Plačiau apie avižėles. Pirma dalis
Veikiausiai nėra paprastesnės konstrukcijos masalo nei avižėlė – ant kabliuko kotelio užlietas kokio nors metalo gabalas su skylute ar kilpele pririšti valui. Aišku, kalbu apie klasikines avižėles, kurios, mano galva, yra ir spiningavime naudojamų galvakablių pirmtakės. Na, bet taip toli į priekį šiame straipsnyje nežiūrėsiu, tačiau per petį žvilgtelėti noriu...
Kalbama, kad avižėlės pirmą kartą buvo panaudotos kažkur netoli Rusijos glūdumoje. Kada tai atsitiko, tikslių duomenų nėra, tačiau manoma, kad šis genialus išradimas buvo grynas atsitiktinumas. Viskas vyko maždaug taip.
Kažkoks zuikine kepure, avikailio kailiniais ir didžiuliais veltiniais apsitaisęs meškeriotojas tupėjo prie eketės. Gaudė jis, suprantama, plūdine meškerėle, ant pintos ašutinės gijos prispaudęs svarelį ir prisirišęs sąlyginai nedidelį kalvio kaldintą kabliuką. Nekibo.
Nuėjo žmogelis į kitą vietą ir storame lede peikena išdaužė dar vieną skylę. Čia žuvys masalo irgi nelietė. Nutarė žvejys išsikapoti dar vieną eketę – šįsyk ten, iš kur be laimikio niekada negrįždavo. Nors ir keista, tačiau „auksinėje“ vietelėje jo plūdė net nevirptelėjo.
„Negali būti, juk žuvų čia tikrai yra“, – pamanė būsimasis genijus ir pabandė aukštyn žemyn pakilnoti meškerėlę – kad žvynuotąsias paerzintų... Ir ką jūs manote? Teisingai: po kurio laiko išlupo riebų gražuolį ešerį.
Maudamas nuo kabliuko laimikį, žmogelis pamatė, jog gabalėlis švino (vario, alavo ar dar kokio sunkaus metalo – tai nesvarbu), skirtas subalansuoti plūdę ir greičiau nugramzdinti masalą, nusmukęs iki pat kabliuko. „Matyt, ešerys spurdėdamas palietė gramzdą ir nubraukė žemyn“, – nusprendė žvejys ir pakėlė jį į įprastą padėtį – porą sprindžių virš masalo (slieko, žuvies gabalėlio, kiečio lervos ar dar kokio gyvio – tai irgi nėra svarbu).
Taigi, nuleido jis tą vilioklį į eketę ir, palaukęs kelias minutes, vėl pradėjo žvynuotąsias masinti kilnodamas meškerę. Kratė jis tą kadagio (eglės, uosio ar kokio kito medžio – koks galų gale skirtumas) šakelę ilgai ir tuščiai – daugiau niekas nekibo.
Ir čia žmogui mintis lyg žaibas trinktelėjo: „Gal visa esmė ta, kad svarelis prie kabliuko prigludęs, gal jis masalui papildomą judesį suteikia ir taip ešerį išprovokuoja?“ Ištraukė meškeriotojas savo negudrią įrangą, nutraukė gramzdą iki pat kabliuko ir vėl vandenin pamerkė. Tačiau dabar jau į plūdę nežiūrėjo – ėmė vilioklį timpčioti. Vos tik pajudini kelis kartus – dar vieną dryžuotą išverstakį ant ledo ištempė. Prižvejojo jis žuvų tądien tiek daug, kad vos namo parnešė.
Na, o paskui veiksmas vystėsi taip, kaip įprasta: nusižiūrėję, kokiu būdu jų kaimynas žuvų pagauna, kaimo žvejai ėmė jį mėgdžioti. Netruko apie tai sužinoti ir aplinkinių gyvenviečių meškeriotojai, vėliau – apskrities, krašto. Kol galiausiai tokiu būdu ėmė žvejoti visa šalis ir šalia esančios šalys...
Štai tokia avižėlės atsiradimo istorija sklando po pasaulį. Nors iš tiesų gal tai tik dar viena žvejų sukurta legenda, nes tiesa galėjo būti visiškai kitokia. Labai gali būti, kad šio masalo atradėjas buvo ne vienas žmogus, ir neatsirado vilioklis staiga, o ilgainiui transformavosi iš žieminės blizgutės. Blizgė, kaip žuvų vilioklis, turi be galo ilgą amžių – ja buvo gaudoma dar priešistoriniais laikais.
