Plūdės kilis
Kam reikalinga plūdė veikiausiai atsakytų visi meškeriotojai: rodyti, kada kimba žuvys, ir išlaikyti masalą nustatytame gylyje. Suprantama, kad jie būtų teisūs. Visgi plūdė atlieka ir daugiau funkcijų, o ją tinkamai išsirinkti sugeba ne kiekvienas net ne pirmus metus žuvaujantis žvejys.
Šiame rašinyje kalbėsiu apie stacionariai tvirtinamą plūdę su antenėle (tokio tipo plūdės būna ir be antenų), kurią kai kurie meškeriotojai neteisingai įvardija „srovine“. O neteisingai, kadangi pastaroji plūdė gali būti puikiausiai naudojama stovinčiuose vandenyse.
Beje, waggler tipo slankiojančias valu plūdes taip pat nereikėtų vertinti, kaip tinkamas tik stovinčiam vandeniui, nes su jomis puikiausiai galima žuvauti ir tėkmėje. Tiesa, ne itin smarkioje, tačiau kai kuriose upėse, atskiruose jų ruožuose, esant tam tikroms sąlygoms, waggler kitąsyk bus netgi geriau nei stacionariai tvirtinama plūdė.
Stacionariai tvirtinamos plūdės, kadangi šis straipsnis apie jas, lyginant su waggler, turi keletą minusų. Pirmasis – su jomis galima meškerioti tik apibrėžtame gylyje, kuris bus nedidesnis už meškerykočio ilgį. Antroji, mažesnė blogybė – tokių plūdžių antenos labiau kliūva tarp augalų. Trečias minusas – menkesnio plūdrumo stacionariai tvirtinamų plūdžių antenos neretai būna labai plonos, jas, toliau užmetus, sunku įžiūrėti. Ketvirtasis nemalonus dalykas – vėjuotą dieną jas sunkiau nei waggler taikliai ir toli užmesti, tiesa, tai priklauso nuo sistemėlės.
Nepaisant šios savotiškos kritikos, aš vis tiek dažniau stengiuosi rinktis stacionariai tvirtinamas plūdes, jei tik yra galimybė naudoju jas, o ne waggler, nepriklausomai nuo vandens telkinio tipo. Ir, manau, toks esu nevienintelis, nes šalia upių išaugę meškeriotojų dauguma elgiasi lygiai taip pat.
Bet gal pakaks palyginimų, pradėkime nuo pradžios, t. y. nuo tos tikrosios klasikinės plūdės konstrukcijos.
Stacionariai tvirtinamą plūdę sudaro trys dalys: antenėlė, korpusas ir kilis. Apie antenėlę esu rašęs prieš pusantrų metų išsamų straipsnį, tad nesikartosiu. Apie korpusą pasakosiu vėliau, jau kitame rašinyje, dabar norėčiau pakalbėti apie kilį.
Kilį turi ne tik laivas
Visų pirma reikėtų pasakyti, kad kalbininkai kilio sąvoką ėmė vertinti kaip svetimybę ir faktiškai šio žodžio neturėčiau vartoti. Tačiau nežinau kito tokio tikslaus atitikmens, kaip nežino jo ir jūrininkai, todėl su visa pagarba lietuvių kalbos puoselėtojams – šiame straipsnyje kilis ir liks kiliu, kad žvejai nesipainiotų įprastinėse sau sąvokose.
Plūdei kilis reikalingas jos stabilumui užtikrinti, taip pat ant kilio maunami guminiai, plastikiniai, silikoniniai valo prispaudėjai arba, kaip mes sakome, kembrikai (irgi nevartotinas žodis).
Kuo kilis yra ilgesnis ir sunkesnis, tuo stabilesnė nevienalytėje, sūkuringoje, smarkioje tėkmėje, pučiant vėjui ir banguojant bus plūdė, ypač kai gaudoma dar ir didelėje gelmėje. Plūdė su trumpu kiliu greičiau įgauna vertikalią padėtį, tai kitąsyk reikalinga, tarkim, meškeriojant menkame gylyje ir (arba) gaudant nedideles žuvis viduriniuose, paviršiniuose vandens sluoksniuose.
