Seniai žvejoju šioje Nemuno atkarpoje ir pažįstu ją labai gerai. Tačiau daugiausia naudos, atrandant žuvingiausias upės atkarpos vietas, davė mano plaukimas valtimi nuo Alytaus iki Balbieriškio. Susiruošiau šiai kelionei dar 2001 m. ir pasileidau nuo Dzūkijos sostinės Nemunu žemyn. Keliavau upe keturias dienas ir visą tą laiką spiningavau.
Kad žinotumėt, kokie gražūs aplinkiniai vaizdai, kokios įspūdingos čia Nemuno kilpos, kokie statūs krantų skardžiai! Bet labiausiai žvejo širdį džiugino puikios meškeriojimui vietos: ilgos akmeningos rėvos, vieniši vos vandeniu pridengti rieduliai, gilios pakrančių išgraužos. Einant paupiu sunku viską žvilgsniu aprėpti, dėl stačių ir aukštų skardžių ne visur apskritai prie vandens galima prieiti, o iš valties atsiveria plati panorama į abu Nemuno krantus...
Esu daugybę kartų spiningavęs ir aukščiau Alytaus, netgi ties pačiu mūsų šalies pasieniu. Ten Nemunas jau kitoks. Čia jis yra platesnis, gilesnis, nors vandens nuolydis ne ką menkesnis, todėl vis dar sraunus. Gal upė šiose vietose labiau vingiuota, dėl to žemiau Alytaus rasi ir sraunumų, ir vidutinės tėkmės atkarpų, ir gilių ramių duobių.
Šių vietų pagrindinė specifika ir yra tos duobės, tačiau dauguma jų susidarę ties pačiais krantais, kur atsimušusi tėkmė ar pavasarį nešami ledo luitai upės posūkiuose išgraužia dugną. Nuo vandens ardomų smėlėtų skardžių į Nemuną neretai nuvirsta medžiai, tad upėje nemažai šiekštų, kai kur jų – ištisos sankaupos.
Meškeriotojui tai gal ir nėra gerai, bet už tai žuvims tokiose vietose labai patinka. Ypač įvairioms plėšrūnėms: šamams, sterkams, šapalams, ešeriams. Gaila, jog čia mažoka lydekų, bet joms, tikriausiai, nelabai palanki yra stiproka srovė. Bet už tai salačiams ir ūsoriams šiame ruože – tikras rojus.
Viena geriausių Nemuno atkarpų yra ties Punios šilu, kur upė daro didžiąją savo kilpą. Vieta neblogai žinoma mūsų žvejams, tačiau lankoma ne itin gausiai. Tai dėl prasto privažiavimo, nes daugelis meškeriotojų nežino kelių, kuriais galima atkakti iki pat Nemuno. Vykstant iš Kauno į Alytaus pusę, maždaug 8 km už Balbieriškio yra pasukimas link upės – tuo keliuku galima privažiuoti iki vandens. Kada plaukiau valtimi, mačiau, kaip kelias ne vieną kilometrą tęsiasi palei pat Nemuną. Iš priešingos pusės galima prie vandens privažiuoti pro Punią. Yra neblogas kelias nuo Nemajūnų iki Žemaitkiemio.
Puikias vietas žūklei rastumėte ties Nemajūnais, Siponimis, žemiau Balbieriškio nuo miestelio pusės. Pastarojoje upės atkarpoje yra viena didžiausių Lietuvoje atodangų – itin aukštas kranto skardis. Apskritai skardžių, kaip ir gerų žūklaviečių, čia labai daug ir, garantuoju, jog ne visas jas žvejai dar yra atradę.
Veikiausiai stebitės, kad taip kalbu, bet tai yra tiesa – Nemunas aukščiau Kauno HE daug rečiau lankomas žvejų nei žemesnioji jo dalis, kurį tįstą nuo Kauno iki Kuršmarių. Ir mažiau nei, tarkim, Neris, Šventoji. Tam yra keletas priežasčių.
Pirmoji – ši Nemuno atkarpa tolokai nuo didžiųjų Lietuvos miestų. Na, gal ne visai esu teisus, nes juk Alytus yra šeštas pagal dydį, ten tikrai daug meškeriotojų, tačiau dzūkai turi dar ir galybę žuvingų ežerų, mažesnių upių ir upelių. Iš to veikiausiai išsirutuliotų ir antroji priežastis – prie šios upės atkarpos ne visur privažiuosi, trūksta gerų kelių, kas šiais laikais daugeliui žvejų yra itin svarbu.
