Meškeriotojo virtuvė. Džiūvėsėliai
Ruošiant namuose bazinį jauką, didžiąją jo dalį, t. y. apie pusę viso kiekio sudaro malti džiūvėsėliai. Bent jau pagal tą receptą, kurį siūliau praeitame straipsnyje. Tad šis produktas mums bus ypač svarbus.
Džiūvėsėlius turbūt žino visi, man išsiplėsti lyg ir labai nederėtų, tačiau, kaip pamatysite, netgi renkantis šį produktą yra tam tikrų niuansų.
Sentimentai močiutės keptai duonai
Jei gyvenate ne kaime ir nelaikote gyvulių, kuriems sušeriamos visos maisto atliekos, nemažą kiekį džiūvėsių galite pasiruošti per žiemą. Likę duonos ar batono kriaukšliai, nesuvalgyti įvairūs kepiniai ar sausainiai paprastai keliauja į šiukšlių konteinerį. Žinoma, taip elgiasi ne visi, bet, prisipažinkite, kad tokias maisto atliekas paprastai išmetate ar bent jau sumaitinate paukščiams.
Pakabinkite ant šildymo baterijos drobinį maišelį ir net patys nustebsite, kaip greitai jis prisipildys šių iš miltų pagamintų produktų likučių. Sumalkite juos mėsai skirta malti mašinėle. Vieno karto gali neužtekti, kadangi gausis pernelyg rupios struktūros – pakartokite visą procedūrą dar sykį. Štai jums ir puikūs malti džiūvėsiai. Tiesą sakant, yra netgi specialūs džiovintiems miltiniams produktams skirti smulkintuvai, bet vargu ar juos pirksite, jei nesate kokios nors užkandinės savininkas.
Dar geriau, jei tokius likučius išrūšiuosite ir sumalsite atskirai. Batonas geriau tiks saldžiam jaukui, kokį labiau mėgsta karšiai, kuojos, duona – karosų ar lynų prievilui, o kepiniai bei sausainiai taikomi ypač geram jaukui, kurį naudosite išskirtinėmis sąlygomis. Pastarieji džiūvėsiai riebūs, saldūs, ypač kvapnūs (jų kvapas gali būti netgi koks nors specifinis, bet tai nėra blogai) ir jie gerai tinka ruošiant karpinius jaukus.
Jei nėra sąlygų arba žmona neleidžia „duoneliauti“, galite nusipirkti batoną, duonos kepalą, supjaustyti riekelėmis ir padžiovinti orkaitėje. Po to susimalsite.
Dar paprasčiau nusipirkti jau maltų džiūvėsėlių bet kuriame prekybos centre. Tiesa, pastaruoju metu pas mus viskas brangsta, o anksčiau buvusių pigių džiūvėsėlių kainos pakilo N kartų. Mane tai stebina, nes duona, batonai taip smarkiai nebrango. Kita vertus, tai jau prekybininkų „triukai“ – paprasčiausią maisto produktą pabranginti keleriopai, nes jis yra ne pirmos būtinybės ir į kainų kilimą mažai kas kreips dėmesį.
Maisto prekių parduotuvėse taip pat galite rasti įvairių džiūvėsėlių rūšių. Bent jau dvi pagrindines – šviesiai gelsvus ir saldžius bei gerokai tamsesnius ir turinčius veikiau duonos nei batono kvapą. Tiesą sakant, pastaruoju metu randu ir trečios rūšies maltų džiūvėsėlių, kurie neturi apskritai jokio kvapo. Paragauju, na, lyg ir tas produktas..
Tada pasižiūriu į jų sudėtį, nors, regis, ką ten dar žiūrėti, juk džiūvėsėliai... Taip: askorbo rūgštis, gliukozės sirupas, lipnumą reguliuojanti medžiaga (hm, kokia?), cisteinas, kalcio karbonatas...
Na, gal nevardysiu visko, nes masiškai kepant duoną irgi yra to „gėrio“, bet džiūvėsėliai dar savaip „pagerinti“. Nemanau, kad žuvys, turinčios jutiminius organus, kuriais skiria net vandens cheminę sudėtį, to nejaus. Tačiau praėjo tie laikai, kada močiutės duoną kepdavo krosnyje, o į tešlą dėdavo tik mielių, kmynų, galbūt dar medaus ir truputėlį druskos...
Žuvims natūralesni nei žmonėms?
