Plakius avižėlėmis ir „velniukais“
Nors poledinėje žūklėje gaudomų žuvų rūšių skaičius ir labai menkas, jei lyginsime su atviro vandens sezonu, tačiau čia galima matyti vieną paradoksą – kai kurios žvynuotosios yra ignoruojamos kaip tikslinis žūklės objektas. Gana keista, tačiau mūsų žvejai plakius specialiai gaudo retai ir vietoje jų veikiau stengiasi vilioti kuojas arba karšius.
Stengtis yra viena, o iš tiesų pagauti – visai kas kita, todėl (dar vienas paradoksas) iš kuojų arba ypač karšių žūklės neretai grįžta... su gausiu plakių laimikiu, nors į šias žuvis žiūri tarsi į priegaudą. Ar vertėtų apskritai rašyti straipsnį apie plakius, jei jau tokiu tonu pradėjau apie juos kalbėti?
O jeigu prisigaudytume priegaudos?
Manau, kad netgi būtina, kadangi tie vargšeliai smulkūs plakiukai, kuriuos atsineša namo meškeriotojai vietoje lauktų stambių karšių arba „motininių“ kuojų, tiesiogine prasme atitinka liaudišką pavadinimą „sausašoniai“.
Pagalvojus, o juk vietoje permatomais šonais žuveliokų galėjo būti tikrai normalaus dydžio plakiai, jei žvejai gaudytų būtent juos. Na, kokia nauda, kas gana dažnai nutinka, jei meškeriotojai traukia iš po ledo 200–300 g karšiukus, kurie galėtų vėliau tapti kelių kilogramų karšiais. Tačiau tokio pat svorio plakis jau yra tikrai stambus ir ne visi gali pasigirti būtent tokio dydžio šios rūšies žuvų nuolat sumeškeriodavę.
Kita vertus, stambesni plakiai, kaip ir minėti karšiai arba kuojos irgi nėra pūgžlio lygio žuvys, kad kibtų masiškai bet kada ir bet kur, todėl ir tikslinė jų žūklė turi savų niuansų.
Tai, kad plakių pagaunama viliojant kitas karpines žuvis yra nenuostabu, nes pastarųjų kiekiai mūsų vandenyse yra tikrai didžiuliai. Kita vertus, šios žuvys mėgsta būriuotis su kuojomis, smulkiais karšiais, tad ir pakliūva ant kabliuko tarsi netyčia. Bet dabar kalbu ir vėl tik apie tuos smulkius „sausašonius“, kadangi stambesnieji daug rečiau painiojasi tarp kitų rūšių karpinių žuvų.
Tuo nesunku įsitikinti ežeruose, kur išties gausu ir karšių, ir plakių. Žiemą karšiai paprastai viliojami visai prie pat dugno, kitąsyk net labai giliai. Tarkim, randate juos 6 m duobėje. Karšiai ir kibs būtent tokiame gylyje, galbūt truputėlį pakilę nuo dugno, tačiau aukščiau nei 1 m virš grunto vargu ar šių žuvų pagausite. Na, jei labai didelė gelmė – tebūnie 1,5 m virš dugno, bet tai – riba.
Tačiau stambūs plakiai gali stovėti visu būriu virš karšių galvų kažkur viduriniuose vandens sluoksniuose. Suprantama, jei jaukinate karšius, dalis plakių galbūt nusileis iki pat dugno, ten jie ir užkibs. Tačiau vėliau, kuomet atplauks tikrai normalaus dydžio karšiai, plakiai pasitrauks.
Kita vertus, jūsų metamo jauko smulkesnės dalelės vis tiek atskilas nuo metamų į eketę rutulių, kitos kils į viršų, dar kažkiek smulkesnių prievilo dalelių besikuisdami dugne pakels aukštyn ir patys karšiai – visa tai atiteks būtent plakiams.
Įmanomas ir kitas variantas. Jūs jaukinate karšius, bet pastarieji į tai nereaguoja arba tiesiog šalia nėra šių žuvų. Vakar, užvakar buvo, bet šiandien – nė kvapo. Bet galbūt yra plakių, kurie labai sėkmingai sučiaumos karšiams pilamą prievilą ir kažkiek jų dėl to sumeškeriosite.
Kol kas kalbėjau apie tai, kaip būna. Dabar laikas pakalbėti, kaip būtų, jei „nusitaikytumėte“ tik į plakius.
Jaukinti, kad ilgai skęstų
Pradėsiu nuo to, kad jaukinti derėtų visiškai kitaip – į prievilą plakiai geriausiai reaguoja tada, kai jis leidžiasi į dugną plačiai pasklidęs visuose vandens sluoksniuose. Todėl nereikia minkyti rutulių, naudotis šėryklėlėmis, bet paprasčiausiai kabinti saują pagaminto jauko ir dėti jį į eketę. Faktas, kad prievilas turėtų būti lengvas, smulkus, nes kuo ilgiau sklęs vandens viduryje jo dalelės, kuo platesnis jauko debesis, tuo didesnė galimybė suvadinti į žūklavietę daug ir padoraus dydžio plakių.