Bet turbūt svarbiausias trečiasis faktorius – aukščiau Kauno HE neatplaukia lašišos, tad dalis tų žvejų, kuriems nesvarbu nuotolis, keliai ir panašūs dalykai, čia neatvažiuoja. Juk kai kurie lašišautojų gaudo ir kitas plėšrūnes, bežuvaudami lašišas bei šlakius susiranda „atsargines“ vietas tam laikotarpiui, kuomet jų viliojamos žuvys dar nepradėjo ar jau baigė migruoti.
Apie gegužės vidurį būtinai aplankau minėtą Nemuno ruožą. Pirmosios žūklės spiningu šiose vietose yra skirtos šapalams, nors jie dar ir ne itin aktyvūs. Susiradęs man naujas vietas, pirmuosius savo šapalus čia pagavau Salmo Tiny ir Yo-Zuri L-Minnow vobleriais. Tada tai buvo itin populiarūs masalai žvejojant šias žuvis, nors, manding, savo populiarumo neprarado ir iki šiol. Aišku, dabar yra daugybė kitų panašių voblerių, bet šįsyk konkrečių vilioklių neminėsiu. Galbūt verta pasakyti, jog vietiniai šapalai ypač vertina gelsvo atspalvio masalus, o firminis jų piešinys – geltoname fone juodi taškeliai.
Kur kas geriau sekasi iš karto po salačių neršto gaudyti pastarąsias žuvis. Žvyringas, akmenuotas šio upės ruožo dugnas, rėvos, vidury upės stypsantys didžiuliai akmenys jiems sudaro puikias sąlygas čia gyventi. Tiesa, salačiai Nemuno aukštupyje gana dažnai vėluoja neršti ir masiškai pradeda kibti kažkur apie birželio vidurį. Tuomet šiuos plėšrūnus čia mėginu gaudyti 8–9 cm dydžio vobleriais.
Kai kur upė nemenkai išplatėja ir nusviesti tokius vilioklius Nemuno viduryje besitaškantiems salačiams darosi sudėtinga. Beje, jie labai dažnai pasirenka vienišus priskendusius upės riedulius ir medžioja prieš šiuos stambius kliuvinius. Kartais netgi ne po vieną, o visu būriu. Bet taip būna gegužį ar pirmoje birželio pusėje – priklausomai nuo to ar ankstyvas ir šiltas pavasaris. Tuomet tenka panaudoti pjautines blizges arba vartikles.
Kitaip nei Neryje ar Nemune ties Kaunu, kur labai populiarios plačios vartiklės (vyresni žvejai dar ir dabar vertina Wirek Gnom), čia salačiai labiau nori tradicinių ištęstų blizgių. Geriausiai nedidelių, lengvesnių (apie 10 g), balto metalo. Pasitaiko, jog vietiniai salačiai tartum paklaiksta ir griebia masalus tiesiog vienas po kito. Pasak panemunės žvejų, tada jų galima pagauti per dieną po keliolika.
Aišku, ne visuomet ir šie plėšrūnai maitinasi toli nuo krantų. Ties stačiais šlaitais, kur nuvirtę medžiai kiek prilaiko srovę ar susidaro atbulinė tėkmė, susirenka daug mailiaus. Salačiai kur buvę, kur nebuvę irgi čia prisistato. Įpusėjus vasarai šitie bedančiai grobuonys išsibarsto kas sau ir sužvejoti juos darosi sudėtingiau. Tada tiksliniu jų spiningavimu neužsiimu ir dažniausiai pagaunu salačius atsitiktinai.
Suprantama, jei aptinku „bemušantį“ plėšrūną bandau siūlyti jam masalus, bet smulkesnius nei vasaros pradžioje: 5–6 cm voblerius ir mažesnes 7–10 g vartikles. Iki rugsėjo vidurio šiame upės ruože salačių dar būna nemažai, tačiau vėliau jie kažkur pasitraukia ir praktiškai nebekimba. Įtariu, kad nusileidžia į Kauno marias, o gal susiranda gilesnes duobes ir ten tūno...
Geriausias laikas spiningavimui vasarą yra ankstus rytas ir vėlus vakaras. Tačiau gaudydamas naktimis šiose vietose karšius ir šamus esu stebėjęs tokius plėšrūnų dūkimus, jog norėjosi mesti dugnines į šalį ir lėkti į namus parsivežti spiningą. Suprantama, jog tokį naktinį šou (girdėjosi, kaip išsigandusios aukšlės iššokdavo net į krantą) surengė sterkai bei salačiai, o gal net ir tie patys šamai. Vis žadu skirti laiko naktiniam spiningavimui šiose vietose, bet niekaip neprisiruošiu.
