Nenuvertinkime kuojų žūklės. Nuolatinės ir laikinos žūklavietės
Prieš tęsiant pasakojimą apie pavasarinį kuojų meškeriojimą, reikėtų akcentuoti faktą, kad šios žuvys mieliau plaukios prie dugno, nei kils į paviršių. Žinoma, jos nevengia būti „viduriuose“ vandens sluoksniuose arba parankioti įkritusių į upę vabzdžių, tačiau taip nutinka labiau atšilus orui ir vandeniui.
Tačiau net ir tada stebimas tam tikras karpinių žuvų „susisluoksniavimas“, kuomet virš kuojų plaukioja aukšlės, šapalai, raudės, o pastarosios žuvys maitinasi tarsi viena ar dviem pakopomis žemiau. Dabar, kuomet vanduo dar šaltas, praktiškai visos žvynuotosios leidžiasi į padugnę, tačiau jų įpročiai net ir šiuo metų laiku turi įtakos žūklaviečių pasirinkimui.
Jau minėjau, kad kuojoms pavasarį būdingas vietinė arba kitaip ribota migracija, kuomet šios žuvys kyla upėmis ir upeliais į nerštavietes – vienos populiacijos maino kitas, užima jų vietas arba plaukia neršti ten, kur šiltesniu metų laiku net nebūna. Regis, migruojančias žuvis pagauti lengviau jau vien todėl, kad jos juda upe ir teoriškai kuojas gali rasti bet kurioje upės atkarpoje.
Tačiau taip yra tik teoriškai, nes praplaukiančios žuvys nebūtinai sureaguos į masalą arba žvejui nebus galimybių tą masalą žuvims tinkamai pateikti. Todėl kuojos, kaip ir dauguma migrančių, kuriam laikui sustos pasimaitinti tik tam tikrose upės vietose.
Ten, kur buvau vakar
Daug kuojų (beje, tai būdinga ir kitais metų laikais) susirenka ties dugno „perkritimais“, kur ties pagilėjimais yra greitesnė tėkmė. Toks vandens plotas gana lengvai identifikuojamas vizualiai – tai bus riba tarp ramaus ir greitesnio, sūkuriuojančio vandens. Čia taip pat skiriasi ir grunto sudėtis, nes ramumoje veikiausiai bus minkštesnis, klampesnis dugnas, o ten, kur srovė teka greičiau – žvirgždas ar smėlis, galbūt smulkesnių akmenų juosta.
Už kranto iškyšulio arba tarp dviejų iškyšulių paprastai susidaro grįžtamosios tėkmės, vanduo pasisuka priešinga kryptimi ir labai tikėtina, kad tokioje vietoje kaip tik ir stabtelės plaukiančios į nerštavietes kuojos. Tai yra klasikinės žūklavietės, manau, labai plėstis jas aprašinėjant net nereikėtų, bet paminėsiu, kad tokios vietos žvejybai gana dažnai yra tik laikinos.
Priežastis paprasta – upių vanduo senka, traukiasi nuo kranto ir priekrantės reljefas kinta. Kita vertus, dabar gana sparčiai stiebiasi dugno augalija ir nieko stebėtino, kad prieš porą savaičių buvusioje geroje žūklavietėje šiandien jau styro žalios nendrių stiebų adatos.
Jei toji įlanka, savotiškas kranto įgaubimas priešais iškyšulį turi didelį plotą, tuomet ir toliau sau sėkmingai meškerioji užmesdamas masalą už pradedančio želti nendryno, galbūt čia žuvausi ir vasarą. Beje, net ir nekeisdamas nustatyto ant meškerės gylio. Bet jei toks vandens plotas nedidelis – teks pasiieškoti kitos vietos meškeriojimui, nes pastaroji tapo kranto tiesiąja arba gylis tiek sumenko, kad kuojoms tapo pernelyg seklu.