Kiliai gali būti gaminami iš metalinės vielos, stiklo pluošto, anglies pluošto ir medžio, paprastai tai būna bambukas. Aš kalbu apie žvejybines, o ne apie „žaislines“ plūdes, nes esu matęs plūdžių ir su plastikiniais kiliais. Kiekvienas kilis turi savo privalumų, tačiau rastume ir minusų.
Kadangi metalas yra sunkus, plūdės su metaliniais kiliais bus stabiliausios vėjuotą dieną, banguojant, esant stipriai ir sūkuringai tėkmei. Toks kilis gali būti itin plonas ir lankstus arba storesnis ir linkti tik panaudojus jėgą.
Ploni metaliniai kiliai paprastai taikomi mažesnio plūdrumo plūdėms, jos dažniausiai išlaiko iki 4–5 g svorio. Nors metalas, regis, yra itin patvarus, tačiau plona viela linksta, tad su tokiomis plūdėmis derėtų elgtis atsargiai, stumdant jas valu nereikia persistengti, nes sulankstysite. Kita vertus, ploniems kiliams sunku rasti tinkamų prispaudėjų (kembrikų), juolab, kad su mažo plūdrumo plūdėmis meškeriojama naudojant ploną valą.
Paprastai plūdes su plonais metaliniais kiliais naudoja žvejai sportininkai žuvaudami ilgomis sportinėmis meškerėmis be ričių, tačiau jas kuo puikiausiai galima pritaikyti žuvaujant tiek match, tiek boloninėmis meškerėmis, ką daugelis žūklautojų ir daro.
Storesni metaliniai kiliai prastesnės kokybės plūdėse gali būti gana šiurkštūs, grublėti, yra pasitaikę man ir tokių. Todėl plūdę stumdant valu galima pažeisti giją. Jei braukdami pirštais per kilį juntate šiurkštumą – geriau tokių plūdžių nepirkite.
Stiklo pluošto kiliai pasižymi tvirtumu ir savotiška amortizacija. Ši savybė gera tuomet, kada meškeriojamos stambios ir stiprios žuvys, kurias tenka smarkiai pakirsti, kai tenka dažnai užmesti ir traukti gana sunkiai apkrautą plūdę, pavyzdžiui, žvejojant upėje itin tolimose distancijose su bolonine meškere didelius karšius.
Paprastai kiliai iš stiklo pluošto pritaikomi didelio plūdrumo plūdėse, nes, kaip minėjau, jie patvarūs, lankstūs ir lengvi.
Anglies pluošto kilis savo geriausias savybes atskleidžia žuvaujant stovinčiuose, seklesniuose vandens telkiniuose, taip pat tinka tada, kuomet lėtoje ar vidutinio stiprumo tėkmėje meškeriojama prilaikant plūdę. Plūdės su anglies pluošto kiliais šiuo metu yra bene dažniausiai gaminamos, tokie kiliai gali būti taikomi tiek visai menko plūdrumo, tiek ir labai plūdrioms įvairių modifikacijų plūdėms.
Bambukinis kilis savo savybėmis panašus į kilį iš stiklo pluošto, bet jis plūdresnis, todėl bus geras pasirinkimas žvejojant, kai plūdė yra didelio išlaikymo svorio, kada ją reikia kartas nuo karto pristabdyti vidutinėje ar stipresnėje srovėje. Tokių kilių pastaruoju metu vargu ar rasite, nebent plūdės bus gaminamos namuose, taip vadinamos „rankų darbo“.
Kiliai, ypatingai padaryti iš bambuko ir anglies pluošto, gana trapūs. Jie, kaip ir iš šių medžiagų pagamintos plūdžių antenėlės, gali greitai lūžti, todėl bet kokias plūdes rekomenduojama transportuojant laikyti specialiuose tam gaminamuose dėkluose.
Kaip teisingai pritvirtinti plūdę
Nustatant plūdę atitinkamam gyliui ir tempiant ją valu, reikia elgtis atsargiai, nes prispaudėjai (kembrikai) gali pernelyg tvirtai spausti kilį. Paprastai jie parenkami atsižvelgiant ir į naudojamo valo diametrą.
