Nenuvertinkime kuojų žūklės. Apie meškeriotoją ir migruojančią kuoją
Kuomet paklausai kai kurių meškeriotojų, paskaitai atsiliepimus internetinėje erdvėje apie kuojų žūklę, regisi, kad jos pavasarį tik ir laukia, kada žvejys, atėjęs prie upės, užmes meškerę – kibimas nerealus. Imu galvoti, kad aš per savo amželį būsiu jau rankas „atmušęs“ arba su naująja žuvų (ar žvejų?) karta koja kojon nespėju, nes man šių žuvų meškeriojimas nebūna visada toks jau sėkmingas.
Nesiginčysiu, pasitaiko dienų, savaičių, kuomet kuojos tokiu metų laiku puikiai kimba. Taip pat yra pas mus vandens telkinių, kur šių žvynuotųjų gausa tenkina net labiausiai skeptiškai nusiteikusius meškeriotojus. Turiu omenyje Nemuno, Nevėžio žemupius, kur susirenka ir kuojų, ir grobuonių (žmogus juk yra jei ne plėšrus, taip bent jau visaėdis padaras) pulkai. Tačiau net ir tose visiems gerai žinomuose žvejybiniuose plotuose pagausime ne visada, nes kitąsyk ateina dienos lyg tyčia...
Beje, irgi lyg tyčia, jos tada sutampa ir su savaitgaliais, kuomet meškeriotojų skaičius prie minėtų upių galbūt net pranoksta ten esančių žuvų skaičių.
Na, taip, perdėjau su savo hiperbolizavimais, tačiau nebūčiau žvejys – tokie dalykai mums nesvetimi. Ir apskritai žmogui būdinga į praeitį žiūrėti tarsi pro padidinamąjį stiklą. Kuo ta praeitis tolimesnė, tuo į ją žiūrime pro daugiau dioptrijų turintį lęšį. Ir tada susiduriama su savotišku paradoksu, nes toks padidinamasis stiklas išryškina ne didelį plotą, tačiau tik kažkurias smulkias detales – viena arba dvi ankstesnės žūklės tampa buvusio sezono ar net kelių metų atskaitos tašku.
Kol sušils vanduo
Kitas paradoksas, jei jau kalbu apie konkrečių žuvų žūklę – mes vis akcentuojame puikų pavasarinį kuojų kibimą, kuris, beje, gali būti palyginti trumpas. Tačiau kažkodėl pamirštame, kad šios žvynuotosios visai neprastai kimba maždaug nuo vasaros pradžios iki... Ir tada jos masalus ragauja gerokai stabiliau, mažiau priklausomai nuo oro temperatūros, giedrų ir apniukusių dienų skaičiaus, atmosferinio slėgio, kritulių kiekio, vėjo krypties ir panašiai.
Pagalvosit, kad nusišneku, tačiau išties taip ir yra – pavasarinis kuojų „prabudimas“ ir noras ar nenoras kibti glaudžiai susijęs su buvusia žiema. Juk ji smarkiai įtakos upių vandens lygį, skaidrumą, srovės stiprumą ir povandeninio pasaulio transformaciją į kitą lygmenį, tarkim, smulkių vėžiagyvių dauginimąsi, augalijos suvešėjimą ir taip toliau – paralelę su geru ar prastu žuvų kibimu išsiveskite patys.
Ir nepamirškite, kad pavasaris galbūt netruks tiek, kiek parašyta kalendoriuje, kas pastaraisiais dešimtmečiais jau nieko nestebina – ką tik mūvėjome pirštines, bet jau vaikštome su šortais...
Kita vertus, visiškai neturi reikšmės, kada vandens telkinys (dabar kalbu ne vien apie upes) išsivaduoja iš ledo gniaužtų ar pasiekia atitinkamą vandens lygį – jei vandens temperatūra pakyla iki 8 °C atžymos, kuojos jau gali pradėti neršti. Faktiškai jų „vestuvinis“ pikas būna tuomet, kada telkinys sušyla iki maždaug iki 10 °C temperatūros, nors ežeras ežerui ar upė upei nelygu.
