Plačiau apie avižėles. Trečia dalis
Kaip žvejys pasirenka masalą nežinomame vandens telkinyje? Dažniausiai meškeriotojai visiškai aklai žuvų negaudo, jie turi bent jau minimalią informaciją apie tą ežerą ar tvenkinį – daugmaž žino, kokios žuvų rūšys čia gyvena, koks yra telkinio gylis, vandens skaidrumas, dugno reljefas.
Tačiau tokių kriterijų mažoka, todėl remiasi ankstesne patirtimi – savo masalų arsenale susiranda avižėles, kurios, jų nuomone, labiausiai tinkamos žvejoti konkrečias žvynuotąsias tokio ar anokio tipo vandenyse.
Pavyzdžiui, gaudydami kuojas dideliame ir giliame tvenkinyje pirmiausiai išbando universalų volframinį vario spalvos šratelį, o ešeriams mažame sekliame ežere siūlo tamsiai geltono metalo „lašiuką“ ir panašiai. Žodžiu, dažniausiai mėgina avižėles, kurios pastaruoju metu buvo sėkmingos kitur arba ant jų žuvys neprastai kibo dar ir ankstesniais sezonais.
Deja, universalių masalų nėra, tačiau įsitikinimas – buvo ir bus visada. Toks požiūris paprastai formuojamas ne vieno konkretaus meškeriotojo, bet ištisos žvejų grupės. Tiesa, neretas atvejis, kad tam tikruose šalies regionuose jis skirtingas.
Taip atsiranda avižėlės, esą ypač tinkamos žūklauti Kauno mariose, Daugų ežere ar Dusioje. Negana to, minimos ir konkrečios jų spalvos, kurios tą žiemą geriausiai privilioja žuvis. Bet kitąmet ar po kelių sezonų atsiranda naujų, dar geresnių avižėlių, nors iš tiesų tame vandens telkinyje niekas iš esmės nepasikeitė ir žuvys bei jų maistas išliko tokie patys.
Nederėtų visko suprasti tiesiogiai
Nereikia vykti toli į užsienį norint įsitikinti, kad to paties tipo beveik identiškame vandens telkinyje ešeriai gaudomi visiškai skirtingomis avižėlėmis. Dzūkas pasukios pirštą prie smilkinio pamatęs aukštaičio masalą, šis irgi pažvelgęs į pastarojo žvejo vilioklį neliks skolingas.
O juk viskas nutiko taip, kaip šio straipsnio pradžioje: kažkas tinkamoje vietoje, tinkamu laiku pasiūlė žvynuotosioms tinkamą masalą (tai nebūtinai galėjo būti atsitiktinumas, bet gal ilgų eksperimentų pasekmė) ir šalimais buvę jo kolegos padarė tą patį. Jei žūklės sąlygos nekito ir žuvys toliau sėkmingai kibo ant tos avižėlės bent kelias dienas iš eilės, labai daug galimybių, jog ji išliko to sezono masalu Nr. 1.
Nieko nuostabaus, kadangi būtent šiuo viliokliu vėliau buvo žvejojama dažniausiai, jo animacija vis tobulėjo, nes žvynuotosioms pradėjus menkiau kibti, meškeriotojai didžiausią dėmesį skyrė ne kitokių formų avižėlių paieškai, tačiau bandė to paties modelio masalus keisdami jo spalvas, bandydami kitokio svorio tokius pačius vilioklius.
Žodžiu, pasitvirtino sena taisyklė – tikėk, kuo gaudai ir galimybė, kad išties pagausi, padidės keleriopai. Beje, tai liečia bet kokius masalus bet kokiu metų laiku, nesvarbu, bus tai vobleriai ar blizgės.
Veikiausiai niekas nepaneigs fakto, kad didesnioji dalis meškeriotojų žiūrėdami, kaip jų kolegos sėkmingai žvejoja, pirmiausiai atkreipia dėmesį į avižėlės spalvą, po to – į formą, svorį ir tik paskiausiai (arba niekada) į tai, kaip tas laimės kūdikis virpina savo vilioklį. Aš nekalbu apie patyrusius žvejus, pastariesiems pakanka „užmesti akį“, kad susivoktų techniniuose žūklės niuansuose. Vėlgi tą patį galima pasakyti apie bet kokį dirbtinį masalą.
Taip pat pas mus įsišaknijo tradicija, kuomet reikia to ar nereikia, akcentuojama, kokiu oru, kokiomis žūklės sąlygomis geriausios vienų ar kitų spalvų avižėlės. Neneigsiu, tai irgi pakankamai svarbu, bet nereikia tokių nuorodų visada suprasti tiesmukai ir tas trumpas žiemos valandas veltui leisti ant ledo bandant tik nurodytų spalvų avižėles.
Jei konkretaus vilioklio judesius galime perprasti iki smulkmenų, išmokti juo tinkamai animuoti tiesiog klasiškai, tai atitaikyti spalvas yra daug sudėtingiau, nes šis pasirinkimas kinta nuo daugelio aplinkos veiksnių, kurių kontroliuoti mes nepajėgūs.
Galėčiau toliau tęsti straipsnį pasakodamas, kokios spalvos yra geriau ar blogiau matomos vandenyje, tačiau tai būtų perniek, kadangi visos šios teorijos tiktų nebent žuvaujant ant labai skaidraus ir plono ledo. O jis toks būna trumpai ir retai, žymiai dažniau vienintelis šviesos šaltinis žuvims yra jūsų išgręžtos eketės.