Aš tokiais atvejais labai galvos nesuku – imu paprastą smulkų žūklės parduotuvėje pirktą jauką, bet jį drėkinu menkai, kad dalis įmesto į vandenį prievilo netgi užtemdytų eketę, po truputį mirktų ir lėtai skęstų. Kitąsyk beriu paprastus prekybos centre pirktus džiūvėsėlius arba manų kruopas, kartais darau „miksą“ iš abiejų minėtų komponentų.
Ar plakiai išties ragauja jauką nesunku nustatyti. Tai senas žvejų metodas ir tikrai jis žuviai nepakenks, nereikės jos skrosti. Paprasčiausiai paimkite viena ranka žuvį, o kitos rankos pirštu lengvai spausdami braukite jos pilvą link analinės angos. Jei plakis bus prisirijęs jūsų kruopų ar džiūvėsėlių, garantuotai tai pamatysite...
Sekliuose vandenyse mažais masalais
Plakių žūklė iš principo mažai kuo skiriasi nuo kuojų arba tų pačių karšių žūklės, manau, net nereikėtų to minėti. Jei dabar pradėčiau vardyti avižėles, kuriomis galima sumeškerioti plakių, tikriausiai galima būtų rašyti apie bet kurias ir visos jos tiks. Ir kalbu ne vien apie žūklę su uodo trūklio lervomis, tačiau ir apie gaudymą avižėlėmis be masalo.
Visgi geresnių rezultatų pasiekiama gundant plakius pačiomis mažiausiomis avižėlėmis. Šiuo atveju masalų dydis reikšmingiau nei jų spalvos, formos ir net, leisčiau sau daryti prielaidą, žaidimas.
Aišku, visiškai nemokančiam virpinti avižėles vargu ar pavyks suvilioti menkiau aktyvų plakį net ir mikro masalu, dabar kalbu apie labiau patyrusius žvejus. Na, taip – yra prioritetinės spalvos, bet jas įvardyčiau arba „metalo blizgesio“, arba tamsias: juoda, ruda, tamsiai žalia.
Pirmosios taikomos priklausomai nuo vandens telkinio, apšvietimo ir geriausios atsirenkamos metodu, kurį pavadinčiau „bandai, bandai, kol galiausiai randi“. Antrųjų grupė yra universali, čia yra didžiausia tikimybė įtikti plakiui, skirtumas – vienuose telkiniuose geriau kimba ant tamsiai rudų, kituose ant juodų, dar kituose ant tamsiai žalių.
Kad nesusidarytumėt nuomonės, jog kalbu apie nieką, dar grįšiu prie tų metalinių avižėlių. Bent jau man geriausias variantas – tamsaus švino arba tamsaus vario šratelis. Tačiau šioje vietoje yra ir vienas niuansas.
Kiekvienas žvejys stengiasi savaip virpinti avižėles. Net jei ir nesistengia, vis tiek identiškai atkartoti kito meškeriotojo judesius jam vargu ar gausis. Faktas, bus žaidžiama ritmingai, darant galbūt tokias pačias pauzes, bet rankų „padrebinimai“ nebus tobulai vienodi. O tai lemia ir avižėlės žaidimą, kadangi šie masalai yra itin smulkūs. Noriu pasakyti, jog galbūt kažkas geresnių rezultatų pasieks virpindamas, tarkim, lašo formos avižėlę gaudydamas plakius, nes jo masalo animacija bus šioms žuvims panašesnė į jų mėgstamų vėžiagyvių judėjimą, o kažkas sumeškerios daugumą šių žuvų ant „skruzdėlytės“ ir pan.
Nors pradžioje straipsnio kaip pavyzdį, kur gausu plakių, minėjau ežerus, bet iš tiesų šių žuvų ne ką mažiau yra ir upėse, tvenkiniuose, senvagėse, daug jų susirenka žiemą upių įlankose. Plakių meškeriojimas smulkiomis avižėlėmis pasiteisina nedideliuose gyliuose, nes pats masalas yra labai lengvas.
Beje, kaip nuoroda, kad eketė, kurią išgręžėte, yra šalia plakių buveinių, bus... nutraukta avižėlė. Šios žuvys nedideliuose gyliuose žiemą labai mėgsta plaukioti tarp visžalių augalų, kurių stiebai, lapai žiemą tokie pat tvirti, kaip ir vasarą, todėl nieko nuostabaus, kad jūsų 0,08 mm diametro monofilamentinė gija nutrūko. O giliau plakius siūlyčiau žvejoti kitokiais masalais.