Nesiplėsiu su praktiniais ar teoriniais pavyzdžiais apie nerštą, nes noriu grįžti prie pareiškimo, kad „kuojos geriausiai kimba kovo-balandžio mėnesiais“. Šis apibendrinimas puikiai tiko pernykščiam pavasariui, tačiau šįmet Nevėžyje, Neryje, Nemuno vidurupyje jau taip nėra.
Beje, dar vienas faktas, kuris labai krenta į akis, kada kuojos masalus čiumpa labai gerai: vieni meškeriotojai jas traukia neatsikvėpdami, kitų laimikiai gerokai kuklesni – pasižiūri į galutinius žūklės rezultatus ir matai santykį10:1.
Nesupraskit mano rašliavos neteisingai – kuojos pavasario pirmoje pusėje išties gerai, net puikiai ryja masalus, tačiau jų meškeriojimas taip pat reikalauja atitinkamų žinių ir patirties. Šių žuvų stokos tikrai nejaučiame, jų rasime daugumoje vandens telkinių, bet jos, kaip ir visi gyvi padarai, stengiasi prisitaikyti prie aplinkos sąlygų. Jei tos sąlygos kinta, tuomet ir kuojos keičia savo elgseną.
Ir nebūtinai kalba būtų tik apie nuolat šiltėjantį klimatą, nestabilius orus ar galimybę išvengti grobuonių dantų. Nors mokslininkai teigia, kad plėšrūnės išmoksta identifikuoti dirbtinius vilioklius, bet tai neliečia gyvų masalų, tačiau niekur neradau paneigimo ar patvirtinimo, kad taikiosios žvynuotosios galop neperpranta gaudymo meškerėmis, siūlomų jaukų ir masalų, dėl ko ir kimba vis prasčiau. Tada ir kuojos nebus jokia išimtis.
Jei čia tik mano nevykusi teorinė prielaida, vis tiek sudėjus visus anksčiau minėtus neigiamus veiksnius į vieną, reikėtų konstatuoti, kad žvejyba pagal anų ar dar anų metų „receptus“ gali nepadėti meškeriotojui pasijausti užtikrintai kontroliuojančiu situaciją.
„Vaistai“ nuo nekibos
Nors yra tam tikrų „vaistų“, kurie padeda ar bent jau ligi šiol padėdavo žvejui išsigelbėti nuo tos stresinės būsenos, kada jis ima galvoti, kad kuojos tarytum ėmė ir išnyko iš kadais buvusio žuvingo vandens telkinio. Tai būtų elementarus valo „ploninimas“, „minkštinimas“, „ilginimas“.
Kartais net pats stebiuosi, kaip taip gali būti – pakeičiu 0,12 mm pavadėlį į 0,10 mm diametro gijos atkarpą ir kuoja užkimba. Arba tokio paties storio pavadėlį mainau kitu valu, kuris juntamai minkštesnis, kokiais 10 ar daugiau centimetrų ilgesnis – vėlgi sulaukiu kibimo, po to dar ir dar vieno...
Mano nuostata naudoti neįprastai ilgus pavadėlius ir švino šratelius sistemėlei išdėstyti, neatsižvelgiant į tai, bus čia pagrindinis valas ar pasaitėlis, turi racijos. Tuomet nereikia vėl iš naujo perrišti sistemėlės – pakanka patraukti svarelius aukštyn plūdės link. Arba nuleisti žemiau, jei žuvys kimba neblogai, bet tai daro gana atsargiai.
Beje, kuo šaltesnis vanduo, tuo mažesnio plūdrumo plūdes (iki 2 g), menkiau apkrautas sistemėles siūlyčiau naudoti, nors gal tai ir yra ne itin patogu, nes pavasario pradžioje vandens lygis aukščiausias, o tėkmė stipriausia. Tačiau juk ne vidury upės kuojų ieškosime, apie tai dar pasakosiu...
