Pabandykime surasti kibiausią riperį. Trečia dalis
Jei paklaustumėte, ar riperio išvaizda turi lemiamą įtaką jo kibumui, veikiausiai atsakyčiau, kad viskas priklausys, kokias žuvis, kur ir kaip gaudysite. Išvaizda, o tai yra masalo dydis, forma ir spalva, mums į akis krenta labiausiai.
Žuvims – irgi, kadangi vieną dieną jos nori raudono, o kitą kartą pageidauja žalio guminuko, kartais geriau kimba ant mažų tam tikros formos žuvelių imitacijų, o kitąsyk labiau čiumpa didelius ir kitokios formos riperius. Jei spalva silikoninio masalo (ir bet kokio kito vilioklio) žaidimui neturi jokios reikšmės, dydis – menką reikšmę, tai forma smarkiai įtakoja guminuko animaciją.
Riperiai, kurių kūnelis panašesnis į tvisterių arba silikoninių sliekų, o tai reiškia, kad palyginti plonas, ištęstas ir rantuotas, dirba visai kitaip nei tie, kurių kūnas lygus, suplotas arba masyvus, uodeginis strampas trumpas. Bet ir vėl – teigti, kad, tarkim, pirmųjų judesiai bus išraiškingesni, negalėčiau, nes tenka atsižvelgti į du esminius dalykus – jau anksčiau minėtą silikono minkštumą ir uodeginio peleko dydį bei formą.
Tačiau yra ir dar viena svarbi detalė, kuri koreguos masalo animaciją – kaip guminukus užmausite ant kabliuko ir kokia sistemėlė bus taikoma spiningaujant. Paaiškinsiu.
Apie „suvaržytus“ ir „laisvus“ guminukus
Teoriškai riperį reikėtų ant kabliuko mauti taip, kad jo gylys išlįstų ties 3/4 masalo kūnelio – už kabliuko kotelio lieka tik guminuko uodegos strampas ir, suprantama, uodeginis pelekas. Tačiau tai yra tik teorija, ji labiau orientuota į plėšrūnių rezultatyvų pakirtimą, bet ne į masalo animaciją, kadangi kai kurių riperių kūneliai būna itin ilgi. O kuo ilgesnė tokio masalo dalis nepamauta ant kabliuko kotelio, tuo platesni, išraiškingesni vilioklio mostai bus jį traukiant, nes riperis judins ne tik uodegą, tačiau ir neužmautą ant kabliuko kotelio kūno dalį.
Nemenkas skirtumas animuojant masalus jausis ir tuomet, kai tą patį vilioklį užmausite ant galvakablio kabliuko ir, tarkim, ant ofsetinės galvutės kabliuko. Pirmu atvejų riperio judesiai bus daugiau suvaržyti, labiau priklausys nuo žvejo norų. Antru atveju vilioklis judės laisviau, išraiškingiau, kadangi šarnyrinė sistemėlė leis masalui judėti platesne amplitude, turint omeny, kad dabar jis galės vingiuoti į šalis visu savo kūnu ir dar papildomai – neužmauta ant kabliuko kūnelio dalimi.
Žodžiu, tą patį guminuką galima priversti judėti vis kitaip nenaudojant kokių nors patempimų, patraukimų, pauzių ar kitų techninių elementų. Kokios sistemėlės riperiams tiks konkrečiu atveju – tenka atsižvelgti į žvejybos aplinkybes ir išsiaiškinti spiningaujant.
Pastebėjimas, kuris galbūt iškrenta iš konteksto eiliškumu, bet yra į temą – kuo didesnis silikoninis masalas, tuo svarbiau, kad jis turėtų savitą, laisvesnį žaidimą. Mažus guminukus įmanoma išvirpinti daug lengviau, nei priversti animuoti masyvų, didelį riperį pagal savo pageidavimus. Ypač tai sudėtinga žuvaujant tėkmėje. Iš viso to seka, kad tokiu atveju labiau tenka pasikliauti masalo „natūraliu“ žaidimu.
Riperiai, kurie turi trumpus uodeginius strampus, savo uodegą judina mažesne amplitude. Paprastai tai būna plokštesnės, labiau iš šonų suploto formos guminukai. Vėl tenka kartotis – kai kada to reikia, kai kada pageidautina, kad riperis vingiuotų uodega išraiškingiau. O dar kitais atvejais gerai, jei guminukas bus minėtos formos, tačiau uodegą „maskatuos“ plačiai.
Tokiu atveju gaminami riperiai, kurių strampas yra su šoninėmis išpjovomis, tarsi vietomis „paplonintas“. Tai sena metodika, likusi nuo tų laikų, kuomet mes žuvavome praktiškai vien Mann’s ir Relax riperiais, daugelis jų buvo pagaminti būtent taip. Ką turiu omenyje, galite pamatyti paėmę į rankas Lucky John Classic Roach ar Savage Gear Cannibal Shad žuvelių imitacijas.
Jei remčiausi vien teorija, pasakyčiau, kad platūs uodegėlių mostai pasiteisina tuomet, kai riperis traukiamas lėtai, neva taip iš tolo sugundoma pasyvi lydeka ar sterkas, nes savo šonine linija grobuonės pajunta „tingiai ir lėtai judančios žuvelės judesius“. Na, kažkas panašaus, čia paėmiau citatą iš vieno guminuko reklaminio aprašo. Nesakau, kad tai yra netiesa. Taip pat neneigiu ir to fakto, kad sterkai upėse labiau nori mažesne, bet tankesne amplitude virpančių riperių. Tačiau užsiciklinti tokiomis nuostatomis nederėtų, nes nereti atvejai, kada viskas būna priešingai.