Jei kilis yra labai plonas, o prispaudėjai (kembrikai) smulkūs, jų ertmė kone mikroskopinė, sudėtinga į skylutę įverti valą. Tiesą sakant, prasčiau matantiems apskritai sunku tai atlikti su bet kokiais kiliais, nes šis darbas yra gana subtilus. Veriamas į plastikinio, guminio ar silikoninio vamzdelio atraižą monofilamentinis valas linksta, „skersuojasi“ ir kai kurie meškeriotojai dėl to žūklės metu nesiryžta keisti plūdžių.
Šią problemą išsprendžiau jau seniai. Dėžutėje su kabliukais visada nešiojuosi keletą įvairaus storio adatų. Įverti monofilamentinę giją į adatos skylute daug lengviau nei į minkštą vamzdelio atraižą, kuri kitąsyk būna ir vos ne centimetro ilgio, tačiau jos ertmė itin smulki. Juolab į adatos skylutę valas veriamas tik sykį, o į prispaudėjus (kembrikus) – priklausomai nuo jų skaičiaus, t. y. bent du kartus.
Įvėręs valą, adatą prakišu pro vamzdelio atraižų ertmes, o tai padaryti tikrai nesunku. Tada adatą ištraukiu ir ant valo lieka prispaudėjų (kembrikų) girlianda. Tuomet jau veriu pro juos plūdės kilį.
Gal aprašyme šis procesas atrodo dar didesnis darbas nei tiesiog užnerti prispaudėjus (kembrikus) ant kilio, tačiau realiai yra priešingai ir viskas vyksta daug greičiau, be bereikalingo nervinimosi.
Visgi valą prie kilio rekomenduočiau tvirtinti trijuose jo taškuose. Išimtis – jei kilis yra labai trumpas, lyginant su plūdės korpusu. Tvirtinama trijuose taškuose plūdė, jei tik prispaudėjau (kembrikai) tinkamai parinkti, niekada nenusmuks žemyn po smarkesnio pakirtimo. Kada kilis labai ilgas, o plūdė prie valo prispaudžiama tik dviejose vietose, jis gali sulinkti, tai būdinga ploniems metaliniams kiliams, ar net lūžti.
Apatinis prispaudėjas (kembrikas) turėtų būti ties pačiu kilio galu arba paliekamas truputį išsikišęs, nes jei kilis bus metalinis, jo kraštas gali pažeisti valą. Ši vamzdelio atraiža gali būti gana ilga, kaip sakiau, ir iki centimetro ilgio.
Kembrikų ar kitaip prispaudėjų spalva neturi didelės reikšmės. Na, galbūt, jei jie itin ryškių spalvų, o meškeriojama labai skaidriame vandenyje menkame gylyje ir baikščias žuvis, tos spalvos ir gąsdins žvynuotąsias. Daug svarbiau yra tinkamas diametras ir medžiaga, iš kurios prispaudėjai (kembrikai) padaryti.
Specialūs prispaudėjai (kembrikai), kurie parduodami žūklės parduotuvėse, praktiškai visada yra geri, nors ne visada galima rasti tinkamo diametro, ypač plūdėms su labai plonais metaliniais kiliais.
Tenka kažkaip verstis, tarkim, nuimti nuo plonų elektros laidų izoliacinį plastiko sluoksnį, po to tą vamzdelį karpyti. Nors toks plastikas ir minkštas, bet jis nėra itin patvarus, tad po kurio laiko šie savadarbiai prispaudėjai (kembrikai) nuo dažno slankiojimo valu įsipjauna ir galiausiai nutrūksta.
Kai kurie jų yra gana masyvūs. Skamba gal juokingai, tačiau kuomet plastiko atraižėlės savo sienelių storiu pralenkia kilio diametrą, tai jau išties gana didelė masė plūdei, kuri yra gal tik pusės gramo plūdrumo.
Labai gaila, kad ant plūdžių kilių retai rasim prispaudėjų (kembrikų) užmauta iš anksto, gamybininkai paprastai to nedaro. Bet galima suprasti ir juos, nes juk neaišku kokio storio valu meškeriotojas žvejos...
Romualdas Žilinskas
