Nemuno įlankos. Kai žuvys kimba „urmu“
Jei paklaustume spiningautojų, kokie Nemuno ruožai (turiu omenyje upės dalį žemiau Kauno HE) patys žuvingiausi, visi vienbalsiai patvirtintų, kad tie, kur yra dambų. Žinoma, tų tikrųjų akmeninių, bet ne smėlinių. Tačiau Nemune rastume ir daugiau gerų žūklaviečių. Beje, jos dar geros ir tuo, kad čia rečiau spiningaujama, todėl, kalbant meškeriotojų kalba, nėra „nugaudytos“.
Aš turiu omenyje dideles ir seklias įlankas, į kurias po palyginti vėsaus pavasario suplauks pakankamai daug žuvų. Ir žvynuotųjų įvairovė čia bus ne ką menkesnė, nei šalia garsiųjų dambų.
Tiesa, platūs Nemuno užutekiai paprastai didesniu gyliu nepasižymi, čia tik kai kur galima rasti žymesnių dugno pagilėjimų, gausu dumblo, vandens augalų. Ne visur, bet daugumoje yra būtent taip. Todėl spiningautojai šitas vietas dažniausiai aplenkia, čia veikiau sutiksi žuvaujančius dugnine arba plūdine meškere.
Kadangi užsiminiau apie dambas, tai noriu paminėti vieną žūklę, kuri turi tiesioginį ryšį ir su įlankomis.
Tai, ko ligi šiol nesuprantu
Gal prieš penkiolika ar dvidešimt metų gegužės ir birželio mėnesių sandūroje su bičiuliu Daliumi nuvažiavom visai dienai prie Kriūkų dambų. Tai artimiausios tokio tipo žūklavietės šalia Kauno, bent jau kairiajame Nemuno krante. Yra viena kita damba ir kitur, tačiau čia jos koncentruotos pakankamai ilgame upės ruože, gylis didelis, nes vaga glaudžiasi prie tų akmens ir žvyro pylimų, kurie kai kur sutvirtinti dar ir betono blokais.
Taip buvo anksčiau, pastaruoju metu ten nevažiuoju, bet kažkada šios žūklavietės tikrai garsėjo gerais laimikiais, kiekvieną vasarą ir rudenį į Kriūkus vykdavau po keliolika kartų ir namo be laimikio grįždavau labai retai. Pagrindinis žūklės objektas, suprantama, lydekos, nors galima buvo galima suvilioti ir stambių šapalų, meknių, taip pat sterkų, salačių, ešerių, žodžiu, žvejok ir dar norėk.
Nuvažiavom, spiningaujame – bandom voblerius, sukriukes, guminukus. Tačiau iš mūsų bandymu, deja, gaunasi visiškas šnipštas, nes žuvys nuo ankstyvo ryto iki popietės nereaguoja į masalus. O diena, regis, puiki žvejybai pagal visus teorinius parametrus: vėjas vakarų, nestiprus, debesuotumas vidutinis, oro temperatūra apie dvidešimt laipsnių...
Draugas susirado, jo manymu, labai perspektyvias viena šalia kitos stovinčias dvi dambas ir ten užtruko ilgėliau – mėgina pačius įvairiausius masalus, pasirinko „drožimo“ taktiką. Aš nutariau bandyti laimę toliau nuo dambų, kur žūklės sąlygos visai kitokios. Kalbu apie pasroviui esančią seklią priekrantę, kur susidaro didelės ramaus vandens arba grįžtamosios tėkmės įlankos, o vaga nutolsta į upės vidurį.
Nereikia galvoti, kad ten visiškas dumblynas, nors apstu ir tokių vietų, tai aišku iš sunkiai praeinamo žolėmis ir kaklų krūmais apaugusio klampaus kranto. Bet kai kur krantas smėlėtas arba žvyruotas, upės dugno grunto sudėtis irgi panaši, yra griovių, duobelių, žodžiu, gylis varijuoja, tėkmės greitis irgi nevienodas. Vienoje įlankoje už seklumoje esančio tankaus povandeninio žolyno randu gal pusantro metro pagilėjimą ir ten svaidau sukriukę. Niekas nekimba, nors man pasirodė, kad čia kažkokia žuvis užvijo smulkų mailių.