Ne velnias, bet tik velniukas
Kai vieną geresnių vilioklių stambių (būtent stambių) plakių gaudymui rekomenduočiau „velniukus“. Ne „velnius“, kuriais daužomas dugnas, tačiau tik „velniukus“, mūsų žvejai taip vadina pailgas lašo, apversto lašo, ištęsto lašo, avižos formos avižėles su mažyčiu trišakiu kabliuku apačioje. Šie masalai skirti gaudymui be jokio papildomo gyvo ar augalinio masalo.
„Velniukai“ gali būti dviejų tipų: su stacionariai įlituotu, aplietu švinu ar volframu trišakiu kabliuku (1 pav.) ir pakabintu trišakiu taip, kad jis laisvai judėtų (2 pav.). Mūsų žvejai mieliau renkasi pirmuosius, aš irgi pirmenybę atiduočiau pastariesiems.
Bet tai nereiškia, kad „velniukai“ su laisvai kabančiais kabliukais yra prastesni. Tiesiog jų kitoks žaidimas. Kita vertus, bet kurio masalo animacija ir priklauso nuo formos, todėl nenuostabu, kad į avižėlę panašus „velniukas“ žais kitaip nei primenantis lašą, tačiau judesius papildomai koreguos ir trišakio kabliuko tvirtinimas.
Kilpelė valo tvirtinimui pas įprastinius „velniukus“ sutampa su trišakio kabliuko kotelio ašimi. Tačiau esu matęs tokių, kuriuose ta kilpelė įtaisyta šone. Atvirai pasakius, jais nežvejojau, nieko negalėčiau ir pakomentuoti.
Vėlgi, jei reikėtų pasirinkti geriausią šių masalų formą, aš negalėčiau pasakyti, kurią. Kaip ir spalvą. Nors veikiausiai dviem atvejais iš trijų plakiams pirmiausiai bandyčiau siūlyti juodą. Sekantis pagal kibumą tikriausiai būtų tamsinto vario arba tiesiog tamsiai rudos spalvos „velniukas“.
Pavyzdžiuose parodyti balto metalo „velniukai“, bet būtent tokius aš dažniausiai ir perku, po to jau namuose persidažau laku arba markeriais taip, kaip man patinka. Galima bandyti daryti dvispalvius, trispalvius, čia jau kaip fantazija „sugros“. Aišku, ilgainiui supranti, kaip nudažytas bus visiškas niekalas, o koks iš tiesų kibus.
Ne ką mažiau svarbūs yra ant „velniuko“ kabliukų maunami spalvoti keramikiniai karoliukai. Nieko naujo, kas gaudo paprastomis avižėlėmis puikiai tai supranta, čia yra lygiai tas pats. Tiesa, kartais „velniukai“ būna parduodami su užmautu karoliuku ant trišakio pagrindo, jie irgi geri. Įprastiniam „velniukui“ aš maunu karoliuką ant kažkurio vieno iš trijų kabliukų gylio ir palieku laisvai slankioti. Kad nesmuktų dar papildomai užmaunu kebriko gabaliuką.
Plakiai gali gundytis bet kokios spalvos karoliukais, bet pirmenybę atiduoda ryškiai žaliems, salotiniams, antroje vietoje veikiausiai būtų raudonas, toks grynai uodo trūklio lervos spalvos. Jei imame juodą „velniuką“, tuomet pirmasis variantas bus kontrastingas, o antrasis – beveik ne. Todėl siūlyčiau nuo tokių ir pradėti žvejoti, jei nekimba – pirmiausiai keisti karoliukus, po to ir pačius „velniukus“. Variantų – begalė, gali ir dienos neužtekti, bet... Gal kas nors pasiūlys kitą būdą atsirinkti kibiausią tos dienos masalą?
Kadangi „velniukais“ žaidžiama gana plačioje vertikalėje, tai galbūt ir lemia, jog plakiai jais dažnai susigundo. Juk ranka keliama nuo eketės iki žvejo galvos ir taip apgaudomi net viduriniai vandens sluoksniai. Bent jau ten, kur gelmės ne pačios didžiausios. Beje, plakiai nebūtinai tupės, kaip rašiau straipsnio pradžioje, kažkur giliai, nors ir sekliau nei karšiai. Senvagėse, upių įlankose, seklesniuose tvenkiniuose ir ežeruose jie gali plaukioti vos pusantro metro gylyje.
Dar vienas niuansas, kuris pasitaiko tuomet, kada plakiai kimba tarsi „atbulais dantimis“, jei gaudai avižėle be masalo arba „velniuku“.
Šių žuvų kibimas apskritai yra neišraiškingas, sargelis „spragsi“ ir neretai pakertama tuščiai, nes sunku laiku sureaguoti. Kai plakiai būna itin pasyvūs, galima ir visą dieną tik pečiais trūkčioti nesupratus, kas čia vyksta – gal šonais žuvys valą kabina?
Pabandykite sargeliui virptelėjus lengvai, plastiškai vos patraukti masalą į save. Neretai nutinka, kad būtent tada plakis stipriau ir apžioja masalą, tai galima netgi pajausti. Va tada jau ir pakertama...
Romualdas Žilinskas
