Meškeriojimas su waggler. Plūdės kaina ir masė
Žvejyboje smulkmenų nebūna. Arba galima pasakyti kitaip – visa žūklė susideda iš svarbių smulkmenų. Tai liečia bet kurį žvejybos būdą: spiningavimą, museliavimą, gaudymą dugnine ir, suprantama, meškeriojimą plūdine. Kaip supratote, straipsnis apie pastarąją žūklę, paminėsiu keletą niuansų, kurie yra svarbūs žūklaujant tolimojo užmetimo meškere su waggler tipo plūde.
Su waggler plūdėmis pradėjau meškerioti prieš daug metų, nors, reikia pripažinti, jog pastaruoju metu gaudau retokai. Tačiau žūklės prekių parduotuvėse lankausi pastoviai, todėl kartais stebina kai kurių pardavėjų siūlomas waggler plūdžių asortimentas – nėra iš ko rinktis, prastos prekės...
Tačiau gana dažnai meškeriotojai perka būtent tas nieko vertas plūdes. Perka, nes nelabai nusimano tokio žūklavimo specifikoje, o vėliau skundžiasi, kad žūklė buvo nevykusi, niekas nekibo.
Arba dar blogiau – prisipažįsta, jog su waggler negalėjo niekaip susitvarkyti, nes ją nešė vėjas, buvo neįmanoma taikliai ir toli užmesti masalo, plūdė prastai rodė kibimą ir tądien juos ištiko visos įmanomos bėdos, kurios galiausiai sugadino žvejybą.
Gera plūdė kainuoja... nebrangiai
Būna, pasitaiko, bet kalti patys, kadangi sumanė sutaupyti kelis centus tokiam svarbiam žūklės elementui, kaip plūdė. Įdomiausia, kad gera waggler kainuoja gal tik truputį daugiau nei penkis eurus, o žvejoti su ja galima neapibrėžtai ilgą laiką. Bent jau aš vis dar turiu plūdes, kurias esu nusipirkęs tuo metu, kai tokio tipo pirmosios pasirodė žūklės prekių parduotuvėse.
Juk su waggler plūdėmis dažniausiai žuvaujame stovinčiame vandenyje, renkamės atviresnius nuo vandenžolių plotus (būna išimčių), tad nutraukti jas retai kada pasitaiko. O jei ir taip, tuomet galima lengvai iš vandens išsigraibyti palaukus, iki plūdę prie kranto atplukdys vėjas, išmes bangos.
Daug dažniau „vaglerius“ meškeriotojai sulaužo, bet vėlgi kaltinti gali tik patys save, kadangi pagailėjo ir vėl vos kelių eurų specialiems plastikiniams dėkliukams įsigyti, kuriuos irgi galima naudoti iki gyvenimo galo – toks plastikas nei genda, nei lūžta, nei dūžta. Tačiau netgi turėdami šiuos dėkliukus žvejai gali pažeisti waggler. Jei plūdes sugrūsite kaip pakliuvo, jų antenėlės per ilgesnį laiką gali persikreipti ir nebeišlyginsite. Taip dažniausiai nutinka iš plastiko pagamintoms antenoms.
Tiesa, reikėtų pabrėžti, kad waggler nėra skirta meškeriojimui tik ežeruose ir tvenkiniuose. Šio tipo plūdė gali būti sėkmingai naudojama tekančiame vandenyje, yra netgi specialios konstrukcijos su slyvelės formos korpusais „upiniai“ waggler. Bet tą temą gal palikime ateičiai.
Pardavėjų kaltinti dėl pasiūlos veikiausiai nereikėtų, nes ką meškeriotojai perka – tą prekybininkai ir veža, jau minėjau, kad žmonės ieško pigesnių plūdžių. Aišku, į tas itin „kietas“ Tubertini, Dino, Sofort, Drennan galite nežiūrėti, jei gaila pinigų. Pigesnės, bet elitinės bus Sensas, Trabucco, Cralusso. Ir tikrai ne karvę kainuoja labai vykusios Dragon, Balzer, Salmo, Browning plūdės, kurios atitinka visus joms keliamus reikalavimus.