Dar prieš kokius penkerius metus būčiau net nėjęs į žūklės parduotuves pirkti džiūvėsėlių, kai jų buvo galima įsigyti daug pigiau visuose prekybos centruose. Dabar kainos beveik susilygino su specializuotais žvejybiniais (yra pigesnių, bet yra ir brangesnių), tad dar po metų veikiausiai teks kepant karbonadus naudoti žuvims skirtus maltus džiūvėsius.
Juolab, kad žvejybiniai džiūvėsėliai gerokai įvairesni, gali būti su įvairiais papildomais žuvis masinančiais kvapais, kurie, beje, labai dažnai atitinka mūsų naudojamus prieskonius. Kaip jums receptas: „Išmuštą kiaulienos sprandinę pavilgome į plaktą kiaušinį ir pavoliojame į džiūvėsėlius Boland Fluo Mix Aroma...“?
Juokas pro ašaras, nes iš tiesų žvejybinėse parduotuvėse galima rasti fluorescuojančių (čia tik pavadinimas toks, tamsoje jie nežiba), t. y. raudonų, geltonų, „miksuotų“ įvairiaspalvių, su papildomomis išsiskiriančiomis dugno fone minėtų spalvų granulėmis tokios rūšies produktų. Kadangi džiūvėsėlių dalis baziniame jauke yra didelė, tokiu atveju ir bazinis prievilas įgaus atitinkamą spalvą.
Galite rinktis ir spalvotus, iškvėpintus, o galite ruošti ir paprastą, universalų jauką, tai reiškia, kad maišysite švelniai gelsvus žvejybinius džiūvėsėlius, kurie neturi papildomų kvapų.
Vėlgi reikėtų atsižvelgti, ką į paruoštą jauką dar dėsite po to, nes jei bazinis bus neutralios spalvos, tada koks skirtumas, bet jei jis, tarkim, raudonas, o jūs tos spalvos „nenugesinsite“ su priedais, bet dar labiau paryškinsite ir gaudysite kokias nors atsargias žuvis dumblyne, tai kažin ar toks gerai. Tas pats nutiks, kuomet į galutinai paruoštą prievilą bandysite „praturtinti“ papildomais kvapais – jie gali „susipjauti“ su kvapiu baziniu ir gausis nei velnias, nei gegutė.
Žūklės parduotuvėse siūlomų specialių džiūvėsėlių sudėtyje yra smarkiai ribojamas visokių pridėtinių medžiagų kiekis. Nors, manau, be konservantų ir čia neapsieinama, juolab dažančios ir net fluorescuojančios medžiagos vargu ar bus natūralios. Bet man vis tiek paradoksalu, kai žuvims, bet ne žmonėms siūlomas produktas, jei nemeluoja gamintojai, yra natūralesnis.
Malti džiūvėsiai gali būti naudojami, kaip jaukas ir vieni be jokių priemaišų. Juos labai mėgsta beveik visos karpinės žuvys, bet tokiu prievilu žvynuotosios labai greitai pasisotina. Įdomu tai, kad kai kurie žvejai juos „palaidus“ kitąsyk pila žiemą į eketes, kas, regis, būtų nelabai logiška, kadangi žvynuotosioms tokiu metų laiku sulėtėjusi medžiagų apykaita.
Kaip ir sakiau, būtent džiūvėsėlių dalis baziniame jauke yra didžiausia. Tačiau tai nereiškia, kad bazinis jaukas labai sotus – anaiptol.
Aš, tarkim, netgi neretai pilu jų papildomą kiekį, o vasarą – dar ir nemažą (bet apie tai – kituose straipsniuose) į ruošiamą žvejybai prievilą. Tada tikrai praverčia jau išvardyti įvairūs spalvoti ar net tamsoje žibantys džiūvėsėliai.
Reikėtų pasakyti, kad vieni džiūvėsiai gali prastai sulipti į rutulius arba atvirkščiai – būti labai lipnūs. Maltų džiūvėsėlių lipnumas priklauso nuo to, ar tai bus batonas, ar duona, ar kokie nors kiti kepiniai. Kiekviena maltų džiūvėsėlių rūšis gali turėti tik jai būdingas savybes, ne tik specifinį kvapą, bet, tarkim, riebumą ir į tai reikėtų atsižvelgti ruošiant jauką.
Apie kitas jauko (kol kas dar bazinio) dalis skaitykite kitame straipsnyje. Rašysiu ir apie jaukų priedus, prievilo paruošimą bei kitus su žuvų jaukinimu susijusius dalykus, nes tai yra plati tema ir, išduosiu paslaptį, viena mano mėgstamiausių.
Romualdas Žilinskas
