Pirma ir paskutinė žuvis
Pirmoji ar bent viena pirmųjų žuvų, kurią pagaunu anksti pavasarį žuvaudamas natūraliais masalais upėje, paprastai būna meknė. Ji taip pat neretai ir ta, kuri, iki pradėjus plaukti ižui, sliekus, uodo trūklio ar musės lervas stvers paskutinė. Kita vertus, meknė apskritai man buvo toji pirmoji žuvis, prieš daugiau nei pusę šimtmečio užkibusi ant bambukinės meškerės kabliuko. Kokia žvynuotoji bus paskutinė, vienas Dievas težino...
Į gūdžius bei tamsius sovietinius laikus (vertinimas veikiau politinis, nes vargu ar bent vienam tam tikro amžiaus sulaukusiam žmogui vaikystė atrodo gūdi ar tamsi) grįžtu tik todėl, kad tuomet meknių sužvejodavome daugiau bei didesnių nei dabar, nors įranga, jei lyginsime su šiuolaikine, naudodavome išties „prieštvaninę“. Derėtų priminti, kad upės tada buvo gerokai labiau užterštos.
Net neabejoju, kad dalis meškeriotojų pradės aiškinti, jog meknes išgaudė žvejai, išnaikino brakonieriai ir panašiai. Sena giesmė, kurią girdžiu nuolatos, bet tokios išvados man atrodo abejotinos, nes nepagrįstos jokiais aiškiais skaičiavimais ar įrodymais. Juolab, kad šapalų, kurie faktiškai yra kone meknių „šešėliai“, nors gal dabar jau reikėtų sakyti priešingai, turime veikiausiai ne mažiau nei anksčiau. Gal ne tokių stambių, bet kiekis jų nemenkesnis. Kadangi esu tų anų dienų liudininkas, galiu atvirai pareikšti, jog šapalus brakonieriams (ypač „elektrikams“) būdavo daug lengviau nutverti nei meknes, šia tema nesiplėsiu.
Tačiau kas buvo, tas pražuvo, o mažai žuvų, be abejo, mums, nes mokslininkų nuomone, meknių populiacija eilę metų išlieka stabili ir bereikalingo šaršalo kelti nereikia.
Bet kokiu atveju meknės mūsų upėse dar plaukioja, tad eikime jų gaudyti...
Garantuotos vietos, kur kimba meknės
Galėčiau rašyti šimtą teorijų apie tai, kur dabar rasti meknių, nemanau, kad suklysčiau, ir tai galbūt straipsniui suteiktų solidumo. Tačiau to nedarysiu, nes viena yra teorija, bet visai kita – praktika. O praktika sako, kad tame ar kitame upės ruože turi būti meknių, nes jos čia kibo pernai, užpernai ir dar dešimt metų atgal, todėl vargu ar staiga nei iš šio, nei iš to ėmė ir pranyko.
Tarkim, Nemuno atkarpa netoli Kauno HE, nekonkretizuosiu, bet ją ir šiaip žino daugelis kauniečių meškeriotojų. Jos esminis privalumas – niekur nereikia važiuoti iš miesto. Aišku, tai tik pavyzdys, meknių galima rasti ir toliau nuo miesto, kur, beje, mažiau jausis ir HE įtaka – staiga kylantis vanduo neplukdys įvairaus šlamšto, kas labai apsunkina žūklę.
Dabar įpusėjęs ruduo, todėl žuvys, tame tarpe ir meknės, pasitraukė į gilesnes vietas, bet pasimaitinti atplaukia į maždaug 1,2–1,5 m gylį. O jei diena pasitaiko rami, saulėta ir šiltesnė, net ir į metro gilumą, nors gal reikėtų sakyti, seklumas. Tačiau kitaip nei vasarą ar rugsėjo vidury, meknės bus toliau nuo kranto. Dugnas tose vietose žvyruotas su nedideliu sluoksniu dumblo, sąlyginai lygus, tėkmė vidutinė arba lėtesnė už vidutinę. Žiūrint nuo kranto, veikiausiai žūklavietė neatrodys kažkuo ypatinga, tiesiog eilinė Nemuno atkarpa be jokių vizualiai išskirtinių požymių.
Kodėl ten laikosi meknės, vėlgi galima tik spėlioti, veikiausiai randa kokio nors maisto visais metų laikais, tarkim, moliuskų, vabzdžių lervų ir kitokių gardėsių. Vasarą čia būna nemažai povandeninės augalijos (šiltuoju metų laiku meknės neatsisako ir „salotų“), nors ne ištisinis miškas, o žolynų salos. Dabar augalija jau apnykusi, tad žvejui tai tik į naudą, nes mažiau kabinsis už kabliuko. Kita vertus, „negyvas“ žoles, medžių lapus šiuo metu plukdo vanduo, tačiau tokios yra mūsų upių realijos kiekvieną rudenį ir nuo to niekur nedingsi.
