartais tai nėra pats geriausias variantas, kadangi kai kurių skylučių briaunos gali būti aštrios ir pjauti giją, skylutės viduje esanti plastikinė apsauga ilgainiui vis tiek sueižėja.
Tačiau aš tokias plūdes itin mėgstu, o apsisaugojimui nuo galimo broko naudoju paprastą metodą – perku žinomų gamintojų plūdes.
Keletas konkrečių pavyzdžių
Išsirinkti tinkamą plūdę meškeriojant atitinkamomis sąlygomis gana sudėtinga. Pabandysiu kiek galima trumpiau ir tiksliau apibūdinti, kam, kokiais atvejais geriausios vienokios ar kitokios formos plūdės, nes būtent korpusas labiausiai ir įtakoja tikslinį plūdžių panaudojimą.
Jei reikėtų apibūdinti plūdes vienu sakiniu, atsižvelgiant tik į jų formas, pasakyčiau, kad kuo labiau yra ištęsta plūdė, tuo ramesniam vandeniui ji skirta, šitokia plūdė bus ir jautresnė už labiau „pasipūtusias“. Visgi net čia yra šiokių tokių niuansų, reikėtų konkretesnių pavyzdžių.
Veikiausiai pati jautriausia plūdė bus ta, kurios korpusas primena paprasčiausią vamzdelį (2 pav.), jis beveik lygiai nupjautas ties sudūrimu su antenėle ir palaipsniui siaurėja kylio link arba apačioje irgi būna lygus. Priminsiu, kad teisingai subalansuotos plūdės iš vandens kyšo tik antena, vadinamoji „vaterlinija“ privalo būti ties korpuso ir antenėlės sujungimu.
Tai stovinčiam vandeniui, dažniausiai žūklavimui mažame ežere, tvenkinyje esant ramiam orui pritaikyta plūdė. Ji paprastai būna vos kelių gramų plūdrumo, tad dažniausiai naudojama meškeriojant labai atsargias žuvis nedideliuose gyliuose.
Taip pat itin jautri yra smarkiai ištęstos šeivos formos plūdė (3 pav.), kuri kaip ir prieš tai minėta, dažniausiai pritaikoma mažai apkrautoms svareliais sistemėlėms, kada meškeriojamos nedidelės arba vidutinio dydžio žuvys.
Tačiau kitaip nei prieš tai minėtoji, šita plūdė visai neprastai laikosi silpnoje tėkmėje, tad gali būti pritaikoma žuvaujant ir pratakiuose ežeruose, kanaluose, didelių upių ramesnėse įlankose. Visgi esant didesniam bangavimui tokia plūdė bus pernelyg jautri.
Vėjuotą dieną geriau rinktis irgi labai jautrią, tačiau savitos formos plūdę. Jos korpusas ištęstas, bet apačioje yra praplatėjimas, kur koncentruota maždaug trečdalis plūdės plūdrumo (4 pav.). Dėl šios priežasties pučiant vėjui ir esant bangavimui, tokios plūdės antenėlė tarsi pasikelia ant bangos keteros ir nusileidžia tarp bangų, bet tuojau pat nyra, kada kimba žuvis.
Šios formos plūdės gali būti įvairaus plūdrumo, dažniausiai pasirenkamos žuvaujant dideliuose ežeruose, taikomos meškeriojant ir pakankamai didelėje gelmėje, nors, kaip matote pavyzdyje, gali būti ir visiškai mažos, tad jų tikslinis pritaikymas bus kitoks.
Panaši, bet turinti apačioje daugiau nei du trečdalius plūdrumo plūdė (5 pav.) yra irgi gana jautri, tačiau geriausios jos savybės atsiskleidžia žuvaujant lėtos tėkmės upėse, kanaluose. Ji tinkama meškerioti prilaikant, priklausomai nuo savo dydžio tinka gaudyti net ir stambias žuvis. Geriausiai meškerioti su šia plūde, kai sistemėlių svareliai išdėstyti nekoncentruotai.