Pakeičiu sukriukę į pirmą pasitaikiusį 7 cm dydžio guminuką, kuris užnertas ant visai lengvo galvakablio. Tiesą sakant, palei Kriūkus Nemune man dažniausiai ir „iššaudavo“ būtent silikoniniai masalai.
Tik užmečiau – yra. Ištraukiu – „silkė“, tai reiškia, kad smulki lydeka. Metu dar sykį ir vėl užkimba jos dvynė. Atkabinu ir paleidžiu, lydekaitės sveria gal vos po 0,5 kg. Dar kelissyk užmetu guminuką ir vėl išsitraukiu aštriadantę plėšrūnę. Jau kiek didesnę, tada dar vieną visai mažą...
Skambinu Daliui, kviečiu ateiti, sakau, kad vos ne kiekvienu užmetimu kimba lydekos. Taip, nedidelės, bet gal čia yra ir stambesnių. Nežinau kodėl, bet kalbėdamas suprantu, jog draugas nelabai tiki. Bet ateis...
Kad įtikinčiau, vėl užkibusią ištrauktą „silkę“ metu į krante esančią poros metrų pločio ir keliolikos centimetrų gylio balą, kuri veikiausiai susidarė po prieš kelias dienas praūžusios liūties. Bičiulis visgi ateina. Kol jis atėjo, toje baloje jau plaukiojo 8 lydekaitės, o juk dar 4 paleidau, tad iš viso – tuzinas!
Dalius išpūtė akis. Suprantama, ne dėl laimikio dydžio, tačiau kiekio. Šalia atsistojęs bando laimę ir jis. Pradžioje vobleriu, tada guminuku. Bet draugui nekimba. O aš ištraukiu dar vieną smulkią aštriadantę plėšrūnę. Beje, masalo nekeičiu nuo pat pirmos pagautos lydekos.
Nesitęsiu, bet pasakysiu tiek, jog po to darėme bandymus – žvejojom pačiais įvairiausiais guminukais, vobleriais, visokio svorio galvakabliais ir panašiai. Lydekos nenorėjo jokių kitų vilioklių, išskyrus tą riperio modelį ir tik tos spalvos (deja, jį turėjau tik vieną), kuris būtinai užkabintas ant 10 g galvakablio. Jei sunkesnė arba lengvesnė galvutė – netinka, panašios spalvos, bet kitos firmos gaminys – irgi lydekų netenkina.
Po to dar ne kartą teko čia žvejoti, įsigijau visą šūsnį „laimingų“ masalų, tačiau jie savo kibumu niekuo ypatingi nebuvo.
O dar įdomiau, kad tądien plėšrūnės masalą čiupo tik už žolių juostos, maždaug poros metrų pločio atkarpoje. Užmeti išsyk prie pat vandens augalų, pradedi tolygiai traukti masalą, kuomet jis pasiekia tam tikrą ir visada beveik tą patį tašką – op, sėdi...
Kiek tada sužvejojau lydekų, dabar jau dorai nepasakysiu, nes paprasčiausiai jų neskaičiavau. Kibo smulkios grobuonės dar kokias dvi ar tris valandas, po to staiga nustojo – lyg vėjas jas nupūtė. Ir taip nutiko per šiltą saulėtą vasaros pradžios popietę. O kodėl žuvys masalą čiupo tik ten, tik tokį, tik tada – jūs man pasakykit...
Bet prie lydekų dar grįšiu, dabar noriu pakalbėti apie visas plėšrūnes, kurių galime tikėtis sąlyginai sekliose Nemuno įlankose.
Kai ešeriai „sukyla“
Viena iš pagrindinių, kurias siūlyčiau vasaros pradžioje bandyti čia gaudyti, yra ešerys. Dryžuotų plėšrūnų žūklė visada turi vieną esminį pliusą – jie kimba dažnai ir dideliais kiekiais. Tai reiškia, kad galime tikėtis daug kibimų ir bus daug žuvų.
Žinoma, ešerys taip pat gali jautriai reaguoti į orų permainas. Staiga pasisukęs šiaurrytys ir atvėsęs oras sugins dryžuočius į gylį ir pačioje įlankoje jų vargu ar rasite. Bet jos prieigose ešerių užtikti lieka daug galimybių. Nepuls jie plaukti toli į vagą, nes puikiai žino, kad tas prastas oras neilgam ir vėl reikės čia sugrįžti. O juk koks skirtumas, kurioje vietoje prigludus prie dugno kurį laiką skelbti bado streiką?