Sukūrus metalų apdirbimo technologijas ji sulig kiekviena žvejų karta vis tobulėjo. Kai išmokta gaminti mažesnius kabliukus (tais laikais mažas mums vis tiek atrodytų nerealiai didelis), šis masalas susmulkėjo iki mažutės blizgės dydžio. Tai ir buvo dabartinės avižėlės prototipas, nes iš principo žūklė abiem masalais turi be galo daug panašumų.
Sugalvoti kabinti natūralų masalą ant kabliuko turbūt niekam didelės išminties neprireikė. Kita vertus, toje šalyje, kur manoma, kad atsirado šis masalas, poledinės žūklės asai iš tokio avižėlės pagardinimo tik pasišaipytų, nes, anot jų, tikroji avižėlė privalo žuvis vilioti savo išvaizda ir judesiais, bet ne kabančia ant jos kabliuko uodo trūklio lerva.
Juolab įdiegus kosmines (ar karines?) technologijas, kuomet avižėlės pradėtos gaminti iš volframo ir jo lydinių. Šis metalas žymiai sunkesnis už šviną, ir nors tokioms avižėlėms sunkiau suteikti judesius, bet galima gaminti žymiai mažesnes, kone mikroskopinio dydžio, jos labiau panašios į smulkius vandens vabzdžius.
Jei bandytume klasifikuoti pagal masę
Bet gal užteks man kalbėti abstrakčiai. Pasakysiu konkrečiau – avižėles galima naudoti su papildomu masalu arba be jo. Esminis skirtumas – jei gaudant su užnertais ant kabliuko natūraliais masalais tinka praktiškai bet kokios avižėlės (aišku, bus kibesnių ir mažiau kibių), tai žuvaujant bemasaliniu principu toli gražu ne visi tos rūšies viliokliai normaliai žais.
Todėl prieš įsigydami avižėlę, reikėtų apsispręsti, kokiu iš tų dviejų variantų žvejosite, kokiuose vandens telkiniuose ir kokias žuvis. Kadangi avižėlės gaminamos ne vien tik iš švino, bet ir kitų metalų bei jų lydinių, viena nuo kitos jos gerokai skiriasi savo svoriu. Todėl klasifikuojant šiuos masalus, geriau atsižvelgti į jų masę, o ne dydį. Beje, kalbėdami apie kibias ar nekibias avižėles tokią klaidą daro ne vienas meškeriotojas (aš irgi nesu išimtis) apibūdindamas vilioklius: „sulig degtuko galvute“, „pačios mažiausios“, „piršto galo dydžio“ ir panašiai.
Tačiau ne tik svoris lemia avižėlių paskirtį, nemažą įtaką turi jų forma. Tarkim, du viliokliai – plokščias kaip blynas ir idealios rutuliuko formos – nors ir bus vienodo svorio, visiškai kitaip judės vandenyje ne vien tik juos virpinant, bet ir gramzdinant.
Yra dar vienas niuansas – metalas, iš kurio pagaminta avižėlė. To paties svorio ir formos švininė, alavinė ir volframinė avižėlės skęs skirtingu greičiu, kadangi pagamintos iš sunkesnio metalo bus mažesnės ir grimzdamos sutiks mažesnį vandens pasipriešinimą. Tai turi įtakos ir jų animavimui – padarytos iš lengvų metalų ar jų lydinių avižėlės žaidžia plastiškiau.
Kartais to žuvims reikia, o kitąsyk nutinka priešingai. Medžiaga, iš kurio pagaminta avižėlė, yra labai svarbus faktorius, kuris turi reikšmę toliau vardijamų įvairios masės avižėlių maksimaliam ar optimaliam gaudymo gyliui – su mažesnėmis galima žuvauti šiek tiek giliau.
Bandant sisteminti avižėles, nors ši sistema tinka tik stovinčiam ir labai lėtai tekančiam vandeniui, reikėtų pradėti nuo pačių lengviausių.
Sveriančios iki 0,1 g skirtos gaudyti ne didesniame nei 2 m gylyje. Tiesą sakant, lengvesnių nei viena dešimtoji gramo pas mus retai gausi nusipirkti, bet tokias tikrai gamina, turiu jų iš senų laikų. Ir kalbu ne apie vadinamuosius „taškelius“ ar panašius masalus, ne apie pagamintas iš plastiko, tačiau metalines avižėles.