Kuo eketė platesnė, tuo šviesos srautas labiau išsklaidytas ir ne toks ryškus, Jei šalia yra dar keletas skylių lede, šviesa į vandenyje kažkokiame plote pasiskirsto pakankamai tolygiai, galima sakyti, kad kone natūraliai.
Remiantis tokiais pamąstymais galima būtų teigti, kad labiausiai žuvis turėtų baidyti sniegu užberta eketė, kurioje palikta tik mažytė, reikalinga avižėlei nuleisti į vandenį skylutė. Juk tada šviesos spindulys sminga į juodą vandenį tarsi iš kokio lazerio. Tačiau taip yra tik teoriškai, nes praktikoje, kaip žinia, jokio „lazerio“ tada nebūna, net jei saulė plieskia tiesiog į eketę.
O ar tikrai iš neuždengtos eketės sklindanti šviesa baido žuvis? Manding, kad ką tik išgręžta skylė kurį laiką išties jas gąsdina, ypač nedideliame gylyje. Bet vėliau efektas gali būti atvirkščias. Bent jau plėšrūnams – tai tikrai. Lydekos dažnai pasislepia šešėlyje ir tyko savo aukų, kurios plaukia po gerai apšviestą vandens ruožą. Ešeriai, nors nepriskiriami prie pasalūnų, bet tokią taktiką irgi kartais naudoja.
Žiemą įprastų slėptuvių sumažėja jau vien dėl to, kad nunyksta vandens augalija. Tad galimai (beveik įsitikinęs) ties išgręžtomis eketėmis grobuonims atsiveria visai neblogos perspektyvos sėkmingai pamedžioti. Tai, beje, paaiškintų ir faktą, kodėl anksčiau lede išgręžtose ir neužšalusiose eketėse dažnai gerai kimba tiek ešeriai, tiek ir lydekos.
Kodėl žuvis čiumpa avižėlę?
Bandydamas analizuoti avižėlės judesių įtaką, susidūriau su kai kuriais vienas kitam prieštaraujančiais faktais. Regis, nieko nuostabaus, jog poledinės žūklės meistrai su panašiu į tikrą gyvį dirbtiniu masalu, suteikdami jam daugiau ar mažiau natūralius judesius, geba gerai vilioti žuvis. Tačiau kada pliku kabliuku iš eketės traukia vieną laimikį po kito, gaudydami kokia nors šrato ar piramidės formos avižėle, – tokį reiškinį sunku paaiškinti.
Suprantama, jie tą vilioklį virpina, kilnoja, linguoja ir visaip kitaip stengiasi, kad avižėlė kuo labiau gundytų žuvis. Suradę geriausią judesių derinį, žvejai galiausiai įsiūlo savo dirbtinį masalą. Tai daugiametės patirties rezultatas, todėl tokie žūklautojai paprastai jau žino, kokiomis sąlygomis ir kokiai avižėlei reikalingas vienoks ar kitoks, arba visada tik toks animavimas.
Savaime kyla klausimas, kodėl žuvis ryja tą nepanašų į jokį gyvą padarą vilioklį? Juk avižėlės forma neturi jokios reikšmės, na, galbūt spalva kažkiek ir gundo, visgi pagrindinis žuvies dėmesys sukoncentruotas į judesius, nes nejudraus masalo ji negriebia. Galbūt žvejui pavyko į nieką gyvą panašiu viliokliu išgauti kažkokius itin natūralius judesius, kad žvynuotoji patikėjo apgaule?
Ar toks avižėlės virpėjimas žuvį tiesiog erzina, provokuoja? Suprantu, kad saugantis lizdą sterko patinas atakuos bet ką, kas jo nuomone, gali būti potencialus ikrų ėdikas, net jei tas kažkas ir labai smulkus. Tačiau kodėl taip elgiasi, tarkim, kuoja?
Plėšrūnams apskritai įgimtas instinktas pulti, o taikiosioms žuvims, ypač kai jos dar nedidelės, priešingai – tas pats instinktas lieps sprukti. Aišku, avižėlė pernelyg smulki, kad jas gąsdintų, antraip argi pagautume karpinių žuvų kokia nors citrinos spalvos ar žydra spindinčia avižėle.
Bet, sutikite, minėtos masalo spalvos tikrai neturėtų pastarųjų žuvų dominti, kadangi net panašaus maisto tokiu metų laiku po vandeniu nėra. Tuomet belieka tik žuvų smalsumas ir noras paragauti lig tol nebandyto užkandžio. Nors išties šie klausimai taip ir lieka „pakibę ore“, nes vargu ar į juos kas nors galėtų atsakyti.
Todėl galima daryti išvadą, kad bet kokiu atveju žvejojant avižėle be papildomo natūralaus masalo, svarbiausias veiksnys, kuris išprovokuos kibimą, yra jos judesiai. Spalva mažiau svarbi, nors kai kuriais atvejais ji ir gali turėti kone lemiamą reikšmę. Beje, kalbėdamas apie spalvą, nepamirštu ir praeitoje straipsnio dalyje išnagrinėtų ant avižėlės kabliuko užmautų įvairių priedų. Avižėlės forma turi labiau pagalbinę funkciją, kadangi ji arba daro šį vilioklį panašų į tikrą žvynuotųjų maistą, arba (ir) prisideda prie to, kad masalą galima vienaip ar kitaip animuoti.
Romualdas Žilinskas