O tie reikalavimai ne kažin kokie: plūdė neturi būti kreiva, atitikti nurodytą svorį, auselė korpuso apačioje pageidautina ne itin plati, geriau, jei pagaminta iš lygios vielos. Labai gerai, kada waggler turi keičiamą korpuso svorį.
Kodėl kreipiu dėmesį į pastarąjį faktorių? Man jis yra labai svarbus ir tai viena iš smulkmenų, dėl ko, kaip rašiau straipsnio pradžioje, kažkam buvo sugadinta ir žūklė, ir nuotaika.
Dauguma plūdininkų laikosi nuomonės, jog geriausiai žuvies kibimą rodo lengva, o tai reiškia nedidelio plūdrumo plūdė. Su tuo visiškai sutinku, bet tik su sąlyga, kad toji plūdė prie valo pritvirtinama stacionariai. Ypač lengvos plūdės praverčia žvejojant upėse smulkias ir atsargias žuvis arba tada, kai žvynuotosios maitinasi vangiai.
Tačiau waggler ši taisyklė negalioja. Gerai suderinus sistemėlės apkrovą netgi 15 g plūdę galima paversti itin jautriu žuvies kibimo rodikliu, kuris pagal savo jautrumą niekuo nenusileis penkis kartus mažesnio plūdrumo kitai tokio pat tipo plūdei, o kai kuriais aspektais ją netgi pranoks. Svarbu atsižvelgti į šiuos faktorius:
1. Plonesnė plūdės antena visuomet geriau rodys kibimą nei storesnė.
2. Labiau panirusi, t. y. teisingai sureguliuota plūdė, kuomet iš vandens kyšo tik dalis antenos, bus optimaliai jautri.
3. Net ir 2 g plūdė apkrauta 1,7 g svareliu bus mažiau jautri, nei 12 g plūdė su 11,9 g svareliu.
Norint giliame vandens telkinyje žuviai masalą pateikti palei pat dugną, reikia, kad jis greitai skęstų, o tai reiškia, kad sistemėlė apkrauta tam tikslui maksimaliai. Tinkamas apkrovimas gramzdais taip pat leis valui greitai slinkti pro plūdės korpuso auselę ir ji atsistos vos užmetus, reikiamoje vietoje. Kaip minėjau, gerai sureguliuotos waggler plūdės iš vandens turi kyšoti tik antenėlės viršūnė, tuomet ją labai menkai veiks vėjo gūsiai ir bangavimas, o pati plūdė bus itin jautri menkiausiam žuvies prisilietimui prie masalo.
Kuomet imame 2–3 g ar dar lengvesnę waggler ir bandome žvejoti ežero duobėje toli nuo kranto, prasideda jau minėti nesklandumai – sunku užmesti, plūdei neskęstant ją nupučia vėjas. O ir jautrumu tokia plūdė nepasižymi, kadangi ilgą valo atkarpą po ja turi tempti tik nedidukai svareliai. Taip pat imame nervintis, kada lėtai skęstantį masalą, net nepasiekus jam dugno, nutveria aukšlės ar smulkios kuojos.
Žinoma, reikėtų turėti ir visai menko plūdrumo waggler plūdžių, su kuriomis galėsite žuvauti prie pat kranto nedideliame gylyje – jos tam ir skirtos. Kita vertus, tokiu atveju galima paimti paprasčiausią plūdę su kyliu, nejudomai ją pritvirtinti prie valo ir pasieksime neprastesnius rezultatus, o žvejoti bus tikrai patogiau.
Visgi meškeriojant tarp vandens augalijos, kuomet reikia užkibusią žuvį ar masalą traukti į krantą pro žolių raizgalynę, lengvos waggler bus nepakeičiamos, kadangi daug mažiau klius už jų lapų ar stiebų. Turi tokios plūdės ir daugiau savitų privalumų, bet dabar ne apie tai.
Ir kaip „bevartytum“, tačiau mažesnio plūdrumo waggler yra taikomos mažesnių, o didesnio – stambesnių žuvų gaudymui.
