Pirmieji karšiai kimba gegužę

Geriausias metas - rytas

Vajuonio ežere nuo ankstyvo pavasario meškeriojantis Rimas Poškus teigia, kad karšius gegužę galima prisivilioti, jei patieksi jiems gardžių ir maistingų kąsnelių, tačiau būtina, kad nusistovėtų oras ir atmosferos slėgis nekistų keletą dienų, o pat, kad būtų saulėta, nes karšius vilioja ne tik galimybė prisikimšti pilvus, bet ir sušilęs užutėkių vanduo. Gegužę plakiai, aukšlės, kuojos ir karosai aktyviai maitinasi visą dieną, tačiau karšiai, vizituojantys įlankas, kimba išimtinai ankstyvais rytais. Tas metas – ne vėliau kaip aštuntą ryto ir trunka ne daugiau kaip valandą. Paskui karšiai pasitraukia. Jei užutėkio dugne prasikalė vandens augalija, o pakraščius juosia pradedančių žaluma puoštis meldų atžalynai, čia atsiranda vis daugiau maisto – smulkių moliuskų, kurie apsigyvena ant vandens augalų paviršiaus. Daugelis žuvų, o ypač karšiai ir lynai, labai mėgsta rankioti šiuos kaloringus skanėstus. Todėl pasitaiko, kad karšiai pasirodo kartu lynais.

Šiemet šiltojo žūklės sezono pradžia – vėsoka, pavasaris vėluoja. Vanduo ežeruose vis dar pakilęs, todėl jo srautai į įlankas atneša iš sausumos daug maisto – sliekų ir vabzdžių lervų, štai todėl užutėkiuose tik plakiai su kuojomis bei karšiai randa daug maisto.  Kartais net sunku patikėti, kad stambūs karšiai, kurių vidurvasarį galima aptikti vien giliuose duburiuose, šiltais rytais lankosi palyginti sekliose įlankose ir tai darys, kol prasidės plačiašonių nerštas.

Visos karpinės žuvys po žiemos skuba atsiganyti, todėl dabar puotauja kone visą dieną, jei tik randa pakankamai maisto. Labai svarbu, kad jos būriuojasi greta ganyklų ir toli nuo jų nenuplaukia visą parą. Tačiau karšiai – išimtis, o antra, niekas nesiryš sakyti, kad karšiai gegužę gerai kimba. Greičiau – atvirkščiai: jų kibimas gana sunkiai prognozuojamas ir įnoringas.

Patogus įrankis

Karšių meškeriojimas – ne toks dinamiškas kaip išalkusių pavasarinių kuojų. Antra, kad karšius galėtum sėkmingai meškerioti, reikia pasirinkti tinkamą įrankį ir tinkamai jį sustyguoti. Turbūt pats tinkamiausias įrankis meškerioti nuo lieptų - plūdinė meškerė. Žinoma, tam tikrais atvejais pranašesnė lengva dugninė, bet dažniausiai meškeriojimo sąlygos tokios, kad visiškai pakanka plūdinės su slankiąja plūde. Plūdinė meškerė turi daug privalumų, iš kurių svarbiausias tas, kad masalą šiuo įrankiu galima užmesti į įvairiausias vietas, esančias pusračiu aplink lieptą, o antra, plūdine galima meškerioti įvairiausiame gylyje. Svarbu yra laikytis tylos, nes karšiai ir plakiai, jei trepsėsite ant liepto, bilsnosite kokiais nors daiktais į liepto lentas ar kitaip kelsite triukšmą, pajus pavojų ir pasibaidys.

Kad keltumėte kuo mažiau triukšmo patartina naudoti kuo šmaikštesnius meškerykočius, nes jais galima reikiamu atstumu užmesti palyginti lengvas plūdes. Jau ne pirmą sezoną pavasarį specialiai meškeriojimui nuo lieptų naudoju nereiklius "Match" tipo meškerykočius.

Parinkite jautrią plūdę

Dažniausiai nuo lietų tenka masalą gramzdinti į 3-4 metrų gelmę, todėl geriausia versija – slankiosios plūdės. Jų konstrukcijos – labai įvairios, tačiau šiuo metu turbūt nebūtina rinktis grynakraujus „waggler“ modelius. Galima apsiriboti paprastesnių veislių slankiosiomis plūdėmis, kurios ypač tinka įvairių žuvų rūšių, ne tik karšių, meškeriojimui nuo lieptų.

Įdomu tai, kad saulėtą dieną rekomenduojama meškerioti tamsiomis, netgi juodomis plūdėmis. Kai debesuota su pragiedruliais, tinka žalios, mėlynos, apniukusiu oru - natūralios medienos spalvos plūdės. Jokiu būdu nenaudokite montažų su dviem kabliukais - meškeriokite tik vienu kabliuku , kuris pavadėliu pritvirtintas prie pagrindinio valo. Tokia konstrukcija leidžia ne tik geriau pastebėti žuvies kibimą ir operatyviau pakirsti, bet ir nekelia įtarimų patyrusioms, stambioms žuvims. Meškerės montažas turi būti taip subalansuotas, kad jautriai fiksuotų net ir labai atsargų kibimą. Ypač kai kimba smulki žuvelė. Jei pražiopsosi plūdės pavirpinimus, kurie būdingi pūgžlio kibimui, ilgą laiką gali praleisti, nė neįtardamas, kad dygliuotis jau nutampė nuo kabliuko slieką.

Neprognozuojamas kibimas

Jei gaudai karšius ar stambius plakius, turi būti ne tik kantrus, bet ir apdairus: užmetei  masalą ir be būtino reikalo netrauk jo iš vandens, nes kiekvienas naujas užmetamos plūdės ar svarelio pliumptelėjimas trikdo atsargių ir baikščių karšių klausą. Kad karšių įtarumas būtų kaip galima patikimiau užliūliuotas, reikia griebtis įvairių gudrybių, tarp kurių labai svarbi – optimali jaukinimo taktika. Ką tai reiškia praktiškai? Pirma, reikia kelti kuo mažiau triukšmo, todėl patariama iškart nugramzdinti į reikiamą vietą ir reikiamu atstumu nuo kranto 5-7 jauko rutulius ir laukti kibimo. Jokiu būdu nepasiduokite  pagundai po pusvalandžio įmesti dar vieną ar du rutulius – triukšmas išbaidys žuvis, susirinkusias prie jau įmesto jauko. Nereikia ir papildomai jaukinti specialia laidyne užmetamais biraus jauko žiupsniais. Tai galima daryti tik tada, kai kibimas ims silpti, ištraukus vieną ar kelias žuvis. Neskubiai grimztančios smulkios jauko dalelės vėl privilioja karšius ir, kol žuvys jas rankioja, didelė tikimybė, kad pastebės ir užmestą masalą – raudonų sliekų „puokštelę“.  Šis masalas – dabar geriausias vilioti karšius. Tačiau R. Poškaus teigimu, gali pasitaikyti, kad karšiai, ypač vidutiniokai, mieliau ragaus musės lervų vėrinuką.

Viktoras Armalis