Kaip juda vienas ar kitas guminukas, jūs galite pamatyti akivaizdžiai – juos vesdami skaidriame vandenyje. Nors aš kitąsyk silikoninius masalus išbandau vonioje dar prieš žūklę, kai kada dušo pagalba sukuriu netgi tėkmę. Reklaminiuose aprašuose teigiama, jog ant šių masalų kūnelių esantys ranteliai sukuria mikrovirpesius, kurie papildomai veikia plėšrūnių šoninę liniją. Negalėčiau to paneigti ar patvirtinti, kadangi pastarųjų virpesių niekaip nepamatysi ir nepamatuosi. Galbūt taip ir yra, nors gal tai ir žvejybinės mados apraiškos, nes pastaruoju metu tokio tipo guminukų gaminama itin daug ir spiningautojai juos perka labai noriai.
Kabliuko formos įtaka masalo animacijai
Dauguma naujausios kartos riperių turi išilgines išpjovas kūnelyje, kad būtų galima paslėpti ofsetinio kabliuko gylį. Tačiau ne visos žuvelių imitacijos pagamintos tik tokiu principu ir kai kurie spiningautojai vien dėl to šiais guminukais nežvejoja. O juk pasidaryti įpjovas masalo kūnelyje paprasčiau nei paprasta – paėmei aštrų peilį ir įrėžei išilginei kūno ašiai lygiagretų griovelį...
Šiuo metu itin išpopuliarėjusiems ofsetiniams kabliukams ditirambų nerašysiu, nes juos naudoju tik kritiniu atvejų – kada kliuvinių būna daug. Tokie kabliukai, kad ir ką besakytumėte, prasčiau pakerta laimikį, kai masalus čiumpa atsargios žuvys. Vėlgi, daug kas priklausys nuo aplinkybių, kas bus toji plėšrūnė, kaip ji apžios guminuką.
Bet dabar, kada žuvys labai vangios, o nuolat nervus spiningautojams gadinančių žolių yra mažai, nematau prasmės, tarkim, ešeriaudamas naudoti ofsetinius kabliukus. Kad esu teisus galima įsitikinti praktiškai – garantuoju, kad rezultatyvių pakirtimų skaičius žuvaujant šiuo metu dryžuotuosius „atvirais“ kabliukais bus bent pusantro karto didesnis.
O štai dvišakius kabliukus mėgstu ir netgi rekomenduoju kitiems žvejams. Yra riperių, kurie betraukiami, pavyzdžiui, carolina rig sistemėle, virsta ant šono. Dažniausiai tokie riperiai turi labiau iš šonų suspaustus kūnelius ir siaurus mažai palenktus uodeginius pelekus. Kitąsyk žuvys be problemų čiumpa ir apvirtusius silikoninius vilioklius, bet kartais atsisako tai daryti. Dvišakis kabliukas padeda tokiems masalams išlaikyti kūno pusiausvyrą, o ir pakirtimas būna daug geresnis, žuvys beveik niekada nenusipurto betraukiamos į krantą. Tokia yra mano nuomone, galite jos nepaisyti.
Nieko peiktino nematau ir įvairiose kelių kabliukų sistemėlėse arba kuomet pririšamas prie galvakablio ir į uodegą riperiui įsegamas trišakis. Beje, tokių sistemėlių būna pirkti, tai yra būtent tokiam reikalui pagamintos specialios firminės sistemėlės. Nusagstytas kabliukais silikoninis vilioklis atrodo gal ir ne kaip, tačiau tik tokiu būdu kitąsyk pavyksta pakirsti stambią grobuonę.
Aišku, visi šie patobulinimai taikomi tik labai dideliems riperiams, nes apkrautas papildomais kabliukais mažesnis guminukas plauktų kaip pagalys, o stambūs silikoniniai masalai dažniausiai (bet ne visada) taikomi velkiaujant, kuomet vilioklių kaip nors ypatingai animuoti nereikia.
Laikantis nuoseklumo, dabar derėtų pasakoti apie riperių uodeginius pelekus, kurių dydis, forma ir palinkimo kampas įtakoja šio masalo uodegėlės atsilenkimo amplitudės dydį ir dažnį. Tačiau apie tai prieš porą metų esu rašęs gana plačiai, todėl nematau prasmės kartotis. Kita vertus, esmę pasakiau jau pirmuoju šios pastraipos sakiniu. Galbūt derėtų pridurti, kad uodeginių pelekų formą, dydį ir atsilenkimo kampą gamintojai derina su uodegos strampo ilgiu bei storiu (pločiu) ir taip išgauna atitinkamai žaidžiančius modelius.
Galima riperio judesius pasikoreguoti ir pačiam. Ir taip kartais darydavau – žirklutėmis apkarpydavau uodeginius pelekus, plonindavau strampus arba juos suplodavau įkaitintomis plokščiareplėmis, nukirpdavau ir vėl priklijuodavau pelekus, taip pakeisdamas jų palinkimo kampą, ir panašiai. Esu rašęs ir apie tai. Tačiau panašius dalykus dariau anksčiau, kuomet riperių ir kitų silikoninių masalų pasirinkimas buvo labai menkas, o laisvo laiko turėjau daugiau. Meškeriotojai, kurie norės labiau praplėsti savo žvejybinį akiratį, susikurti kokį nors masalą, kurio neturi nė vienas žvejys, gali bandyti panašius eksperimentus. Tik labai abejoju, ar kas nors šiais laikais tuo užsiims.
Apie riperių spalvas irgi vargu ar verta kalbėti. Tai pasakoju nuolatos, kuomet rašau apie konkrečių žuvų gaudymą tam tikru metų laiku ir esant atitinkamoms žūklės sąlygoms, ši tema yra praktiškai neišsemiama.
Romualdas Žilinskas