Waggler, kurioms reikia 12–15 g sistemėlių svorio, kad normaliai stovėtų vandenyje, gali ir nepasiteisinti, kadangi žuvys norės palengva grimztančio masalo arba teks panaudoti sistemėles, kur svarelius būtina smarkiai išskaidyti. Jei plūdė sunki, tuomet švino šrateliai išsidėstys labai ilgoje valo atkarpoje, kas apsunkins užmetimą, o vėjuotą dieną tokia sistemėlė nuolat painiosis.
Panašiais atvejais labai praverčia waggler plūdės su papildomu svoriu, jis būna įmontuotas korpuso apačioje. Pačios geriausios, kuriose yra dar ir tokių papildomų svarelių komplektas, kad meškeriotojas turėtų galimybę jų masę pasirinkti pagal reikiamas žūklės sąlygas. Vėliau žvejui telieka užspausti kelis mažus švino šratelius ant valo ir bus galima nusviesti masalą toli nuo kranto. Tokios plūdės savo jautrumu nenusileidžia įprastesnėms klasikinėms waggler.
Lengva plūdė – prastos užmetimo galimybės
Tačiau svarbiausias veiksnys, kuris trukdo tiksliai ir toli nusviesti plūdę, yra tos plūdės maža masė. Esmė tame, kad metimo metu, kuomet visa sistemėlė skrieja oru, plūdė turi likti toje pat valo vietoje, kur ji buvo iki metimo – tai reiškia, kad svareliai ir waggler skrenda sinchroniškai. Tik tokiu atveju mes maksimaliai tiksliai ir toli užmesti sistemėlę.
Kada plūdė būna lengva, skrendantys sunkesni svareliai paskui save tempia valą, o plūdė su jais nespėja ir priversta slinkti stop mazgo link. O tai reiškia, kad kuo smarkiau bandome sviesti masalą, tuo labiau, tolstant sistemėlei nuo kranto, ilgėja valo atkarpa tarp plūdės ir svarelių. Viso to pasekmė yra nevykęs užmetimas, nes masalas nukrito ne taip toli, kaip reikia – plūdė jį pristabdė.
Jei renkatės waggler plūdę be korpuse įtaisytų papildomų svarelių, tai rinkitės pačią sunkiausią. Turiu omenyje ne plūdės plūdrumą, o jos pačios svorį. Netgi balza, iš kurios gaminamas klasikinės waggler korpusas, gali būti įvairaus tankio, kas lems ir plūdės masę. Jų antenėlės būna medinės, plastikinės, metalinės ar net padarytos iš plunksnos spaiglio.
Tiesą sakant, visa tai taikau būtent klasikinei waggler, nes juk šios rūšies, t. y. tvirtinamos viename taške slankiojančios valu plūdės, gali būti, tarkim, lazdelės formos be jokio korpuso. Arba su pakankamai ilgais kyliais, ar kažkokios konstrukcijos, kuri mūsų meškeriotojams visiškai nematyta. Ir pagamintos iš plastiko ar dar bala žino kokios sintetinės medžiagos.
Pagal paskaičiavimus klasikinė waggler plūdė turi sudaryti bent 10 proc. visos sistemėlės masės. Dar geriau, kuomet ji atitinka 20–30 proc. bendro svorio, nes tada plūdė skries itin toli, taikliai ir jai netrukdys šoninis arba priešpriešinis vėjas. Štai čia ir matome pasunkintų waggler privalumą.
Taip pat labai svarbu, jog plūdė vandenį pasiektų kartu su svareliais. Taip sureguliuota sistemėlė leis išvengti neretai pasikartojančių nesklandumų, kuomet valas persimeta per plūdę.
Teisingai sureguliuotoje sistemėlėje svareliai skęsta ant puslankiu išsirietusio valo arba tiesėje, bet niekada nebūna taip, kad kuris nors aukščiau užkabintas ant valo svarelis grimztų daug greičiau už apatinį. Neretai dideliame gylyje žuvis stveria dar begrimzdantį masalą ir tik taip išsidėsčius svareliams jūs galėsite pamatyti kibimą. Priešingu atveju smulkmė nutemps nuo kabliuko masalą dar nepasiekus jam dugno, o meškeriotojas tik gaiš laiką tikėdamasis žuvies kibimo.
Tęsinys kitame straipsnyje.
Romualdas Žilinskas
