Pabandykime surasti kibiausią riperį. Antra dalis
Visgi guminuko plūdrumas nebūtinai priklauso nuo jo masės, nes silikonas gali būti visiškai plūdrus, nors pakankamai sunkus, būna labai lengvas, tačiau gana greitai skęsta. Suprantama, tai priklauso nuo medžiagos, iš kurios vilioklis pagamintas, sudėties. Paprastai ant pakuočių, masalų reklaminiuose aprašymuose nurodoma, kad šie ar anie riperiai yra plaukiantys.
Tačiau skęstantys riperiai irgi nugrimzta nevienodai greitai. Beje, nenustebsiu, jei ateityje gamintojai ims silikoninius masalus skirstyti ne tik į plaukiančius, skęstančius ar neutralaus plūdrumo, neatmetu galimybės, jog bus žymos panašios į dabartinių voblerių – greitai, vidutiniškai ir lėtais skęstantys guminukai...
Jei kas mano, kad pagaminti iš kietesnio silikono viliokliai yra tvirtesni, geriau laikosi ant kabliuko, labai klysta. Guminuko tvirtumas nuo to nepriklauso. Masalas, pačiupinėjus, palanksčius, gali būti net labai standus, tačiau žuvaujant išaiškėja, kad greitai nuslenka nuo kabliuko, užkibus žuviai – trupa, plyšta ir panašiai. Animacijai ši silikono savybė turi bene menkiausią reikšmę.
Bet visgi turi, nes kuomet naudojame staigesnius masalo patraukimus, kada žvynuotosios kimba atsargiai, o riperis prastai laikosi ant kabliuko arba jam nukandama uodegėlė, žūklės rezultatai, suprantama, būna prastesni. Galiausiai tai „pabrangina“ žūklę ir gaišina laiką, nes tenka dažnai keisti masalus, o naudotus vilioklius paprasčiausiai išmesti, nesvarbu, jie buvo kabinami ant paprastų ar ofsetinių kabliukų.
Žemuogės ar pipirai?
Kaip žinote, dabar labai daug guminukų gaminami iškvėpinti ir turintys įvairų skonį. Na, ne bananų ar žemuogių, plėšrūnių žūklei taikomi kitokie kvapai bei skoniai, pavyzdžiui, skumbrių, kalmarų ir panašūs. Neva tokius vilioklius grobuonės ilgiau laiko gerklėje, galimai ir junta iš tolo jų kvapą. Ar tai padeda pagauti daugiau žuvų?
Ir taip, ir ne. Visų pirma ne kiekvienas kvapas, skonis tinka konkrečios rūšies plėšrūnei, juolab, kuomet gaudoma skirtinguose vandens telkiniuose. Juk nerasite guminukų, ant kurių parašyta, kad šitie masalai skirti Veisiejo ežero lydekoms, anie – Nemuno upės sterkams. O juk kiekviename vandens telkinyje net ir tų pačių žuvų racionas gali gerokai skirtis.
Įtakos kvapui, skoniui turi ir vandens sudėtis, netgi metų laikas, nes vandens temperatūra ir ištirpusios vandenyje organinės, mineralinės medžiagos turės įtakos tiek kvapui, tiek skoniui. Todėl šitokių guminukų „pagerinimų“ niekada nesureikšminu. Ir ne vien aš, kadangi žinau daugybę spiningautojų, kurie labai rezultatyviai žuvauja nekvėpintais ir nepagardintais masalais. Na, bet jei pataikoma į „taktą“ skoniu ir kvapu, manau, tai išties turi teigiamos reikšmės kibimui.
Dar vienas dalykas, kuris kvapą ir skonį gali padaryti nekvapnų ir neskanų, netgi bus gaunamas priešingas efektas. Kalbu apie tai, jog labai daug spiningautojų tokios rūšies masalus laiko vienoje ir toje pačioje dėžutėje, deda vieną ant kito.
Mielieji, jei sumaišysite medų su pipirais, vargu ar tai bus labai gardu. Juk taip sudėti silikoniniai viliokliai „prisigeria“ svetimų kvapų, skonių, gaunasi savotiškas miksas, kuris gali atstumiančiai paveikti žuvis. Nors gal joms tai ir labai patiks, čia panašiai, kaip kažkada, kuomet pasirodė pirmieji guminukai: dedi, tarkim, rudą riperį ant žalio ar geltoną ant „tepalinio“, palaikai kelias dienas, jų spalvos susigeria, susimaišo, gaunasi vadinamieji „murziai“. Ir jie, kaip nekeista, neretai būdavo net labai patrauklūs plėšrūnėms. Visgi taip miksuoti skirtingų skonių ir kvapų guminukus nepatarčiau – rizikinga...
Panašiai ir net blogiau nutinka, kuomet žvejai silikoninius masalus kiša į ne jiems skirtas pakuotes. Šiaip jau nenaudojamus guminukus netgi patartina talpinti į firminius pakelius, nes ten pripilta tų savotiškų „gleivių“, kurios neleidžia silikoniniams masalams sukietėti, prarasti savo firminį kvapą ir skonį. Plastikinės dėžutės skirtos tik laikinam talpinimui, tai yra talpos dienai, gal savaitei ar mėnesiui.