Valo storis žuvaujant tokiais viliokliais neturėtų viršyti 0,06–0,07 mm. Reikia įspėti, kad tokios masės avižėles išvirpinti labai sudėtinga, tad jei bandoma žuvauti be ant kabliuko užmauto „matiliaus“, vargiai ar kas gausis. Nors gal, bet man to padaryti normaliai nepavyko.
Aukščiau parašytos nuorodos pastarosioms avižėlėms netinka tada, kai jos naudojamos kaip papildomi viliokliai, t. y. derinamos (rišamos ant atskiro pavadėlio arba ne) su kitokio svorio avižėlėmis. Bet žūklės įvairiomis kombinuotomis sistemėlėmis dabar neaptarinėsiu, kadangi tikruosius masalo judesius galima išgauti žuvaujant tik viena avižėle.
Tokio tipo masalai, kurie sveria iki 0,3 g gerai animuojami gylyje iki 3 m. Jais žuvaujant jau galima naudoti giją iki 0,10 mm diametro. Tačiau optimaliausias monofilamentinio valo skersmuo bus 0,08 mm, tada įmanoma žuvauti ir didesnėje nei nurodyta gelmėje.
Avižėles, kurių masė siekia 0,6 g, jau galima vadinti giluminėmis, bent jau taip yra mūsų vandens telkiniuose, nes jos neprastai žaidžia ir 5 m duobėse ar net giliau. Valas irgi gali būti parenkamas storesnis, bet viršyti 0,12 mm ribą nepatartina.
Nurodyti avižėlių svoriai nėra patys didžiausi, mes gaudome ir gerokai sunkesnėmis. Faktiškai šio tipo viliokliai (dabar nekalbu apie visokias raganas, velnius ir panašiai, tai jau kitokios rūšies masalai) iki 1,2 g gali būti naudojami, kaip bemasalinės avižėlės, juos nunardinsime ir bandysime laimę ir 10 gylyje, tačiau gija turėtų išlikti ne storesnė nei 0,12 mm skersmens.
Žuvaujant dideliame gylyje valas dėl savo tamprumo silpnina sargelio perduotus meškerėlės viršūnės judesius, ypač smulkų virpinimą. Geresnių rezultatų galima pasiekti žvejojant standesniu sargeliu ir kiek įmanoma mažiau tampriu valu.
Priminsiu, kad gaminamos iš volframo gali būti netgi sunkesnės, tačiau lazdos perlenkti nereikia. Kuomet žiemos dar buvo normalios, esu matęs, kaip Alytaus meškeriotojai Nemuno vagoje žvejojo savadarbėmis volframinėmis avižomis sulig lazdyno riešutu. Suprantama, ant tokių avižų kabliukų, žūklautojai movė kuokštus uodo trūklio lervų. Na, bet tai giliai upėje...
Visa pateikta klasifikacija tėra tik bendrinė nuoroda, tačiau iš jos jau galima daugmaž orientuotis, kokios masės avižėlėmis geriausiai žuvauti viename ar kitame gylyje. Iš principo stovinčiame vandenyje net ir patį lengviausią masalą galima nugramzdinti į giliausią duobę. Žinoma, kol jis pasieks dugną gali nusibosti laukti. Tačiau užėjus „juodai“ dienai kai kurie meškeriotojai tik taip ir elgiasi, ir tikrai pagauna žuvų.
Tuomet daroma išvada, kad giliai panardinta lengva avižėlė atnešė sėkmę, o sunkesnes žvynuotosios ignoravo. Tačiau nepagalvojama, kad tai lėmė ne avižėlės svoris ir dydis – galimai žvynuotosios tenorėjo uodo trūklio lervos, kuri buvo pamauta ant smulkios avižėlės kabliuko ir į dugną leidosi natūraliai.
Esant prastam kibimui, galite padaryti eksperimentą: prie itin plono valo pririškite smulkų kabliuką ir aukščiau jo prispauskite mažytį svarelį. Garantuoju, kad pradės kibti geriau. Ir nebūtinai gaudant karpines žuvis, bet ir ešerius.
Laukite tęsinio.
Romualdas Žilinskas
