Pabandykime surasti kibiausią riperį. Pirma dalis

Kadangi šiųmetė žiema, kaip matote, dar nėra tikroji žiema, žvejybinių temų ratas, kuris dabar domintų meškeriotojus, gerokai susiaurėja. Ypač tai liečia gaudančius dirbtiniais masalais. Bet taip yra labiau teoriškai, nes praktiškai temos nesikeičia, net jei lygintume su šilčiausiuoju metų periodu, kadangi plėšrūnėms skirti viliokliai išlieka tie patys. Skirtumas tik tas, kad vienų masalų kibumas gerokai sumenksta ar apsiriboja vos keliais modeliais, kitų priešingai – pagerėja ir netgi išsiplečia. Pastarųjų kategorijai priskirčiau silikoninius masalus.

Kodėl žvejai mėgsta guminukus

Jei reikėtų išrinkti geriausią (universaliausią) dirbtinį vilioklį, kuris būtų pats kibiausias esant tokioms žūklės sąlygoms, turbūt devyni iš dešimties spiningautojų balsuotų už guminukus. Ir jie neprašautų pro šalį, kadangi dabar faktiškai visos plėšrūnės, kaip ir jų aukos, tūno ežerų, tvenkinių, upių duobėse, glaudžiasi palei dugną.

Guminukų, net nesvarbu, kokios rūšies jie bebūtų, „stiprioji pusė“ yra galimybė juos gundančiai pateikti būtent gelmėje, animuojant šiuos vilioklius dugne, palei dugną ar žemesniuose vandens sluoksniuose. Be abejo, silikoninius masalus galima traukti ir visiškai negiliai ar net vandens paviršiumi, bet apie tai kalbėsiu ne šiandien.

Šiais laikais tai yra patys pigiausi spininginiai viliokliai ir, turbūt nesuklysiu pasakęs, kad bene patys populiariausi. Nors dėl pigumo visgi suabejočiau, kadangi guminukus žvejai nutraukia dažniausiai. Kodėl taip nutinka, susivokti nesunku. Tad, jei palygintume, tarkim, dešimties guminukų ir vieno voblerio kainą, dar nežinia, kas kainuotų brangiau.

Kita svarbi detalė – itin plati silikoninių masalų įvairovė. Turiu omenyje ne tik jų spalvas, dydžius, tačiau ir modelius, nes kažkada mums žinoma žvejyba vos dviejų tipų guminukais, o tai buvo žuveles imituojantys riperiai bei panašūs į kirminus tvisteriai, jau seniai užmarštyje. Dabartiniai spiningautojai gerokai praplėtė „guminių“ modelių spektrą ir labai sėkmingai juos pritaiko šiuolaikinėje žūklėje. Visų pirma kalbu apie įvairias vabzdžių lervų imitacijas, dirbtinius sliekus, kitus vandens gyvius ir panašiai.

Kita vertus, tie senieji riperiai ir tvisteriai taip pat neprarado populiarumo, nes jų rūšių (gal teisingiau būtų sakyti porūšių) atsirado tiek daug, kad kai kurie smarkiai atitolo nuo klasikinių šios formos guminukų arba yra tarsi tarpiniai, hibridiniai su kitais silikoniniais masalais, ir vargu ar juos galima būtų priskirti kažkokiam konkrečiam tipui. Bet žvejams klasifikacija mažiausiai rūpi – jei žuvys, gaudant tais viliokliais, kimba, visiškai neturi reikšmės, kaip masalai vadinasi.

Nesiruošiu pasakoti apie absoliučiai visus silikoninius masalus, nes tuomet tektų rašyti Biblijos storio knygą ir kasmet ją vis tęsti, kadangi gamybos technologijos nestovi vietoje, o žmogaus fantazijai ir išradingumui nėra ribų. Todėl šiame straipsnyje apsiribosiu tik žuvelės formos silikoniniais masalais, t. y. riperiais.

Beje, reikėtų akcentuoti, kad, jei šiandien nuvažiuotumėte, tarkim, į Nevėžį, nuvyktumėte prie Nemuno dambų ar susigundytumėte pažuvauti Kauno mariose, kokiame nors ežere, garantuotai rastumėte žvejų, kurių dauguma, kaip ir anais senais laikais spiningauja minėtais masalais. Ir pakankamai sėkmingai. Kodėl?

Jau atsakiau rašinio pradžioje, nors paminėjau gal ir ne viską – silikoniniai viliokliai yra bene labiausiai artimi gyviems masalams pagal savo išvaizdą, nesvarbu, ką jie imituotų. Jei tai riperis – jis išties itin panašus į tikrą žuvį, o išskaidrėjusiame šaltame vandenyje šis faktas gali turėti labai didelę reikšmę. Visgi riperis riperiui nelygus, nes, ką jau irgi minėjau, dabar jų formos labai įvairios, tad kibumas šie masalai visgi skiriasi.

Taip sakydamas neturiu omenyje, jog vieni riperiai yra prastesni už kitus (nors tokio varianto irgi neatmetu), paprasčiausiai, kai kurie jų labiau tiks žvejoti vienas žuvis, kiti – kitas, vieni daugiau vilios net ir tos pačios rūšies plėšrūnes srauniame vandenyje, o kiti bus „paklausesni“ ežeruose ar tvenkiniuose.

