Meškeriotojo virtuvė. Bazinis jaukas
Didesnioji dalis žvejų perka jauką parduotuvėse ir daug nesukdami galvos, persiskaitę ant prievilo pakuotės parašytą instrukciją, jį naudoja: suvilgo vandeniu, sulipina į rutulius ir meta į upę ar ežerą. Likusiųjų dauguma tam neleidžia pinigų ir žuvis jaukina įvairiomis kruopomis, grūdais, košėmis bei panašiais maisto produktais.
Beje, reikėtų pažymėti, jog pastarieji dažniausiai yra vyresnio amžiaus meškeriotojai arba gyvena provincijoje, o minėtą prievilą paprastai naudoja be jokių priedų, nebent pagardindami irgi po ranka pasitaikiusiais pagardais: vanile, cinamonu, česnaku ar panašiai. Ir tik nedidelė žvejų dalis (gal kokie 2–3 proc.) bando improvizuoti gamindamiesi daugiakomponenčius prievilus ar įvairiai praturtindami parduotuvėse nusipirktus jaukus. Ir beveik visi jie yra žvejai sportininkai.
Tačiau šis straipsnis skirtas ne jiems, kadangi šie meškeriotojai, veikiausiai, patys galėtų papasakoti daug daugiau arba bent jau duoti labai vertingų patarimų visiems ne jų ratui priklausantiems žūklautojams.
Savęs veikiausiai nepriskirčiau nei vienai minėtai grupei žvejų arba visoms po truputį, visgi daugiametė žvejybinė patirtis veikiausiai leis skaitytojams padėti susigaudyti kai kuriuose jaukus liečiančiuose niuansuose.
Pradėsiu nuo to, kad parduotuvėse parduodamas jaukas nėra dviejų ar trijų komponentų mišinys – tai gerokai sudėtingesnis produktas, nors labai neblogą prievilą galima pačiam pasigaminti namuose. Bet tam reikės noro, žinių ir šiek tiek investicijų.
Pirmas klausimas, kuris kils žvejams, kam rašyti tokius straipsnius, jei žūklės reikmenų parduotuvėse parduodami jaukai gali būti pigesni nei pačių pasidaryti, juolab, kad nereikės gaišti laiko. Ir jie bus teisūs. Tačiau paties pasigamintas prievilas gali būti netgi geresnis nei pirktinis, jo receptas bus žinomas tik vienam meškeriotojui, o tai ypač aktualu kolegų pamėgtuose vandens telkiniuose.
Kita vertus, įvairūs eksperimentai labai praplečia žvejo akiratį. Turiu omenyje ne kulinariniu požiūriu (nors kodėl ne), bet apskritai stengiantis perprasti žuvų pomėgius ir elgseną. Visada laikausi nuostatos, kad žmogus, dirbdamas savo nuolatinį darbą arba užsiimdamas jam patinkančia veikla, turi žinoti apie tai kiek įmanoma daugiau, o ne apsiriboti tik informacijos minimumu.
Reikėtų pagirti mūsų šalies žvejus, kad jie, palyginti su daugiau išsivysčiusių valstybių kolegomis, yra tikri savo srities specialistai. Gal ir ne visi, bet tokių tikrai nemažai. Deja, galioja viena taisyklė, kuri man yra sunkiai suprantama – kuo turtingesnė šalis, tuo jos piliečiai būna siauresnio akiračio. Įdomiausia, kad tai liečia bet kurią veiklos sritį. Mėgėjišką žūklę – taip pat.
Kas yra bazė?
Suprantama, kad kalbėsiu ne apie urmo bazę ir ne apie beisbolą. Turiu omenyje bazinį jauką, kuris yra bet kurio jauko pagrindas. Anksčiau žūklės parduotuvėse galėjote rasti ne tik karšinio, kuojinio, skirto gaudymui upėse, specializuoto dugninei žūklei ar žieminio prievilo, bet tokio, ant kurio pakuočių bus užrašas „Bazinis jaukas“.
Kai tai yra? Palyginimui galite įsivaizduoti, kad nusipirkote medžiagos atraižą, o kokį drabužį iš jos pasisiūsite, kokiu metų laiku ir kokiomis progomis jį dėvėsite, priklausys tik nuo jūsų išmonės.
Veikiausiai atkreipėte dėmesį, kad rašau „anksčiau“, t. y. būtuoju laiku. Dabar tas bazinis jaukas praktiškai nesiskiria nuo specializuoto ir kur toji skiriančioji riba, dažniausiai sunku pasakyti.