Kadangi žūklavietė gana plati ir vienoda, plotas jos nemenkas, norint rezultatyviau pažuvauti, o ne tikėtis, kad galbūt žuvys ras masalą, reikia jas jaukinti. Įskaičiavus faktą, jog meknės bus toliau nuo kranto, ne tokios aktyvios kaip vasarą, oras vėsus ir braidžioti nėra labai malonu, siūlyčiau rinktis dugninę meškerę su šėryklėle. Turiu omenyje tą tikrąjį feeder variantą. Apie jaukinimą dar kalbėsiu, dabar – apie sistemėlių konstrukcijas.
Sistemėlė be „priedų“
Sistemėlių su šiais laikais prigalvota devynios galybės. Nors išties jų yra vos dvi. Sakau tiesą, nevynioju į vatą. Tai būtų sistemėlė su stacionariai tvirtinamu svareliu arba šėryklėle ir sistemėlė su slankiojančiu svareliu arba šėryklėle. Galėčiau ginčytis iki pažaliavimo, kad nieko naujo ligi šiol nesugalvota, visi patobulinimai, mano nuomone, tėra vien detalės, kurios... dažniausiai netgi visiškai nereikalingos.
O nereikalingos, kadangi bet koks priedas apsunkina sistemėlę, tai ypač aktualu gaudant tėkmėje, daro ją sudėtingesnę montuojant, ji atrodo griozdiška, todėl tik labiau baido atsargesnes žuvis. Visokie vamzdeliai, karoliukai, mazgeliai, kilpelės ir panašūs dalykai – na, kam jie? Nebent tai aktualu tų mažmožių gamintojams – juk kažkas jų gaminius perka. Toks mano archaiškas, bet tūkstantį kartų pasitvirtinęs sistemėlių (beje, ne vien dugninėms) rišimo požiūris.
Pasakodamas apie žūklę dugnine aš vis minėdavau paternoster, čia būtų toji minėtoji su stacionariai pritvirtintų gramzdu. Tačiau šįsyk siūlyčiau rinktis antrąją modifikaciją, kuomet valas pro šėryklėlę eis kiaurai, kas reiškia, jog kibdama žuvis jaus mažesnį pasipriešinimą, o žvejys geriau matys atsargiai masalą ragaujančios žvynuotosios kibimą. Jos konstrukcija elementari kaip du centai. Vėlgi, galėčiau pasakoti apie In Line ar Running Feeder Rig, ką veikiausiai kada nors padarysiu kitame straipsnyje, kada kalbėsiu kita gaida.
Taigi šią sistemėlę sudaro atvira šėryklėlė, segtukas su suktuku (komplektas) ir atskiras suktukas. Pirmiausiai pro suktuko, prie kurio pritvirtintas segtukas, auselę perveriamas pagrindinis valas. Po to prie valo pririšamas kitas suktukas, kuris atliks ir stop mazgo vaidmenį, kad šėryklėle nenuslinktų iki kabliuko. Galiausiai pririšamas 0,50–1,2 m ilgio pavadėlis su kabliuku. Viskas.
Kažkas susiims už galvos – neva suktukas, ant kurio pakabinta sunki šėryklėlė, daužysis į kitą suktuką, prie kurio pririštas valas, ir nukirs giją. Man per dieną aktyviai žuvaujant nenukerta, o kitąsyk vis tiek rišu sistemėlę iš naujo. Jei ima baimė, galite tarp jų uždėti silikoninį stop mazgą. Kas žvejodamas žiūri į varnas ir nori savaime pasikertančių žuvų, antrą stop mazgą lai tvirtina aukščiau šėryklėlės. Bet tuomet visa sistemėlė ištįs ir trumpesniu meškerykočiu bus sudėtingiau ją užmesti. Aš jau sakiau, kiekviena papildoma detalė žūklę padaro sudėtingesne, bet jos nepalengvina, tačiau čia jau kaip kas supranta.
Šėryklėlės veikiausiai prireiks sunkesnės, tai būtų nuo 70 iki 100 g, tos cilindro, pusiau cilindro formos su plokščiu švininiu padu ir metaliniu ar plastikiniu tinkleliu atviros šėryklos. Tarkim, Feeder Concept Sport, Feeder Concept River Cage, Vegas River Cage ir panašios. Tikslią šėryklėlių masę išsirinksite bežuvaudami.