Ištęsto lašo formos plūdes (6 pav.) mėgsta mūsų meškeriotojai, kurie nuolat žvejoja įvairiose upėse. Visgi tokios plūdės geresnės lėtesnėje ar vidutinėje tėkmėje. Ištęsto lašo plūdės mažai paveikios sūkuriams, bet gana jautriai reaguoja į dugno nelygumus, kai juos, laisvo dreifo metu, kabina apatinis svarelis.
Šios plūdės puikiai tinkamos žvejoti ir prilaikant masalą, tai vienos universalesnių plūdžių, jomis galima gaudyti praktiškai visų rūšių karpinėms žuvis.
Slyvos formos plūdės (7 pav.) pakankami stabilios esant tiek bangavimui, tiek ir vidutinei upės tėkmei. Irgi pakankamai populiarios bei universalios plūdės, gal net labiau tinkamos meškerioti prilaikant masalą nei apversto lašo formos plūdes, tačiau yra jautresnės už pastarąsias sūkuringoje ar greitesnėje tėkmėje.
Kaip ir prieš tai minėtos plūdės, tinkamos žūklauti pačiais įvairiausiais masalais praktiškai visas plūdine meškere gaudomas žuvis.
Retai pasitaikančios dvipusio kūgio formos plūdės yra slyvos formos plūdžių analogas, nors, mano manymu, mažiau tinkamos gaudyti prilaikant. Tai veikiau išskirtinės formos, bet ne išskirtinių savybių plūdės, sukurtos nebent pabrėžti kažkokios firmos brendą, todėl jų nė nerodžiau.
Lašo formos plūdės (8 pav.) irgi yra vienos populiariausių tarp match meškeres naudojančių žvejų, kurie žuvauja vidutinėje ir greitoje tėkmėje. Jų savybės panašios kaip ir plūdžių, turinčių ištęsto lašo korpusą, bet dabar minimos yra ne tokios jautrios, todėl tinkamos žuvauti prilaikant net ir tuomet, kada sistemėlė būna vos su vienu sunkiu svareliu.
Taip pat abiejų formų „lašai“ gali būti pritaikomi gaudant žuvis pusiau dugnine meškere. Lašo formos plūdėse gana svarbią reikšmę turi anksčiau straipsnyje minėta valui praverti skirta kilpelė, nuo kurios aukščio itin priklausys šitokių plūdžių kontrolė.
Burbulo arba beveik burbulo korpusai patys kompaktiškiausi. Tokios plūdės (9 pav.) nėra itin jautrios, taikomos žuvaujant smarkioje, sūkuriuotoje tėkmėje, naudojant didesnius gramzdus.
Tačiau jos būna nebūtinai didelio plūdrumo, sakyčiau, netgi dažniau gaminamos nuo poros iki penkių gramų, ir su jomis, dėl jau minėtų savybių, galima bene geriausiai meškerioti ten, kur srovė staiga kinta, dugnas labai nelygus.
Visgi pačios pastoviausios ekstremaliomis sąlygomis būtų apversto lašo arba apversto ištęsto lašo formos plūdės (10 pav.). Kuo tas „lašas“ yra siauresnis, tuo jautresnė bus tokio tipo plūdė. Apversto lašo formos plūdės dažniausiai taikomos žuvaujant bolonine, kada tenka masalui su plūde plaukti ilgą atkarpą, kur tėkmės pobūdis gali smarkiai kisti. Jos yra bene pačios geriausios žvejoti prilaikant, jei nereikalingas ypatingai didelis plūdės jautrumas.
Baigdamas straipsnį norėčiau dar pasakyti, kad visas šias plūdžių savybes gali iš esmės pakoreguoti kiliai, t. y. jų ilgis, masė, plūdrumas. Taip pat įtakos turės ir antenų ilgis bei storis, tad kai kurių meškeriotojų noras padaryti plūdės antenėlė ilgesnę ar storesnę gali išbalansuoti net pačias kokybiškiausias plūdes.
Romualdas Žilinskas
