Plačiau apie avižėles. Antra dalis

Pasitaiko, kad ne tik žiemą, bet ir kitu metų laiku dryžuotųjų plėšrūnų niekaip nesugundysi dirbtiniais masalais. Netgi avižadrėbyje naudojamomis pačiomis smulkiausiomis silikoninėmis lervų imitacijomis. Tačiau ešeriai kuo puikiausiai kibs ant gyvų uodo trūklio lervų, sliekų ar net „dzikų“. Tiesa, jei jau užsiminiau apie avižadrėbį, žuvaujant pastaruoju gaudymo būdu taip nutiks itin retai, tačiau visgi pasitaiko ir tokių atvejų – dryžuočiams duok tik natūralų vilioklį ir daugiau nieko kito...

Žiemą tokie atvejai gerokai dažnesni, ir jei žuvys tuo metu minta kažkokiu konkrečiu maistu (uodo trūklio lervos sudaro ženklią jų meniu dalį), į jokį kitą masalą žvynuotosios, regis, net nesiruošia reaguoti. Štai tada tiktai kuo mažesnė ir neišraiškingesnė avižėlė, ant kurios kabliuko kabo riebi uodo lerva, gali atnešti teigiamų rezultatų. Faktiškai pati avižėlė bus priedas prie natūralaus masalo, bet ne priešingai.

Kuo skiriasi skruzdė nuo banano?

Kita vertus, pati avižėlė yra masalas, todėl žvejai, kurie gerai įvaldę „bemasalinį“ gaudymą šiais viliokliais, paprastai nušluosto nosis ant avižėlių kabliukų maunantiems trūklius. Bemasalinė avižėlė imituoja kokį nors vandens gyvį, mažą mailiuką. Žinoma, avižėlių pavadinimai nebūtinai atspindi imituojamą vabzdį ar jo lervą, o veikiau pasako apie to masalo formą, nes, tarkim, gerai žinoma „skruzdėlytė“ juk negyvena po vandeniu.

Visgi net ir turint „topinių“ bemasalinių avižėlių gali apskritai nieko nesužvejoti, jei nemokėsi tinkamai jų išvirpinti. Kuomet ant kabliuko kabinamas natūralus masalas, avižėlės animacija irgi turi pakankamai didelę reikšmę, tačiau kitaip nei gaudant bemasaliniais šios rūšies viliokliais, dabar žuvys gali visai neprastai kibti ir nemokantiems visų tų techninių virpinimo gudrybių.

Todėl pradedantiems žvejams rekomenduočiau pirmiausiai bandyti žuvauti su papildomais natūralios kilmės masalais, kad pajustų poledinės žūklės azartą. O vėliau jau galima imtis ir sudėtingesnio meškeriojimo. Tačiau išsyk įspėsiu – pasiekti „aukštojo pilotažo“ lygmenį, žuvaujant bemasalinėmis avižėlėmis, mano nuomone, duota ne visiems.

Avižėles galima grupuoti pagal jų formą. Kai kas galbūt paklaus, kam reikalingas tas grupavimas? Dėl bendro supratimo ir tam, kad išmokę teisingai animuoti vienos grupės avižėles, vėliau su panašiomis ar identiškomis, net jei ir skirsis jų masė, mokėsite tinkamai žvejoti.

Visų pirma tai būtų klasikinės avižėlės, kurios yra griežtai simetriškos ir faktiškai nepanašios į jokį vandens gyvį, nebent yra šiokia tokia asociacija su mailiumi. Tai daugelis gerai žinomų geometrinių figūrų, tarkim, rutulys, perpjautas rutulys, skritulys, piramidė, kūgis, nupjautas kūgis ir panašiai. Prie jų galima priskirti ir tipines avižos formos avižėles, įvairius „lašelius“, balalaikos formos avižėles ir kitus panašius tokio tipo masalus.

Kita avižėlių grupė labiau mėgstama žvejų, kurie žuvauja be papildomo natūralios kilmės masalo. Tai įvairūs „bananai“, jau minėta „skruzdėlytė“, „dreisena“, lašalo lervos imitacija, „nimfa“ ir dar begalė kitų, kurios neturi pavadinimų ir jas apibūdinti sudėtinga. Daugelis jų irgi yra simetriškos, bet tikrai ne visos.

Jei avižėlė yra asimetriška, jos animacija itin išskirtinė, su jokia kita panašių judesių neišgausi. Tokia avižėlė gali būti naudojama ir su papildomu natūraliu masalu, ir be jo.

Visgi net patys didžiausi poledinės žūklės asai, kurie iki smulkmenų įvaldę „bemasalinį“ gaudymą, dažnai prie avižėlės kabliuko pritaiso įvairių žuvis papildomai veikiančių dirgiklių, daugelis šių žvejų netgi pabrėžia tokių priedų svarbą. Populiariausi yra keraminiai, kartais maunami ir metaliniai, stikliniai, plastikiniai rutuliukai arba kvadrato, trikampio formos karoliukai, kembriko atraižos.