Kadangi šėryklėlės gana masyvios, o tokios reikalingos, kad toli užmetus jų nenuneštų tėkmė, teks žuvauti ir su atitinkamo užmetimo svorio dugninėmis. Reikia turėti omenyje, jog šėryklėlė pasunkės, nes į ją bus grūdamas jaukas. Meškerės jautrumą paderinsite keisdami viršūnėles, bet šitokių dalykų, manding, nereikia nė sakyti. Beje, rekomenduočiau ilgesnę dugninę, nes su ja bus lengviau toli užmesti masalą ir nereikės statyti stačios, norint, kad kuo mažiau valo gultų ant vandens. Kodėl? Nes dabar yra ruduo ir upe plaukia žolės bei kitas šlamštas.
Ir meknėms, ir karšiams, ir kuojoms, ir...
Jauką galima gamintis pačiam, galima pirkti žūklės prekių parduotuvėje. Jei norime viską daryti kuo paprasčiau, siūlyčiau pirkti. Veikiausiai manėte, kad sakysiu priešingai, bet kas kaip supranta paprastumą, kita vertus, reikia atsižvelgti į sezoną. Jei būtų vasara, tuomet gal pakaktų ir virtų kruopų ar konservuotų kukurūzų, bet dabar ne tas metų laikas.
Todėl imame, pavyzdžiui, Sensas 3000 Super Black River arba Sensas 3000 UK River Black pakuotę, sumaišome jį su Sensas Feeder 3000 Big Fish pakeliu. Čia pats paprasčiausias variantas, galima sakyti, kad tai bus mūsų bazinis prievilas. Pagerinimui galima įpilti ryškių raudonai geltonų, gali būti net ir fluo, džiūvėsėlių. Dėl papildomų aromatizatorių susilaikysiu, spręskite patys, nes vanduo visgi yra vėsus.
Tačiau gyvūninės kilmės priedai būtini, teks įmaišyti musės lervų „pinkų“ ir uodo trūklio lervų. Beje, geresnis efektas kitąsyk būna gyvūninius priedus sutraiškius ir tą „košę“ išmaišius jaukę. Kaip alternatyva ir pigesnis variantas – įmaišyti kapotų sliekų. O geriausia – daryti visų trijų gyvūninių priedų miksą.
Jau užsiminiau, kad šitokioje žūklavietėje derėtų jaukinti kiek įmanoma kompaktiškiau, t. y. neišsklaidyti jauko dideliame plote. Todėl „užsiklipsuojame“ ritėje valą ir metame prievilą praktiškai vienoje linijoje ar net viename taške. Bet kokiu atveju jaukas bus plaunamas srovės ir nutįs tolyn, priklausomai nuo tėkmės stiprumo, gal ir keliolika metrų. Kuo toliau prievilą neš vanduo, tuo plačiau jis sklaidysis.
Tiesa, pradžioje užmetame šėryklėles be masalo, net ir be pavadėlio su kabliuku, tiesiog iškratome kokias 5–6 jaukimvietėje. Jaukas nėra ypatingai lipnus, nors dalis jo specializuoto, bet tėkmė gana greitai išplaus prievilą iš tokio tipo šėryklių.
Pajaukinome, dabar kabiname masalus ant kabliuko ir ruošiamės ištraukti meknę. Masalui tiks tas pats, ką įmaišėme į prievilą – musės lervos, uodo trūklio lervos ir sliekai. Visgi meknė labiausiai gundysis arba musės lervomis, arba musių ir uodo trūklio lervų sumuštiniu, arba sliekais. Beje, gal net naktiniais...
Aš paprastai ant dugninės, kuri yra aukščiau (žiūrint pasroviui), kabliuko veriu musės lervas ar darau derinį su uodo trūklio lervomis. O ant užmestos žemiau pasroviui – sliekus. Paprastai 2–3 nedidelius sliekučius. Čia tuomet, kada nežinau, ko tiksliai nori meknės. Tačiau pasitaiko, kad prisigaudau ne meknių, bet kuojų, plakių ar (ir) karšių, vėlai rudenį sujuda ir žiobriai. Tada būna, jog žuvauju ant kabliuko nerdamas „matilių“ puokštę, nes stambūs karšiai nori būtent tokio masalo.
Todėl vargu ar tokią žvejybą galima vardyti kaip tikslinį meknių gaudymą. Bet jei pasirinkote vietą, kur šių žuvų yra – kodėl ne.
Romualdas Žilinskas