Visgi ji yra, bent jau minimali, nes šiuolaikiniai prievilai, nors ir visi specializuoti, bet vieni jų turi konkrečius pavadinimus su nuoroda į konkrečias žuvų rūšis, o kiti yra daugiau arba mažiau universalūs. Prie tokio tipo jaukų galima priskirti visus, kurie yra su užrašais „Universalus“, „Karpinėms žuvims“, „Upei“, „Ežerui“ ir panašiai.
Kadangi Salmo parduotuvės siūlo tikrai labai platų jaukų asortimentą, bandysiu nurodyti, kokie iš jaukų gali būti daugiau ar mažiau baziniai. Prisipažinsiu, kad ne visus juos bandžiau, nes tada tektų kelis metus nieko daugiau neveikti, bet tik žuvauti plūdine arba dugnine, visgi apie kai kuriuos prievilus galima spręsti iš jų pavadinimų ir ant pakuočių esančiose specifikacijose. Tuos jaukus pamatysite po straipsniu.
Aišku, šie prievilai kažkiek skiriasi nuo to tikrojo bazinio, tarkim, taikomas žūklei tekančiame vandenyje bus lipnesnis, o stovintiems vandens telkiniams – biresnis, tačiau tie tarpusavio skirtumai ir skirtumas tarp to kažkada gaminto tikrojo bazinio jauko yra labai mažai juntamas, tad faktiškai minėti prievilai, jei taip galima išsireikšti, būtų šiek tiek „pagerinti“ baziniai jaukai.
Na, o tas tipinis bazinis jaukas yra gana nesudėtingas, tačiau turi keletą pagrindinių sudedamųjų augalinės kilmės dalių, kuriomis gali misti žuvys. Visa kita bus pagardai, atraktoriai bei kiti priedai, kuriais papildę, jūs prievilą galėsite padaryti dar patrauklesnį, pritaikyti specifinėms žūklės sąlygoms ar konkrečioms žuvims gaudyti, trumpiau tariant, tų parduodamų prievilų, tarkim, „Karosas. Juodas“ arba „Karšis tekančiame vandenyje“ analogus.
Bazės praktiškai nekinta
Daug netuščiažodžiausiu vardydamas, kokiomis sąlygomis po to jauką galėsite naudoti, bet pasakysiu, jog pirktinis bazinis prievilas ir pilnai paruoštas specializuotas jaukas sudėtinių dalių turi santykiu ne mažiau, kaip 1:3. Čia jau kalbu apie profesionaliai arba bent jau tinkamai paruoštą „pašarą“ žuvims ir turiu omenyje, kad baziniam jaukui dar reikia pridėti maždaug tris kartus didesnį kiekį „papildų“.
Tai, kad ant specializuotų jaukų (ne bazinių!) pakelių užrašoma, kad jie tinkami naudojimui tuojau pat ir bus geri tik suvilgius vandeniu, pabrinkinus ir panašiai, kas reikštų, jog į tuos prievilus nebūtina dėti jokių papildomų sudėtinių dalių, gali būti tiesa arba ne, kadangi tai priklausys, kokias žuvis žvejosite, kur žvejosite, kaip žvejosite. Noriu pasakyti, kad net tokie jaukai tam tikromis sąlygomis bus geri, kaip ir rašo gamintojas „naudojimui tik sudrėkinus“, visgi daugumoje atvejų – tikrai ne.
Kita vertus, grynas bazinis jaukas tinkamas įvairioms nedidelėms karpinėms žuvims masinti, taip pat jis gali būti naudojamas be jokių priedų žieminėje žūklėje, esant labai vėsiam vandeniui.
Jeigu kalbėčiau tik apskritai, drąsiai teigčiau, kad pats efektyviausias jaukas yra net ne tas, kuris pagamintas iš augalinių kultūrų, bet kelios saujos uodo trūklio ar musės lervų, sliekai ir panašūs šliaužiojantys, plaukiojantys, ropojantys ar net skraidantys organizmai. Natūralu, kadangi jie ir sudaro didžiąją dalį mūsų vandenyse gyvenančių žuvų raciono. Išimtis gal būtų amūrai, plačiakakčiai, bet tai – introdukuotos žolėdės žvynuotosios. Kita vertus, net ir jos nieko prieš užkąsti vėžiagyvių ar smulkių lervų.