Visos šios nedidelės ir veikiausiai daug kam žinomos gudrybės lygiai taip pat taikomos ir žuvaujant dugnine. Tiesa, čia nėra plūdės, bet yra vienas sunkus gramzdas. O gal jis pernelyg sunkus? Aš kalbu labai rimtai. Nes tai susiję su kuojų koncentravimusi žūklavietėje. Gali būti, kad vos pakito tėkmės pobūdis (tai pavasarį nutinka labai dažnai), nors vizualiai to nė nesimato, ir žuvys pasitraukė kelis ar keliolika metrų į šalį. Jei svarelis bus lengvesnis, jis pats nusiridens dugnu į tą plotą, kur tuo metu yra žuvų būrelis.
Kuojos apskritai nemėgsta stiprios tėkmės, tačiau neplaukioja ir visiškuose dumblynuose. Geriausias gruntas yra priemolis, žvyras su juntamu nuosėdų sluoksniu. Labai apaugę vandens augalais plotai taip pat nepatinka, bet šalia vandenžolių jos mėgsta laikytis – tuose žolynų pakraščiuose paprastai srovė atneša ką nors ėdamo, o iškilus pavojui galima sprukti į atviresnius vandenis.
Gelmės šios žuvys nevengia, rastume jų (ir ten pačios stambiausios!) 3–4 m gylio dreisenynuose, tačiau taip nutiks baigiantis pavasariui ir labiau nuslūgus upėms. Dabar yra balandis, todėl kuojos bus maždaug poros metrų gylyje. Ir anksčiau minėtos kaip nelabai vykusios dumblėtos bei žolėtos vietos atsidūrusios giliau, todėl ir kuojos čia taip pat atplauks ilgesniam laikui.
Šiuose plotuose dabar ramesnis, šiltesnis vanduo, čia pirmiausiai ima judėti įvairūs smulkūs vandens gyviai ir kuojos randa maisto. Tačiau ne tik tai sutraukia šias žuvis, kadangi jos galimai ant pernykštės ar jau pradėjusios atsigauti augalijos bers ikrus.
Šiaip jau joms būdinga savotiška „vietinė“ migracija, kadangi kuojos tarsi slenkasi aukštyn upėmis, pasklinda po patvinusius intakus ir ten neršia. Todėl didesnės upės vidurupio kuojos plauks į aukštupį ir įtekančius mažesnius upelius, žemupio – į trauks link vidurupio, taip pat į artimesnius intakus. Beje, taip dauguma žuvų plečia savo išplitimo arealą, nes galbūt dalis jų palikuonių, jei bus tinkamos sąlygos, pasiliks visam laikui buvusiose nerštavietėse.
Tačiau nereikia galvoti, kad pavasarį, tarkim, Nemuno žemupyje neliks kuojų. Nutiks priešingai – bus devynios galybės, kadangi jos čia suplauks iš Kuršmarių. Neries žemupyje tuo metu galima pagauti itin stambių „nemuninių“.
Dar vienas niuansas. Sakiau, kad kuojos nemėgsta stiprios tėkmės ir pavasarį stumiasi į didesnių upių pakraščius. Visgi mažuose intakuose, pavyzdžiui, Vilnelėje, daug šitų žuvų pagautume sraunumose. Tai – migrantės iš Neries vidurupio, kurios plaukia mažesne upe ir ieško, kur išberti ikrus. Sraunių seklumų juk oru neperšoks, o jei pakiši masalą po nosimi, jį praris net ir tokioje sau nebūdingoje vietoje.
Kol kas kalbėjau gana abstrakčiai, kuojų gaudymo niuansus konkretizuosiu sekančiame rašinyje...
Romualdas Žilinskas