1 pavyzdyje nupiešiau vieną iš tipinių kuojų žūklaviečių, kuri nėra kažkoks mano fantazijų vaisius, ją „atgaminau“ atmintyje grįžęs po sėkmingos žvejybos. Atvirai kalbant, tokioje vietoje meškerioju pavasarį keletą metų iš eilės, todėl visa tai pavaizduoti nesudarė didesnių keblumų.
Raudona punktyrinė linija žymi plotą, kurį vanduo užlieja netrukus po ledonešio arba, jei jo nebuvo, po maksimalaus vandens lygio pakilimo pirmomis pavasario dienomis. Tuomet ten srovė apskritai sustoja, gylis padidėja apie metrą, gal ir daugiau, krante esantys krūmai atsiduria po vandeniu.
Tarp krūmų jau galima bandyti vilioti pirmąsias kuojas. Bet įranga turėtų būti labai subtili, plūdė ne daugiau nei 2 g. Galima bandyti laimę ir labai jautria picker tipo dugnine, tačiau tuomet yra labai daug galimybių, kad kabliukas pasiliks kur nors tarp apsemtų krūmų šakų. Kaip atrodo tokia žūklavietė dabar, galite matyti žiūrėdami tik į mėlyną spalvą, manau, čia jokių komentarų net nereikia.
Nebent dera pasakyti, kad tokiu metu kuojos čiumpa masalą daug drąsiau, todėl galima naudoti ir plūdresnes plūdes, ir dugninę su standesne viršūnėle, gerokai sunkesnius gramzdus. Nors netgi ir reikia, kadangi kitaip praktiškai neįmanoma išlaikyti masalo atitinkamoje vietoje.
Žuvaujant palaidyne bus jau kitaip – galima leisti masalui plaukti pasroviui (meškeriojama prilaikant plūdę), galima konstruoti pusiau dugninei būdingą sistemėlę ir pajaukinus laukti atplaukiančių žuvų.
Artyn, tolyn, bet išilgai kranto
2 pavyzdyje pavaizduota žūklavietė iš principo yra kone pirmosios analogas, tačiau čia kuojos yra toliau nuo kranto, o pats krantas – lygus. Upės tiesioji ne visada bus tokia, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, nes po vandeniu dugnas gali būti labai įvairus. Nors išties čia krantas nėra visiškai tiesus, jis palengva gaubiasi – upė daro nesmarkiai išreikštą lankstą.
Beje, atkreipkite dėmesį, kad nupieštas ir nedidelis įtekantis upeliukas, kuris vasarą išdžiūsta ir „atgimsta“ tik po liūčių, tačiau jo sąnašos turi įtakos tos žūklavietės dugno formavimuisi.
Dar viena pastaba – pilkesnio mėlyno atspalvio juosta esanti arčiau sausumos yra dumblėta sekli (0,5–0,8 m gylio), ten vasarą suželia vandens augalai. Dabar – tik dugną padengę augalų likučiai. Už dumblino grunto – pagilėjimas, kur dugnas leidžiasi į dvigubai, o dar toliau – ir į dar didesnį gylį, tai tarsi dvi dugno pakopos. Prie kurios jų laikysis kuojos, priklauso nuo oro sąlygų.
Kovo pabaigoje, balandį orai gali būti labai permainingi ir keistis kelis kartus per dieną. Visumoje artėjama atšilimo link, tačiau dienos bėgyje dangus gali staiga nusigiedryti, papūs pietų ar vakarų vėjas ir termometro stulpelis šoktelės gal net kokias penkias ar daugiau padalų išsyk.
Tuomet kuojos (balti žuvų simboliai) koncentruosis arčiau kranto, seklesniame vandenyje. Bet staiga apniukus, atvėsus, vėjui pasisukus priešinga kryptimi, jos pasitrauks gilyn arčiau pagrindinės tėkmės. Toliau nuo kranto yra ir didesnė galimybė „praturtinti“ laimikio rūšinę sudėtį – gali užkibti, tarkim, karšis, meknė, šapalas...