Tačiau tokie žuvims patraukliausi jaukai turi keletą minusų – jie plačiai pasklinda po vandens storymę ir smulkmė visus tuos gardėsius spėja nutverti dar skęstančius, juos sunku numesti nors kiek didesniu atstumu, upėse greitai nunešami srovės, o ir leisti sau jaukinti žuvis tokiu prievilu gali tik nedaugelis, nes tai labai brangu. Na, nebent žiemą, kada žuvims pakanka į eketę įmesti kelias saujas „matilių“. Paprastai visa ši gyvastis, kurią dažnai dar ir mauname ant kabliuko, naudojama tik kaip jauko priedai.
Nesu šios srities specialistas, bet nesu ir visiškas neišmanėlis. Todėl žinau, kad praktiškai visų europinių jaukų, kuriuos galite nusipirkti mūsų parduotuvėse, bazės yra labai panašios, jų sudėtinių dalių kiekis irgi paprastai išlaiko tas pačias proporcijas. O visi kiti priedai tuos prievilus padaro nepakartojamais ir jų receptus kiekviena firma gamintoja slepia.
Lietuvoje prieš kokius dešimt metų buvo bent penkios bendrovės, kurios pakankamai profesionaliai gamino prievilus žuvims. Deja, užsienio firmos tokius jaukus nukonkuravo, labiausiai prie to prisidėjo lenkų gamintojai su panašios ar geresnės kokybės pigesniais prievilais, taip pat ir kitų Europos šalių žinomos bendrovės, tarkim, Sensas, kurių prievilai plačiai išreklamuoti, itin kokybiški ir naudojami net už mūsų žemyno ribų, produkcijos asortimentas begaliniai platus ir kasmet vis atnaujinamas. Įdomu tai, kad labai žymių firmų prievilai gali būti ir brangesni už lenkiškus ar lietuviškus, tai priklauso nuo konkretaus produkto, tačiau juos meškeriotojai vis tiek noriai perka.
Reikėtų pasakyti, kad kas keli metai Lietuvoje vis atsiranda nauja jaukus gaminanti firma. Bet tai dažniausiai būna šalies mastu kokia nors stambi grūdais, miltais ar pagamintais iš miltų kepiniais prekiaujanti bendrovė, kuri prievilus žuvims gamina kaip papildomą antraeilį produktą.
Nereikia galvoti, kad dabar kažkam darau reklamą ar antireklamą, nuo kažkokių gilesnių išvadų susilaikau, tiesiog kalbu, kaip yra iš tiesų. Beje, galiu pasigirti, kad ilgą laiką ant vienų Lietuvoje gaminamų jaukų pakuočių buvo ir šio straipsnio autoriaus povyza, tad juo labiau nenoriu tos temos plėtoti, straipsnis yra ne apie konkurencines „džiungles“ ar prekybinius „labirintus“.
Kaip bazinį jauką, kurį galima pasigaminti namuose, siūlyčiau smulkiai maltų džiūvėsių, sėlenų, išspaudų, kvietinių arba kvietinių (gali būti kitų arba kelių grūdinių kultūrų) maltų dribsnių ir molio arba durpių mišinį.
Molis ar durpės dedami į pirmų trijų sudėtinių dalių bendrą kiekį prieš pat žūklę ir jų dalis priklauso nuo būsimų žvejybos sąlygų. Faktiškai molis, durpės, smėlis žvyras ir panašūs priedai nėra bazinio jauko dalys (todėl ir dedate prieš žūklę), jūs jų nerastumėte gamybiniuose prieviluose. Tačiau tai aptarsime truputį vėliau.
O džiūvėsius, sėlenas, išspaudas bei dribsnius galima sumaišyti iš anksčiau, tai bus tas mūsų namuose paruoštas bazinis jaukas. Jei mums reikia pasigaminti 1 kilogramą šio jauko, tuomet jo receptas būtų toks:
500 g maltų džiūvėsių;
200 g sėlenų;
150 g. išspaudų;
150 g dribsnių.
Tačiau kiekvieną sudėtinę dalį dar reikėtų išsirinkti, atitinkamai paruošti. Aš taip sakau, kadangi tiek Džiūvėsių, tiek dribsnių, sėlenų, išspaudų yra įvairių. Bet apie jas rašysiu atskirai jau sekančiuose straipsniuose cikle „Meškeriotojo virtuvė“.
Romualdas Žilinskas