Tie „papildai“ laisvai slankioja kabliuko koteliu judant masalui, susiduria vienas su kitu arba atsitrenkia į avižėlės kūnelį ir sukelia nors ir menkus, bet žuvims nedideliu atstumu pakankamai gerai juntamus hidroakustinius virpesius. Kita vertus, jie turi įtakos avižėlės judesiams, žvynuotąsias traukai vizualiai.

Todėl ne tas pats, iš kokios medžiagos bus padaryti, kokią turės formą ar spalvą, skirtingi rezultatai gaunami juos kombinuojant, veriant kažkokia tam tikra tvarka. Čia yra ištisas mokslas, nors gal reikėtų sakyti, kad praktinė nuolatinių žvejybų išdava, nes vargu ar kas galėtų įtikinami pagrįsti, kodėl žuvims svarbu visa tai, ką išvardijau.

Žūklėje atsitiktinumų nebūna?

Kadangi dažnai savo rašiniuose vis akcentuoju masalų vizualizaciją, šįsyk irgi nedarysiu išimties. Kartais, pažvelgus į parduotuvių lentynose gulinčius „meno kūrinius“, imi suprasti, kad kai kurie avižėlių tiekėjai, užmovę ant kabliukų karoliukus ir kembrikų gabaliukus, švelniai tariant, orientuojasi ne į žuvis, bet į žvejus. O gal tiesiog avižėles „puošia“ kaip pakliuvo.

Kaip rodo praktika (kalbu apskritai), karoliukų spalvų deriniai neturi būti atsitiktiniai. Patys patraukliausi žuvims yra šie: balta–juoda–balta, geltona–juoda–geltona, balta–raudona–balta, žalia–geltona, juoda–raudona, juoda–balta, juoda–perlamutrinė. Manysite, kad juokauju, nes kas atsitiks, jei užnersime kitokia tvarka ir vietoje juodo ir perlamutrinio kabos perlamutrinis ir juodas karoliukai. Na, jei šalia jų kabinsite uodo trūklio lervą – jokio skirtumo gal nė nepajausite. Tačiau gaudant be natūralaus masalo, kuomet žuvys bus vangios, spalvinis suderinamumas gali būti esminis faktorius, kodėl žvynuotosios kibo arba ne.

Gal nukrypsiu nuo metų laiko, bet ne nuo temos. Prieš keliolika metų atsitiktinai sutiktas žvejys parodė, kaip viename tvenkinyje dera gaudyti kuojas dugnine ir plūdine. Tąkart niekas iš aplinkinių meškeriotojų negalėjo pasigirti sugundęs daugiau nei penkis vienetus žuvų, nors žvejojo pačiais įvairiausiais masalais, o pastarojo žūklautojo laimikis buvo daugiau nei įspūdingas. Pasak jo, ant kabliuko reikia mauti kvietį, o po to perlinę kruopą, ir būtinai tik tokia eilės tvarka. Kai kurie žvejai irgi gaudė panašiais masalais, bet, ką jau sakiau, labai nesėkmingai.

Išsyk nepatikėjau – rado žmogus gerą vietą, gal kokių kvapų į jaukus ir masalus pridėjo, ir dabar kvailina mane. Tačiau pabandžius, paaiškėjo, kad tas meškeriotojas kalbėjo nuoširdžiai – ant kviečio ir kruopos žuvys visai nekibo, darant „sumuštinį“ iš kruopos ir kviečio – labai vangiai. Bet kuomet ant kabliuko verdavau priešingą dviejų masalų kombinaciją – kuojos vilioklį čiupo kuo puikiausiai. Paklausus, kodėl yra būtent taip, o ne kitaip, žvejys tik pečiais gūžtelėjo. Sako, gal vanduo skaidrus, čia nėra labai gilu ir kuojos gerai mato. Tokia buvo jo versija.

Vėliau, kiek tame tvenkinyje žvejojau, nesvarbu, pavasaris, vasara ar ruduo, kuojos norėdavo tik tokia eilės tvarka ant kabliuko užmautų masalų. Panašu į mistiką, tačiau tai yra faktas...

Bet grįžtam į poledinę žūklę. Ne kartą esu matęs, kaip meškeriotojai, nusipirkę bemasalines avižėles, numauna nuo jų kabliukų minėtus karoliukų „pagražinimus“ ir veria uodo trūklio lervas. Neva tai tik trukdo užnerti gyvą masalą, prasčiau pakertamos žuvys, nes tų avižėlių kabliukas ir šiaip jau labai trumpas. Aišku, jie savaip teisūs, nors galbūt nė nenutuokia, kam tie karoliukai ir panašūs dalykai apskritai reikalingi.

Yra netgi avižėlių, kurių viduje įdėti mikroskopiniai rutuliukai, kurie ridinėjasi to masalo viduje ir daužosi į jo sieneles. Tai kažkas panašaus į vobleriuose talpinamas šratelių kapsules. Nesu tokiomis avižėlėmis gaudęs, bet tikrai žinau, kad jos gaminamos. Nors veikiausiai kažin kokių stebuklingų rezultatų žvejai su šiais masalais nepasiekė, antraip tokios avižėlės jau būtų užtvindžiusios rinką.

Dabar atėjo laikas pakalbėti apie avižėlių spalvas. Tačiau apie tai – jau kitame straipsnyje.

Bus tęsinys.

Romualdas Žilinskas