Todėl pirkite guminukus pakuotėmis, o ne po vieną. Jei pasirodys ne itin vykę, galima bandyti, kaip jau rašiau, suminkštinti, galima vandeniui atspariais rašikliais pakoreguoti ar visai pakeisti spalvas. Nors, aišku, tik visiški diletantai puls išsyk pirkti įvairiausių vienos firmos guminukų po tuziną pakuočių, jei tų masalų lig tol nebuvo išbandę.
Klasikiniai ir nutolę nuo klasikos riperiai
Tai, kad guminukai savo forma ir spalvomis (paprastai taip yra paveiksliuke ir aprašymuose) kone identiški jau bandytiems ir geriems viliokliams, nieko nereiškia. Kodėl taip yra veikiausiai supratote, jei įdėmiai skaitėte pirmą straipsnio dalį. Tad vėlgi patarimas – norėdami sutaupyti eurą kitą, kai kurie žvejai siunčiasi silikoninius (ir kitokius) masalus iš įvairių svetainių ir... nusvyla. Vėlgi natūralu, nes labai panašūs viliokliai į jau turėtą kibųjį masalą, tačiau keleriopai pigesni, vargu ar bus tokie patys.
Pasitaiko priešingų atvejų, bet gal vienas iš šimto. Žinau, žinau, rašinio komentaruose kažkas užprotestuos tokią mano nuomonę, nes jiems neprastai kibo žuvaujant ir su firminių guminukų kopijomis. Puiku, reiškia turite itin gerą savitaigą, tai žvejui yra labai geras bruožas. Jei šventai tiki, praktiškai visada pagausi. O jei žuvausi užsispyrusiai – garantija šimtas procentų.
Ligi tol daugiausiai pasakojau apie medžiagą, iš kurios pagaminti guminukai, o mūsų atveju, tai būtų riperiai. Dabar dera plačiau pakalbėti apie kitas jų kibumą įtakojančias savybes.
Pradėkime nuo masalų išvaizdos ir formos. Šiais laikais riperiai gali būti patys įvairiausi ir kai kurie jų gana smarkiai atitolę nuo tikslios žuvelės išvaizdos. Tačiau rastume daug ir tokių, kurie pagaminti priešingu principu – yra labai tikslios grobuonių aukų imitacijos, o panaudojus 3D technologijas, jie turi netgi panašias į žuvų akis. Šiaip jau pagrindinis riperių skiriamasis bruožas yra jų žemyn nulenktas uodeginis pelekas (savotiška „lopetėlė“), kurio pagalba traukiamas masalas gali vingiuoti uodega į šonus. O visa kita – tik papildomos vizualinės detalės.
Taigi pirmųjų kategorijai priskirčiau, pavyzdžiui, Lucky John Joco Shaker, Lucky John Tioga, Keitech Swing Impact ir kitus tokio tipo riperius. Antrųjų – Lucky John 3D Basara Soft Swim, Lucky John 3D Makora Shad Tail, Daiwa Prorex Side Kick ir panašias žuvelių imitacijas. Tiesą sakant, imituojant žuvis nueita ir dar toliau, nes kai kurie guminukai turi netgi nugarinius ar (ir) šoninius pelekus. Puikus pavyzdys būtų Lucky John Pro Roach Paddle Tail ar Lucky John 3D Anira Soft Swim riperiai.
Kaip taisyklė, kuo daugiau ant riperio kūnelio yra smulkių detalių, kuo labiau jis panašesnis į tikrą žvynuotąją, tuo tas masalas bus didesnių gabaritų, dažniausiai turės labiau iš šonų suplotą kūnelį. Beje, mažesnių nei 3 coliai šios rūšies modelių vargu ar rasite. Nemanau, kad tokius sunkiau pagaminti, paprasčiausiai nėra prasmės, kadangi labai tikslios dirbtinės žuvų kopijos skirtos gaudyti stambesnėms grobuonėms, kurios atsargesnės, įtaresnės, labiau patyrusios. Reikėtų akcentuoti, kad plačiais kūneliais riperiai yra prastesnis pasirinkimas spiningaujant stiprioje tėkmėje.
Dar stambesni riperiai, nors kai kurie jų modeliai gali būti ir iki 3–4 colių dydžio, gaminami iš itin kieto silikono, kuris veikiau primena plastiką. Tai netgi ne tikrieji riperiai, bet į juos panašios grobuonių aukų imitacijos turinčios klasikinio riperio formą, kur kabliukai ir svareliai jau būna sumontuoti masalų viduje.
Kai kuriuose tokio tipo viliokliuose yra netgi barškučiai, įtaisyti liežuvėliai (tarsi hibridas su vobleriu), žodžiu, tai atskira masalų grupė, todėl apie juos reikėtų rašyti ir atskirą straipsnį. Bet pavyzdžius paminėsiu, kad suprastumėte, apie ką kalbu: Savage Gear 4D Trout Rattle Shad, Savage Gear Cutbait Herring, SG 4D Herring Big Shad ir kiti.
Bus tęsinys.
Romualdas Žilinskas