Tad ten, kur greitesnė tėkmė šonu liečia ramų įlankos vandenį, kur atgalinė srovė užsisuka, galima bandyti siūlyti ešeriams masalus netgi prastu oru, kadangi visada atsiranda iš didelio pulko keletas nepaklusnių individų, kurie, nematant gentainiams, nutaria ko nors užkąsti. Griebs masalą gal ir ne taip godžiai – apsidairydami, bet svarbiausia, kad bent lūpų kampučiais apžiotų vilioklio kabliuką...
Reikia dar paminėti, kad esant normalioms oro sąlygoms nebūtina savo masalus nardinti giliau, kur galbūt tuo metu koncentruojasi ešeriai. Dryžuoti plėšrūnai, jei tik pasiryžę maitintis, gali „šaudyti“ iš po žolių, nuo dugno kelių metrų atstumu ir griebti vilioklį visai vandens paviršiuje. Tik tada, kai jie būna vangūs, reikėtų voblerį, sukriukę ar smulkų guminuką stengtis kišti panosėn.
Kad ešerių aktyvumas yra didelis, tokiose įlankose pamatyti nesudėtinga, nes besimaitinančius plėšrūnus išduoda sprunkantis į šalis mailius. Tuomet galimi jiems sėkmingai siūlyti tiek sukriukes, tiek voblerius, tiek ir guminukus. Kadangi ešeriai tuo metu kyla į viršutinius vandens sluoksnius, žvejybos taktika bus vienoda – meti ir trauki vilioklius visiškai vandens paviršiumi.
Manau, kad tokiais atvejais žvejoti pradedantiesiems spiningautojams geriausiai nedidelėmis 1–2 Nr. sukriukėmis, nes visa žūklės technika apsiriboja paprasčiausiu šio masalo užmetimu ir tolygiu traukimu. Ir spalvinius variantus parinkti nesudėtinga, nes faktiškai dominuoja vos du: arba šios rūšies blizgės bus su balto blizgaus metalo, arba labai ryškiai emale dažytais lapeliais. Kartais kibesnės vienos, o kartais labiau ešerius vilioja kitos.
Geriausias modelis būtų aglia, nes jas galima traukti lėtai nebijant, kad panirusios trišakiais sugriebs kokį daugiau nuo dugno išsikišusį augalą, kurių įlankose yra daug. Na, galbūt modelis modeliui nelygu.
Kai kas tvirtins, jog labiausiai žuvims patiks „tautinė“ Mepps Aglia, aš su tuo sutiksiu, tačiau ne visada, nes gali būti, kad jas „pramuš“ arba bus itin kibios Lucky John Bonnie Blade, kai tuo pat metu su kitų firmų panašiais modeliais beveik nieko nesuviliosite. Čia panašus variantas, kai pasakojau apie lydekų žūklę šio straipsnio praeitame skyriuje, skirtumas tas, kad dabar jis kartosis ne vieną dieną.
Metalinių masalų kai kurie spiningautojai paprasčiausiai nemėgsta, jie žuvauja praktiškai vien vobleriais. Puiku, galima aršiai medžiojantiems ešeriams siūlyti ir juos. Tokiu atveju reikės iki maždaug 0,5 m, o dar geriau, iki 0,2–0,3 m neriančių „šapalinių“ voblerių. Taip šią voblerių grupę dažnai vardija spiningautojai, nors išties tokie modeliai tinkami žvejoti ne tik šapalams. Kalbu apie Lucky John Pro Haira Tiny 4,4 F, Lucky John Chubby 4 F ir panašius.
Visgi aš daugiausiai ešerių pagaudavau guminukais. Tai vos 2 colių Lucky John Tioga, Keitech Swing Impact arba 1,4 colio dydžio Lucky John Baby Rochfish. Juo derėtų mauti ant lengvų, apie 2–3 g masės galvakablių ir tiesiog stengtis traukti viename vandens lygyje. Suprantama, aukščiau dugno. O padugne tuomet, kai ešeriai jau nebebus tokie aktyvūs.
Bet apie tai ir dar daugiau – kitame straipsnyje.
Romualdas Žilinskas