Ties skardžiais, prie kurių yra gilios duobės, laikosi sterkai. Ir jų šiose vietose yra tikrai nemažai. Labai didelių nesu sužvejojęs, tačiau sterkų čia susirenka tokie gausūs būriai, kad begaudant ešerius per dieną lengvai galima ištraukti keliolika „nelegalų“. Paklius tik vienas kitas stambesnis. Veikiausiai jie į šį Nemuno ruožą pakyla iš Kauno marių ieškodami karpinių žuvų mailiaus.
Į minėtas vietas daug įvairių rūšių žvynuotųjų atplaukia iš marių. Dažniausiai tokia migracija vyksta karštą vasarą, kuomet ten ima žydėti vanduo. Žuvims tada trūksta ne tiek maisto, kiek deguonies, o Nemuno sraunumose jo užtenka. Jei neklystu, 1994 m. vasara buvo itin sausa ir Kauno mariose ne tik smarkiai žydėjo vanduo, bet ir labai nukrito jo lygis, čia buvo pagauti rekordinio dydžio šamai. Veikiausiai dalis dabartinių meškeriotojų tuo metu dar tik mokėsi vaikščioti, tačiau aš puikiai menu tuos laikus...
Rugpjūtį-rugsėjį žemiau Alytaus gerai kimba ešeriai. Jei ruduo šiltas, nepraranda jie apetito ir spalio mėnesį. Reikėtų pabrėžti, jog tai ne tie smulkūs ešeriukai, bet tikrai nemenki kupriai. Pagauti pusės kilogramo ar didesnį egzempliorių čia nėra retas atvejis.
Ieškoti jų reikėtų irgi prie stačių šlaitų, bet ten, kur yra žolių juostos. Traukiant voblerį išilgai augalų ir užkimba dryžuotieji. Kartais jiems tokiose vietose konkurenciją sudaro šapalai, bet tik nedidukai, nes stambius vertėtų gaudyti vasarą rėvose įsibridus.
Vietiniai ešeriai labiausiai mėgsta nedidelius šapalams skirtus crank tipo voblerius. Geriausia spalva – ruda ar rusva. Tiesa, dar nepaminėjau firmos Rebel skruzdžių ir žiogų imitacijų, kurias vienodai sėkmingai griebia ir ešeriai, ir šapalai. Kadangi šiame rašinyje vis sugrįžtu į gana tolimą praeitį, reikėtų akcentuoti, kad pastarieji viliokliai irgi yra seni, mūsų spiningautojai jais sėkmingai žuvaudavo dvidešimt metų atgal, rezultatyviai žuvis jais gaudo ir dabar.
Kadangi čia lydekų ne itin daug, aš jų niekada specialiai ir nežvejojau. Visą žūklės laiką skirdavau šapalams, salačiams ir ešeriams. Visgi, žinant vietas, galima pagauti nemažų aštriadančių. Didžiausia tikimybė jų rasti žemiau salų arba palei dugną giliose duobėse, kur tėkmė lėta ir sūkuriuojanti.
Jau daug metų dirbu žvejybos reikmenų parduotuvėje, menu, prieš kelis dešimtmečius ateidavo pas mane vienas meškeriotojas, kuris tikslingai šiame ruože gaudydavo lydekas. Pagrindinės jo žūklės vietos buvo abipus Nemuno žemiau Balbieriškio. Pirkdavo tas žvejys vien sukriukes. Imdavo tiesiog saujomis. Klausdavau, kam tiek daug?
Pasirodo, žmogelis žuvaudavo be metalinio pavadėlio (tuomet fluorokarbono dar nebuvo), nors, kaip minėjau, specialiai viliodavo lydekas. Tačiau begaudant aštriadantes jis tose pačiose vietose ant tų sukriukių neretai suviliodavo ir šapalų, salačių. Pastarieji plėšrūnai, anot žvejo, bijodavo metalinio pavadėlio, tad geriau jau tegul aštriadantės nukanda kelias blizgutes, bet užkimba dar ir kitos žuvys. Beje, sėkmingiausiomis sukriukėmis tas spiningautojas vadino Blue Fox Vibrax. Dažniausiai rinkdavosi Nr. 3–4 balto metalo sukriukes su raudonais ir juodais taškeliais.
Reikėtų čia bandyti spiningu žvejoti ir ūsorius. Bet argi įmanoma vieną dieną paskirti visų šiose vietose gyvenančių plėšrūnų žūklei? Jei užsiimtum tiksliniu ūsorių spiningavimu, veikiausiai rastum masalą, kuris patiktų ūsočiams. Siūlyčiau pabandyti, nes šių žuvų čia tikrai netrūksta, juk aš juos tose vietose sėkmingai gaudau dugninėmis, bet tai jau pasakojau ankstesniuose rašiniuose. O gal ir dar papasakosiu...
Tomas Mykolaitis
Užrašė Romualdas Žilinskas