Taip pat reikšmę turės ir spiningavimo sistemėlių montažai, pravedimo technika, žodžiu, niuansų, dėl ko vienoks riperis kibesnis už kitą yra begalė. Aišku, galima būtų dar priskaičiuoti ir konkrečių vandens telkinių grobuonių įnorius, tad vėlgi rašymas apie vienos rūšies masalą (netgi konkretų guminukų tipą!) išsitęstų iki begalybės.

Skirtingas silikonas ir skirtingi guminukai

Pradėsiu nuo to, kad kiekvieno silikoninio masalo (nebūtinai riperio) kibumą lemia daug jo savybių, o visų pirma – iš kokios medžiagos ir kaip yra pagamintas. Sakysite, neabejotina, jog silikoninis vilioklis bus padarytas iš silikono. Nesiginčiju, tačiau reikia turėti omenyje, kad tas vadinamasis „silikonas“ nėra vienodas.

Nenagrinėsiu gamybinių technologijų ir šios medžiagos sudėties, nes smarkiai nukrypčiau nuo temos, be to šiedu dalykai yra kiekvienos firmos gamintojos paslaptis, tad vis tiek tektų kalbėti tik abstrakčiai. Paminėsiu vienintelį svarbų faktą – praktiškai kiekvienos firmos guminukai ir netgi atskiros jų serijos gali būti, o ir dažnai būna, pagaminti iš vis kitokio silikono, kurio minkštumą (lankstumą), masę, plūdrumą, tvirtumą lemia įvairios silikono sudėtinės dalys. Beje, išvardytos guminuko savybės įtakoja jo animaciją. Pateiksiu konkrečius pavyzdžius.

Minkštesnis tokios pačios formos riperis traukiamas identišku stiliumi gerokai plačiau mojuos savo uodega, nei tas, kuris padarytas iš kietesnio silikono. Ir tai gana svarbus veiksnys, nes, tarkim, žvejojant greitoje tėkmėje sterkus, veikiausiai bus geresnis antras guminukas, bet gaudant ežere lydekas, galimai pranašesnis pirmas. Šiame rašinyje nesigilinsiu, kodėl, nes apie tai rašyta daug kartų ir bus rašoma dar ne sykį.

Senesnės kartos guminukų lankstumą galima buvo nustatyti netgi pagal jų spalvas ar spalvinimo manierą. Paprastai fluorescuojančius, dvispalvius (jei nugarėlės spalva ne „pereinama“, bet ryškiai kontrastuojanti) riperius gamindavo iš kietesnio silikono net ir tuomet, kada jie būdavo ne tik tos pačios firmos, tačiau net tos pačios serijos. Skaidrūs guminukai kaip taisyklė būdavo minkščiausi. Pigesnių guminukų tarpe ši tendencija išliko iki šių dienų. O tai reiškia, kad senesnės technologijos vis dar naudojamos, todėl ir tokie masalai yra pigesni.

Taip pat esu rašęs, bet tai tinka ir šiai dienai, kad kieto silikono ar „sukietėjusius“ guminukus galima suminkštinti. Beje, taip ištaisomi ir dėžutėse, pakuotėse „nugulėję“ uodegas riperiai – jie kelioms sekundėms nardinami į verdantį vandenį (pakanka įmerkti tik uodeginę dalį, nebūtina visą masalą) ir padedami ant rankšluosčio ar popieriaus apdžiūti. Gal dabar yra ir tokių, kurie nesuminkštės arba „neišsilygins“, bet kol kas man nepasitaikė. Po šių procedūrų kai kurie guminukai tampa netgi kibesni, bet pastarąjį faktorių lems žūklavimo sąlygos ir gaudomų žuvų rūšys.

Į riperio masę žvejai beveik nekreipia dėmesio. Normalu, nes juk guminukas vis tiek kabinamas ant galvakablio, ofsetinės galvutės ar tiesiog „pavienių“ kabliukų, čia jau priklauso nuo naudojamų sistemėlių rūšies. Žodžiu, niekas labai nesigilina – užkabina, meta, animuoja, traukia, pagauna žuvų arba ne. Tačiau, jei paimsite į ranką du labai panašius (didesnius, suprantama) skirtingų firmų guminukus, pajausite, kad jų svoris skirtingas. Gal ir ne, bet taip gali būti, galėčiau lažintis.

O ar niekada nesusimąstėte, kad galbūt jūsų naudojamas guminukas grimzta, tarkim, su 5 g galvakabliu greičiau nei kito šalimais žuvaujančio žvejo, kuris irgi gaudo to paties svorio švinine galvute. Tai gali būti pakankamai svarbu, jei džigaujant masalą reikia išlaikyti kuo ilgiau pakilusi virš dugno. Aišku, tuomet galima naudoti lengvesnį galvakablį, ką iš tiesų ir daro žvejai.

Bet paprastai spiningautojas jau būna įvaldęs tam tikruose vandens telkiniuose atitinkamą žvejybinę schemą, kurioje papildoma guminuko masė, o tai reiškia galvakablis, ofsetinė galvutė, jig rig svarelis ar panašūs gramzdai yra nekintamas dydis, atsižvelgiant į žūklės sąlygas – vandens lygį, gylį, tėkmės stiprumą ir panašiai, jei tuo metu naudojami ir atitinkamo dydžio silikoniniai masalai. Manau, supratote, ką noriu tuo pasakyti.

Beje, sunkesni viliokliai, jei jau prakalbau apie guminukų masę, užsimes toliau, tai nediskutuotina. Tačiau lengvesni bus „paslankesni“ animavimui.

Tęsinys kitame straipsnyje.

Romualdas Žilinskas