Įdomu tai, jog šviesusis paros metas dabar reikšmės beveik neturi. Galbūt antroji dienos pusė ir ankstyvas rytas yra kažkiek perspektyvesni, tačiau tik labai sąlyginai. Kur kas labiau žūklę ir kuojų apetitą įtakoja debesuotumas. Visiškai giedras dangus yra geras ženklas, tada šios žuvys bus ėdresnės, koncentruosis arčiau kranto.
Regis, turėtų būti priešingai, bet nepamirškite, kad dabar vanduo šaltas ir dar drumstas, tad kuojos net atviruose ir palyginti sekliuose plotuose jaučiasi gana saugios. Juolab, plėšrūnai dabar dar ne itin aktyvūs, meknių ir šapalų neskaitau, nes vargu ar jie sudaro grėsmę bent kiek paaugusioms kuojoms. Tačiau maitintis šalia jų gali – tai galbūt bus maloni priegauda meškeriotojui.
Kuomet meškerioti tampa sudėtingiau
Meškeriojimas pastarojoje žūklavietėje yra gerokai sudėtingesnis. Pirmoji priežastis – kuojos tarsi kareiviai neretai išsirikiuoja tik ties vieno ar kito dugno šlaito atbraila ir, užmetus masalą vos 20–30 m toliau ar arčiau, kibimo gali nesulaukti. Antroji priežastis – stipresnė tėkmė ir lygesnis (jei žiūrėsime išilgai upės) dugnas. Išlaikyti masalą vienoje vietoje žuvaujant plūdine vargu ar pavyks, todėl įmanomas tik vienas variantas – meškerioti palaidyne prilaikant plūdę.
Kaip esu minėjęs, kuojos neretai ožiuojasi ir gana šnairai žiūri į storesnį valą, labiau apkrautą sistemėlę, plūdresnę plūdę – arba visai nekimba, arba tik nučiulpia masalą. Ilgesnis ir plonesnis pavadėlis, per visą sistemėlės ilgį surikiuoti smulkūs švino šrateliai priverčia masalą labai natūraliai leistis ant dugno, plūdės prilaikymo metu lengvai ir „įtikinamai“ pakilti.
Žinoma, jei žuvys vangios, kibimas matomas prasčiau, bet tam ir yra gaminamos įvairiausių formų plūdės. Teisingai pasirinkus plūdę galima smarkiai neapkrauti sistemėlės, sumažinti jos bendrą masę iki poros gramų ar net mažiau, ir visai sėkmingai žuvauti palyginti greitoje bei sūkuriuotoje tėkmėje. Be abejo, pasitaiko ir „netikrų“ kibimų, nes dugnas – ne stalas ir apatinis svarelis kartas nuo karto baksteli į didesnį akmenį ar grunto kupstą.
Mažiausiai į tokius dalykus reaguoja apversto ištęsto lašo formos plūdės, kurios pagal visas teorijas (ir praktiškai) labiausiai tinka meškeriojimui „prilaikant masalą“. Tinka ir lašo formos plūdės, su pastarosiomis mėgstu žuvauti labiausiai. Bet dabar kalbu apie „tinkamumą“ apskritai, o ne konkrečiomis žūklės sąlygomis.
Todėl atsargiai kimbančioms kuojoms, kuomet žuvauji aprašytu būdu, siūlyčiau imti ištęsto lašo arba šeivos, slyvelės formos plūdes. Kad pernelyg dažnai nenirtų nuo menkiausio dugno kliuvinio, sistemėlę reikėtų subalansuoti taip, kad iki tikro plūdės plūdrumo nepakaktų 0,02–0,03 g. Tuomet tokios plūdės, jei pakeliui pasitaiko smulkesni grunto nelygumai, tik lengvai „pritūps“, bet nedings iš akių. Kita vertus, jos pakankamai jaurios, kad atsargi žuvis neįtartų klastos.
Kad kuojos dar drąsiau ir stabiliau kibtų, reikia jaukinti, pasirinkti ir atitinkamus masalus. Bet tai jau būtų kitas straipsnis.
Romualdas Žilinskas